Įrašų studijoje, kurioje kūrėsi garsieji „Depeche Mode“ ar elektroninės muzikos genijus Moby, kasdien triūsia talentinga panevėžietė Marta Rulytė. Jos klientų sąrašas išties ilgas – nuo pasaulinių garsenybių iki savo vietos po saule dar ieškančių pradedančių žvaigždučių.
Marta Rulytė visuomet aplinkinių vadinta labai menišku vaiku. Ji piešė, rašė, šoko, fotografavo, o scenoje prieš auditoriją jautėsi kaip namuose.
„Man visada viskas buvo įdomu, niekada nenustojau ieškoti naujų užsiėmimų. Karjeros kelias buvo panašus“, – sako Marta.
Panevėžio „Minties“ gimnazijos suole M. Rulytė bent kelis kartus pakeitė norus dėl studijų ar profesijos, nors iš tiesų vis tiek viskas krypo kūrybinio darbo link.
„Paauglystėje labai domėjausi keliais muzikos atlikėjais, turėjau jiems dedikuotą tinklaraštį, kuris buvo labai populiarus, taigi nusprendžiau, kad noriu dirbti muzikos industrijoje. Tik teko sugalvoti kaip, nes neturiu visiškai jokio muzikinio talento“, – juokiasi Marta.
Galiausiai ji nusprendė, kad gali pasitelkti jau turimus įgūdžius – gerą akį gražiam kameros kadrui.
Panevėžietė norėjo studijuoti ne Lietuvoje, nes tuo metu atrodė, kad pramogų industrija gimtinėje labai ankšta.
„Pirmiausia radau kur, o tada – ką studijuoti. Bet tiek studijuodama, tiek vėliau nesilioviau ieškoti savo vietos. Teko išbandyti darbą ir su knygų leidykla, ir savo versliuką įsukti, bet galima sakyti, galiausiai įgyvendinau paauglystės svajonę – dirbu būtent ten, kur tada save įsivaizdavau“, – pasakoja M. Rulytė.
Prestone kaip Panevėžyje
Centrinio Lankašyro universitete, Anglijoje, nedideliame Prestono mieste, M. Rulytė studijavo kinematografiją. Šį sprendimą ji vadina aklu pasimatymu, nes prieš išvykdama ten nebuvo nė karto lankiusis.
„Bet aš buvau pasiruošusi iššūkiui, norėjau išeiti į platųjį pasaulį. Iškart supratau, kad nuo gimtojo Panevėžio labai nenutolau, nes Prestonas – beveik tokio paties dydžio, Anglijos mastu nedidukas studentų miestelis. Visi visus pažįsta, veikia keli prekybos centrai, užtektinai kavinių ir galerijų, o vietiniai turi išskirtinį šiaurietišką akcentą“, – pasakoja Marta.
Studijos gana greitai merginą nuvylė, nes paskaitų nedaug, laisvo laiko – per akis. O ir pats studijų lygis pirmaisiais metais pasirodė gana žemas.
„Patiko tik tai, kad daug dėmesio skiriama praktiniams užsiėmimais, bent jau mano programoje nebuvo nė vieno tradicinio egzamino. Universitetai nėra valstybiniai, jie gauna nemažas lėšas, tad daug investuojama į aplinką, patalpas. Tik, kaip tikriausiai visame pasaulyje, kūrybinių studijų studentai ir čia buvo apleisti, įranga pasenusi, filmų projektus teko finansuoti iš savo kišenės“, – prisimena M. Rulytė.
Atlikėjų dešinioji ranka
Šiuo metu M. Rulytė darbuojasi rinkodaros srityje „Mute Records“ – pasaulyje gerai žinomoje nepriklausomoje įrašų studijoje. Toje, kuri 1980 metais pirmoji patikėjo dabar jau legenda tapusiais scenos blogiukais „Depeche Mode“, su jais pasirašė sutartį ir turi ilgą istoriją.
Pirmasis jų singlas „Dreaming of Me“ tapo hitu, o antrasis „New Life“ pateko į Jungtinės Karalystės top 20 bei pasirodė prestižiniame BBC muzikos šou „Top of The Pops“.
Darbas su skaitmeninėmis medijomis yra Martos kasdienybė. Jos manymu, jei nebūtų vaikystėje išbandžiusi tiek skirtingų dalykų, kurie vėliau peraugo į kartkartėmis atsinaujinančius pomėgius, dabar negalėtų to tinkamai daryti.
M. Rulytė kuria vizualus ir turinį socialiniams tinklams, montuoja, fotografuoja gyvus koncertus – visa tai vienaip ar kitaip jai teko daryti ir studijų metais.
„Iš tikrųjų muzikos ir filmų industrijos labai panašios, skiriasi tik parduodama prekė“, – įsitikino M. Rulytė.
Kasdien panevėžietė dirba su įvairaus lygmens muzikantais – nuo gana žinomų pasaulyje, savo srities profesionalų, iki pradedančių, dar tik kylančių žvaigždučių, kurioms pataria socialinių tinklų klausimais, kuria ar redaguoja vizualus ir kitaip atstovauja įrašų studijai skaitmeninėje erdvėje.
Šalia scenos žvaigždžių
M. Rulytės tikslas visada buvo dirbti muzikos industrijoje, todėl ir studijuodama, radusi laisvo laiko, ieškojo atlikėjų ar grupių, su kuriomis galėtų bendradarbiauti. Per kelerius metus Marta sukūrė trumpametražį dokumentinį filmą, ne vieną muzikos klipą, o išvardinti koncertus, kuriuos fotografavo, tikrai neužteks rankos pirštų.
Labiausiai M. Rulytei įsiminė Londone įamžintas žymios amerikiečių alternatyviojo roko grupės „X Ambassadors“, taip pat mūsų padangės popžvaigždės Jazzu pasirodymas, bet jai visada smagu fotografuoti ir mažiau žinomus atlikėjus.
Didžiausias ir daugiausia išmonės pareikalavęs Martos projektas – dar studijų metu kurtas pilnametražis filmas, kuriame ji užėmė kinematografės kėdę.
„Turėjome komandą, tuziną aktorių, kuklų biudžetą ir penkis mėnesius pasiruošti vienos savaitės filmavimams. Buvo gana intensyvu, bet procesas išmokė daug dalykų apie darbą filmavimo aikštelėje, o ir ne kiekvienas per gyvenimą gauna galimybę sukurti filmą – tai unikali patirtis“, – sako pašnekovė.
„Eurovizijos“ laimetojo Duncan-Laurence koncertas. M. Rulytės nuotr.
Mato progresą
Kūryba Martai – tai istorijų pasakojimas. O jai visada patiko klausyti, skaityti, matyti istorijas apie tikrus ar išgalvotus žmones, įsijausti į jų gyvenimą.
„Dalintis istorijomis irgi svarbu, tai padeda apvalyti sielą, nelaikyti blogų emocijų. Dėl to ir kuriu visaip, kaip galiu, kolekcionuoju istorijas ir dalinuosi jomis, kaip žmonės darė per amžius“, – sako Marta.
Bėgant metams pramogų industrija išties keitėsi. O kokią ją mato M. Rulytė?
Ji pastebi, kad žmonės vis dažniau kur nors dalyvauja, važiuoja, organizuoja, minios koncertuose darosi vis gausesnės. Tai nuteikia pozityviai, nes ir pati pramonė plečiasi.
„Jau ir Lietuvoje atsiranda renginių, apie kuriuos prieš kelerius metus dar tik svajojau. Prieš išvykdama studijuoti maniau, kad pramogų industrija čia gana siaura, o dabar matau didelį progresą ir netgi perspektyvas – vien kiek garsių filmų ar serialų pastaraisiais metais buvo nufilmuota būtent Lietuvoje“, – pabrėžia Marta.
M. Rulytė sako nesanti išranki nei muzikai, nei filmams, nei knygoms – jai patinka įvairūs žanrai.
„Aišku, po filmų kūrimo studijų ar darbo įrašų studijoje kiek kitaip viską vartoju, pastebiu dalykus, apie kuriuos įprastas žiūrovas net nesusimąsto, gal esu šiek tiek kritiška kai kurių kūrinių atžvilgiu. Bet kitaip ir negali būti pabuvus kitoje širmos pusėje“, – mano panevėžietė.
Londono grėsmė – įstrigti burbule
Šiuo metu M. Rulytė matuojasi gyvenimą Londone. Tačiau jai šis megapolis – tik kelis kartus didesnis Vilnius.
„Visi kažkur skuba, penktą vakare susidaro kilometriniai kamščiai, kainos kelią antakius, bet niekada nenuobodžiausi“, – šypsosi M. Rulytė.
Nors Londone ji gyvena jau antrus metus, sąrašas vietų, kurias nori aplankyti, – ilgas ir vis pildomas.
„Tiek meno, istorijos gerbėjai, tiek barų ir klubų lankytojai čia kiekvieną savaitgalį gali rasti ką nors naujo“, – pažymi panevėžietė.
Tačiau atstumai, anot Martos, dideli, žmonės atvyksta užsidirbti, tad gana sunku susitikti, rasti naujų draugų ir palaikyti nuolatinį ryšį.
„Taip pat gana lengva įstrigti savo burbule – jei viskas arti, nebūtina palikti savo rajono ir kyla grėsmė užsisėdėti namuose“, – priduria ji.
Svetur žolė ne žalesnė
Bendraudama su britais Marta vis pastebėdavo skirtumus tarp jų ir lietuvių – perdėtą mandagumą, sausą humorą ar druskos stoką patiekaluose. Taip pat pasijuto nieko neišmananti apie britiškąją popkultūrą.
Po kiek laiko suprato, kad jai gana sunku pritapti prie kitos kultūros, o širdžiai mieliau buvo bendrauti su atvykėliais ir studentais iš Rytų Europos.
„Tikriausiai vienas didžiausių mano atradimų gyvenant Anglijoje, kad lietuviai nėra vakariečiai, bet tai ir yra mūsų žavumas bei stiprybė“, – mano Marta.
O Jungtinė Karalystė, apie kurią nuo vaikystės girdėjo įvairiausias legendas, nėra pasakų šalis – Lietuva kai kuriais aspektais netgi gerokai ją lenkia.
M. Rulytė – dažna viešnia gimtajame Panevėžyje. Čia ji grįžta pailsėti, aptarti Lietuvos aktualijas su močiute ar aktyviai parke praleisti laiką važinėjantis dviračiais su broliu.
„Atvykstu ir dalyvauti renginiuose, papramogauti. Paskutinį kartą dieną prieš išvykdama lankiausi „Angelų takais“ parodoje, kuri padarė labai didelį įspūdį, o rugsėjį po poros metų pertraukos ir vėl dalyvavau miesto šventinėje eisenoje. Dėkoju „Minties“ gimnazijai, kuri vis leidžia prisijungti prie jų būrio“, – šypteli Marta.
Kas kartą sugrįžus M. Rulytei gera matyti, kaip miestas gražėja, plečiasi, vis atsiranda naujų vietų, kuriose ji nėra buvusi.
Ryškiausi prisiminimai, Martą siejantys su Panevėžiu, iš laikų su „mintiečiais“ gimnazijoje. Sako visada jautusi, kad ten gali išreikšti save.
„Man buvo suteikta daug galimybių, visada sulaukdavau palaikymo ir pagalbos, radau puikių draugų, su kuriais iki šiol palaikome ryšį, nors ir esame išsibarstę kas kur“, – sako M. Rulytė.
Taip pat daug sentimentų panevėžietei kelia dienos, praleistos rengiant draugų fotosesijas parke, miesto šventės koncertai, įspūdinga eisena, pasivaikščiojimai Senvagėje, spektakliai J. Miltinio dramos teatre, ir žinoma, patys panevėžiečiai.
Drąsa bandyti
Didžiausia Martos palaikytoja visada buvo mama. Anot merginos, mama – kūrybiškas žmogus, visada mėgsta sugalvoti kokią keistą meno instaliaciją ar siūlosi padėti nupiešti plakatą.
Anot M. Rulytės, gera turėti ir draugų, kurie pasiryžta prisidėti prie idėjų. Nors negroja jokiais instrumentais, kažkada su bendramintėmis sugalvojo įkurti merginų muzikos grupę. Su muzikos mokytojos palaiminimu ir plačiai atvertomis muzikos studijos durimis taip ir padarė.
„Grupė gal ir buvo ne pati geriausia, bet svarbiausia, kad turėjome galimybę pabandyti. Panevėžyje visada jaučiau, kad yra daug erdvės įgyvendinti idėjas, tik reikia nepabijoti ir nepasiduoti, jei ne iš karto žmonės į jas sureaguoja“, – įsitikino Marta.
Užburta kelionių
M. Rulytė – didelė knygų gerbėja. Kelerius metus ji net turėjo savo verslą – mėnesinę knygų dėžutės prenumeratą.
Bendradarbiaudami su Anglijos knygų leidyklomis, kas mėnesį ji prenumeratoriams išsiųsdavo dėžę pagal temą parinktų knygų ir atributikos.
„Nors tai buvo labiau hobis, daug sužinojau apie smulkiojo verslo plėtojimo niuansus, o svarbiausia – skaitmeninę rinkodarą. Dar ir dabar dirbu su viena vaikiškų knygų leidykla, padedu jiems su socialiniais tinklais ir tūrinio kūrimu“, – pasakoja Marta.
Bet labiausiai ji mėgsta keliauti – po Lietuvą, po Londono apylinkes, po Europą.
„Esu gera kelionių organizatorė, man patinka sudarinėti maršrutus, rasti pigias nakvynės vietas, skaityti kitų keliautojų atsiliepimus. Paskutiniu metu teko pakeliauti solo ir man tai labai patiko. Norėčiau, kad daugiau žmonių išdrįstų tai daryti“, – sako pašnekovė.
Knyga gimsta anglų kalba
Marta stengiasi gyventi šia diena. Tai padeda išvengti niūrios nuotaikos pasiklausius pasaulio naujienų ar sukant galvą, kaip turėtų atrodyti jos ateitis.
Šiuo metu ji susikoncentravusi į knygos rašymą. Tai – ne pirmasis bandymas, tačiau pirmą sykį Marta rašo anglų kalba.
„Kad išdrįsčiau pradėti, reikėjo dešimtmečio. Rašymas ne gimtąja kalba turi daug niuansų, reikia beveik pakeisti mąstyseną, perprasti, kaip kitoje kalboje dėliojamos mintys. Bet jau daugybę metų skaitau angliškas knygas, analizuoju, lankiau kūrybinio rašymo kursus, tad labai tikiuosi, kad pavyks“, – šypteli pašnekovė.
Rašo ji ne todėl, kad tik parašytų. M. Rulytė nori, kad knyga tikrai pasiektų dideles skaitytojų auditorijas ir būtų gerai įvertinta.
„Kai tik baigsiu knygą, manau, bent kuriam laikui grįšiu į Lietuvą. Jau kuris laikas traukia atgal, o ir apsilankius visi labai kviečia sugrįžti. Bet, kaip ir sakiau, stengiuosi gyventi šia diena, tad kas ten žino, ką sakysiu rytoj“, – šypsosi Marta.
Prieš keletą dienų metro stotyje M. Rulytei į akis krito reklaminis plakatas. Ir nors nelabai mėgsta motyvuojančių sparnuotų frazių, šioji atitiko jos požiūrį.
„Pasiekimų negalima matuoti skaičiais, tai yra jausmas – vieniems jis neįtikėtinai nuostabus ir didelis, o kitiems tiesiog patenkinamas. Tačiau bet kokiu atveju reikia tuo jausmu džiaugtis ir didžiuotis“, – cituoja M. Rulytė.
