Tai buvo neatsiejami dalykai. Jos vardas tapo visos Prancūzijos muzikos simboliu, o balsas sugebėjo peržengti laiką, geografiją ir kalbos barjerus.
Mažasis žvirblelis nuėjo neįtikėtiną kelią nuo visiško skurdo Paryžiaus gatvėse iki šlovės pasaulinėje scenoje.
Viešnamio vaikas
1915 m. gruodžio 19-ąją Paryžiuje, praktiškai gatvėje gimusi Edita Piaf, kurios tikrasis vardas yra Džovana Gasion, nuo pat pirmos gyvenimo dienos buvo kovotoja.
Jei tikėsime Editos autobiografija, pagimdyta ji buvo tiesiog ant šaligatvio, ligoninės žibintų šviesoje.
Tiesa, čia iškyla pirmoji su dainininkės gyvenimu susijusi mįslė. Nemažai šaltinių teigia, jog Editos gimimo vieta – Tenon ligoninė.
Prancūzų dainininkės šansonos, arba kitaip prancūzų baladžių, interpretacijos išgarsino ją tarptautiniu mastu. Tarp jos dainų buvo „Non, je ne regrette rien“ („Ne, aš nieko nesigailiu“) ir „La Vie en rose“ – pažodžiui „Gyvenimas rožine spalva“ (t. y. pro rožinius akinius).
E. Piaf dainos ir dainavimo stilius tarsi atspindėjo jos pačios sunkaus gyvenimo tragedijas.
Motina Aneta Džovana Mailard, barų dainininkė, galiausiai paliko vos gimusią Editą ir jos tėvą dėl solinės karjeros.
Edita vaikystę praleido linksmindama praeivius, o formalaus išsilavinimo gavo mažai. Ji dažnai dainuodama papildydavo tėvo Luji Alfonso Gasiono – gatvės akrobato pasirodymus.
Visgi po kelerių metų tėvas sulaukė šaukimo į Prancūzijos kariuomenę ir išvyko kovoti Pirmajame pasauliniame kare. Motina mergaitės auginti nenorėjo, o tėvas – negalėjo. Editą paliko jos močiutei iš motinos pusės.
Grįžęs iš tarnybos tėvas dukrą atsiėmė ir atidavė globoti savo mamai, o pats vėl tęsė cirko akrobato karjerą.
Močiutė Editą augino gan įdomioje vietoje – savo viešnamyje. Čia mažąją prižiūrėjo nuolat arba laikinai dirbusios prostitutės.
Vėliau E. Piaf prisipažins, jog šios moterys jai buvo lyg šeima. Ir neslėps mananti, jog labai mėgo vyrus būtent dėl savo gyvenimo viešnamyje patirties.
Septyniolikmetė mama
Būdama trejų Edita dėl pūlingo akių uždegimo apako, tačiau po ketverių metų atgavo regėjimą.
Po kelerių metų ji prisidėjo prie tėvo, kuris vis dar demonstravo praeiviams akrobatinius numerius Paryžiaus gatvėse. Ji dainavo, taip menkai užsidirbdama pragyvenimui.
Netrukus nuostabaus balso paauglė tapo pagrindiniu gatvės pasirodymų akcentu ir pradėjo gastroliuoti visoje Prancūzijoje. Apie gatvėse dainuojančią merginą netruko sužinoti kone pusė Paryžiaus.
Balsas padėjo jai išlaikyti ir save, ir tėvą, kol jų keliai išsiskyrė.
Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metais jiedu vėl susitiko ir E. Piaf džiaugėsi galėdama rūpintis tėvu iki pat mirties.
Edita dažnai laiką leisdavo smulkių nusikaltėlių draugijoje. Tad visai nenuostabu, jog 1932 m., būdama vos septyniolikos, pagimdė dukrą. Kartu su mylimuoju Luji Dupontu ir dukra Marsele glaudėsi mažame kambarėlyje pas pusseserę.
Visgi Edita nebuvo itin gera mama ir labai greitai grįžo prie gatvės pasirodymų. Po metų susikrovė daiktus, pasiėmė mergaitę ir paliko mylimąjį. Staigiai įsiplieskęs meilės romanas taip pat staigiai ir užgeso.
Deja, būdama vos dvejų, dukra Marselė mirė nuo meningito infekcijos.
E. Piaf grįžo į jai gerai pažįstamas gatves ir koncertavo.
Išsiskyrusi su Luji, Edita nuolat įsimylėdavo. Keli jūreiviai, karininkas, sąvadautojas… Dainininkės širdis nuolat kam nors priklausydavo.
Mažasis žvirblelis
E. Piaf likimas pagaliau pasikeitė 1935 m., kai ją atrado prabangaus kabareto savininkas Luji Leplė.
Sužavėtas to, ką išgirdo, pasiūlė alkanai, bet talentingai sielai darbą.
Būtent L. Leplė dvidešimtmetę vos 142 cm ūgio merginą pradėjo vadinti „la mome piaf“ – paryžietišku slengu tai reiškia mažasis žvirblelis.
Vėliau šį vardą dainininkė naudojo ir profesionalioje karjeroje.
Padedama L. Leplė, E. Piaf greitai tapo žvaigžde elegantiškose kavinėse ir kabaretuose bei tikra sensacija prašmatnioje prancūzų visuomenėje.
Leplė įkalbėjo atlikėją per pasirodymus vilkėti juodą suknelę, kuri vėliau tapo neatsiejama jos sceninio įvaizdžio dalimi.
1935 m. E. Piaf debiutavo teatre. Jos debiutą stebėjo ir aktorius Morisas Ševaljė, ir kitos to meto įžymybės.
Po kelerių metų ji jau dainavo didelėse Paryžiaus muzikos salėse.
Iš pradžių E. Piaf pasirodymai susidėjo iš standartinės muzikos kūrinių, tačiau galiausiai tokie dainų autoriai kaip Margarita Mono ar Mišelis Emeras ėmė rašyti specialiai jai skirtas dainas.
Nuo 1936 m. Piaf įrašė daugybę albumų ir galiausiai tapo viena geriausiai mokamų žvaigždžių pasaulyje.
1940-ųjų viduryje ji tapo jaunojo Ivo Montano mentore ir dirbo su juo filme „Žvaigždė be šviesos“. Buvo ne tik mentorė, bet ir meilužė.
Piaf visą gyvenimą turėjo įprotį visa širdimi, kūnu ir siela įsitraukti į savo meilužių karjerą.
Žmogžudystės epicentre
Pirmą kartą Piaf įsivėlė į skandalą, kai buvo nužudytas iš gatvės ją ištraukęs Leplė. Dainininkė sulaikyta apklausti.
Tikrasis žudikas taip ir liko neišaiškintas. Apie garsiojo kabareto savininko nužudymą rašė visi laikraščiai, o į kabarete dainavusios Piaf pasirodymus ėmė plūsti minios.
Tačiau žiūrovai rinkosi pažiūrėti į „žudikę merginą iš laikraščių“, o ne paklausyti jos dainų.
Žvirblelis itin dažnai buvo nušvilpiamas. Netgi teko nutraukti turą.
Vilties netekusi Edita persikėlė į Briuselį ir ėmė grimzti į alkoholio liūną.
Laimė, tinkamu metu Piaf gyvenime atsirado kompozitorius ir prodiuseris Reimonas Aso.
Pastebėjęs atlikėjos talentą, jis ne tik parašė jai dainų, bet ir privertė nutraukti bet kokius santykius su blogos reputacijos draugais.
Žinoma, toks elgesys turėjo priežastį – kompozitorius įsimylėjo Editą. Ji netruko atsakyti tuo pačiu. Pora apsigyveno kartu, o mylimuoju tapęs prodiuseris iškovojo Editai galimybę sudainuoti prestižinėje koncertų salėje „l‘A.B.C“.
Į nuolat augantį E. Piaf draugų ratą dabar ėmė šlietis tokie elito nariai kaip rašytojas ir režisierius Žanas Kokto.
E. Piaf suvaidino Ž. Kokto specialiai jai parašytoje pjesėje „Abejingas gražuolis“, truputį vėliau – Žoržo Lakombo filme „Monmartre prie Senos“.
Su šios juostos režisieriumi Piaf taip pat užmezgė romaną. Jis truko dvejus metus.
Piaf darbas ir meilė nuolatos pynėsi.
Amerikietiška svajonė ir netektys
Edita subūrė devynis pripažinimo siekiančius jaunus dainininkus į chorą ir išvyko su jais į koncertinį turą po Skandinaviją.
Po šito gavo dosnų pasiūlymą dainuoti Brodvėjuje. Gastroliavo ir Jungtinėse Valstijose. Amerika lėtai priėmė melodramatišką Piaf, bet ji galiausiai užkariavo minias gerbėjų.
Amerikoje Piaf agentas pasirašė sutartį su pačiu garsiausiu Manhatano kabaretu „Versailles“ – Edita Piaf triumfavo.
Būtent Amerikoje ji užmezgė romaną su vidutinio svorio kategorijos boksininku, pasaulio čempionu Marseliu Serdanu.
Šis buvo vedęs ir augino tris sūnus, tačiau dainininkės aistros tokios kliūtys nestabdė.
Poros santykiai atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre tiek Prancūzijoje, tiek už jos ribų.
Laikraščių antraštės mirgėjo: Edita Piaf griauna laimingą boksininko santuoką.
Dainininkės ir boksininko romanui buvo lemta baigtis tragiškai. Sykį ilgesio kankinama Edita į Paryžių Marseliui išsiuntė jausmingą laišką, kuriame prašė įrodyti, jog ją išties myli – kuo greičiau atvykti į Niujorką.
Dėl šio laiško Marselis nutarė pas mylimąją į Ameriką keliauti ne laivu, kaip planavęs, o, kad būtų greičiau, skristi lėktuvu.
Marselis žuvo sudužus lėktuvui pakeliui pas Editą.
Tarp vyrų ir vaistų
Po mylimojo žūties E. Piaf buvo sugniuždyta. Daugelis teigia, kad tai buvo jos žlugimo pradžia.
Dvi rimtos automobilio avarijos, patirtos 1951 m., sukėlė priklausomybę nuo morfijaus ir alkoholio. Dainininkės gyvenimas tapo nevaldomas, nepaisant 1952 m. įvykusios potencialiai laimingos santuokos su aktoriumi Žaku Piliu. Visgi jau po penkerių metų jiedu išsiskyrė.
Vėliau jos meilužis buvo Žoržas Mustakis – E. Piaf padarė stiprią įtaką šio atlikėjo karjerai.
1959 m. po koncerto E. Piaf nualpo ir pateko į ligoninę dėl skrandžio opos. Meilužis nuo jos nusigręžė. Tada atėjo eilė dailininkui Duglui Devisui. Su juo Edita susitikinėjo metus – kol ir jis žuvo per lėktuvo katastrofą.
Po D. Deviso mirties įsiplieskė aistringas romanas su kompozitoriumi Šarliu Dumontu, parašiusiu jai dainą „Ne, aš nieko nesigailiu“. Tai – vienintelis šio aistringo ryšio pėdsakas.
Vėliau gyvenimu ir vyrais nusivylusiai, narkotikų, alkoholio, vaistų ir ligų išsekintai Editai diagnozavo kepenų vėžį, tačiau ji ir toliau koncertavo, padedama slaugių ir palaikoma morfijaus.
Ir į globotinius, ir į vyrus
1962 m. į Editą kreipėsi dainininku norintis tapti 26-erių buvęs kirpėjas Teofanis Lambukas. E. Piaf sugalvojo jam Tėjo Sarapo pseudonimą. Edita pamilo 20 metų jaunesnį graiką globotinį, spalį jiedu susituokė.
Ši santuoka šokiravo kone pusę pasaulio.
T. Sarapas dažnai įrašinėjo dainas ir koncertavo kartu su E. Piaf, bet dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir vaistais dainininkės sveikata vis blogėjo. Pamažu ją suluošino sunkus artritas.
Bėgant metams dar bus keletas koncertų ir skambių sugrįžimų, tačiau E. Piaf sveikata ją visiškai nuvylė.
Paskutinį kartą ji pasirodė gimtojo Paryžiaus scenoje – išvarginta, susigūžusi iš skausmo vos galėjo atsistoti.
Paskutinė jos įrašyta daina buvo „L’homme de Berlin“ 1963-iaisiais – jos mirties metais. E. Piaf mirė sulaukusi vos 47-erių nuo kepenų vėžio visiškame skurde.
Didžiules skolas paliko savo antrajam vyrui Tėjui Sarapui. Dėl jų 1963 m. Kalėdų dieną jis buvo iškeldintas iš buto, kuriuo pora dalijosi.
E. Piaf laidotuvės buvo didžiulės, tačiau dėl jos gyvenimo būdo uždrausta laikyti mišias.
Ją apraudojo visa Prancūzija, o laidotuvių procesijoje rikiavosi tūkstančiai žmonių.
Tai buvo vienintelis kartas nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Paryžiaus eismas visiškai sustabdytas.
T. Sarapas mirė Limožo ligoninėje po automobilio avarijos 1970 m. rugpjūčio 28 d. Jam tuo metu buvo vos 34-eri.
Jis palaidotas kartu su E. Piaf ir jos dukra Paryžiuje. Užrašas ant jų kapo byloja: „Meilė nugali viską.“
Ten palaidotas ir Editos tėvas. Jo vardas išgraviruotas dešinėje antkapio pusėje kartu su Editos ir Tėjo. Priešingoje pusėje – dukters Marselės vardas. Kapo papėdėje išgraviruoti žodžiai „Gasion-Piaf šeima“.