Site icon sekunde.lt

Mokslininko atminimą saugo mama

Šiųmetį gruodį sueis treji metai, kai pasaulis neteko garsaus iš Panevėžio kilusio, ketvirtį amžiaus Amerikos universitetuose, po to – garsiajame Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete dirbusio mokslininko, gamtos specialisto Arno Palaimos.

Šio vyro, mirusio vos 51-erių, pelenai palaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šalia tėčio, kuris mirė būdamas tik šiek tiek vyrėlesnis už sūnų.

„Per Vėlines sūnaus kapą aplankysiu antrą sykį. Po Arno laidotuvių kapuose taip pat būsiu tik antrą kartą. Nuvykti dažniau nebeleidžia sveikata“, – teigia Panevėžyje gyvenanti mokslininko mama 85-erių Vida Palaimienė.

Ji bute įrengė savotišką mirusiam sūnui skirtą altorėlį. Uždegusi žvakelę, žvelgdama į sūnaus nuotrauką, ji sako mintimis nuolat bendraujanti su sunkios ligos pasiglemžtu savo vaiku.

Tyrinėjo ekologiją

A. Palaima – 1969-aisiais gimęs buvęs 7-osios vidurinės mokyklos (dabar – Juozo Miltinio gimnazija) auklėtinis. Mama pasakoja, kad dar būdamas vaikas Arnas jiedviem su tėčiu pareiškė būsiąs mokslininkas, tyrinėsiantis medžius, gėlės ir vabalus. O besimokydamas mokykloje jis ypač domėjosi biologija: dalyvaudavo olimpiadose, yra laimėjęs begalę prizų, kaip itin gabus mokinys dalyvavo net ekspedicijose Vidurinėje Azijoje.

Nepaisant to, kad mokėsi labai gerai, o ir stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos išlaikė gaudamas tris penketus ir vieną ketvertą (dabar tai prilygtų trim šimtukams ir dar 90-iai balų), sovietmečiu būta tokių didelių konkursų į aukštąsias, kad į pasirinktą specialybę vaikinas neįstojo.

„Teko Arnui tarnauti sovietinėje armijoje, to nebesinori net prisiminti“, – atsidūsta mama.

„Turbūt gerai, kad nemačiau ligos iškankinto sūnaus kūno, laidojau pelenus urnoje. Gal dėl to Arnas mano atminty išliko gyvas, be to, jis gyvas manyje.“

V. Palaimienė

Po armijos sūnui pavyko ir įstoti, ir labai gerais pažymiais baigti ir bakalauro, ir magistrantūros studijas. Iškart po jų, kaip vienas gabiausių studentų, laimėjęs mokslo stipendiją A. Palaima išvyko doktorantūros studijoms į JAV Majamio universitetą.

V. Palaimienė pabrėžia, kad sūnaus interesų sritis buvusi ekologija.

„Nemokėčiau paaiškinti, kas tai yra, bet žinau, kad jo daktaro disertacija buvo evoliucinės ekologijos tyrinėjimai“, – sako panevėžietė.

Jau gavęs daktaro laipsnį, A. Palaima dirbo ne tik Majamio, bet ir Misisipės universitete, darbavosi ir Berklyje įkurtame Ekologinės ekonomikos inovacijų centre. Iš Panevėžio kilęs mokslininkas atliko tiriamuosius mokslinius darbus, vedė kursus ir seminarus, skaitė paskaitas. Nemažai jo dirbta garsiajame San Fransisko Silicio slėnyje.

„Arnas žengė pirma kitų. Tai dabar pasaulis itin susirūpino ekologija, o jis gamtos užterštumo problemas kėlė jau seniai“, – pabrėžė V. Palaimienė.

Iš Panevėžio kilusio mokslininko Arno Palaimos gyvybė užgeso po kovos su kasos vėžiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgėjosi namų

„Kai gyveno Amerikoje, Arną aplankydavau ir aš. Džiaugiausi, kad jam sekasi, kad yra laimingas, dirba mylimą darbą, gyvena ir aktyviai, ir tikrai įdomiai“, – pasakoja V. Palaimienė.

Dar būdamas mokinukas jis puikiai išmoko esperanto kalbą, buvo šachmatininkas, sportuodavo, keliaudavo, negana to, buvo ir melomanas, mėgo puikią muziką. Šiomis sritimis jis nenustojo domėtis ir tapęs žymiu mokslininku.

„Arno žmona Rita – taip pat mokslininkė. Vaikų jiedu nesusilaukė, o aš pagalvoju, kad nebūtų turėję kada ir auginti, nes labai užimti žmonės abu buvo. Gyvendamas Amerikoje, Arnas man nesyk buvo užsiminęs, kaip pasiilgo Lietuvos ir namų. Tad su kokiu džiaugsmu sykį jis man pranešė, kad laimėjo didžiulį konkursą ir persikels į Didžiąją Britaniją, dirbs vyresniuoju mokslininku tyrėju Kembridžo universitete“, – pamena V. Palaimienė.

Mamai tokia žinia irgi glostė širdį – Didžioji Britanija kur kas arčiau nuo Lietuvos nei Amerika, tad sūnų matys dažniau.

„Pamenu, sakiau Arnui, kaip bus gerai, matysimės, svarbu, kad tik būtume sveiki. O jis į tai neaiškiai atsakė, kad dėl sveikatos dar nežinia. Suklusau tai išgirdusi, bet nenorėjau girdėti blogų žinių“, – atsidūsta mama.

Šarvojo vaikystės bute

Apie sveikatą mamai prabilęs užuominomis, A. Palaima vos po poros metų mirė.

Gabaus, dar jauno vyro gyvybę pasiglemžė pikta liga – kasos vėžys.

Mama skaičiuoja, kad jau gyvendamas Amerikoje sūnus turėjęs žinoti apie jį užklupusią ligą. Jau vėliau, skambindamas mamai iš Didžiosios Britanijos, jis neslėpdavo, kad turi, kaip pats sakydavo, sveikatos bėdelių, bet jų neįvardydavo.

„Aš to įvardijimo turbūt visų labiausiai bijojau, tad išsamiai sūnaus ir neklausinėdavau“, – prisipažįsta panevėžietė.

Mirė A. Palaima 2020-ųjų gruodžio 1-ąją. Mama pamena, kad pranešti kraupios žinios tądien pas ją į namus atvyko dukterėčios iš kito miesto.

„Atidariusi duris ir pamačiusi jas be galo apsidžiaugiau. Sakiau: atvežėt į mano namus šventę. O viena dukterėčia tada ir pasakė atvykusi su labai liūdna žinia“, – tos žemę iš po kojų išmušusios akimirkos niekada nepamirš V. Palaimienė.

Kaip tik tuo laiku visame pasaulyje siautė kovido pandemija. Didžiojoje Britanijoje buvo tiek mirusiųjų, kad teko gana ilgai laukti eilės kremuoti Arno kūną.

Po to dar pusantrų metų A. Palaimienės marti nesiryžo skirtis su vyro pelenais.

„Buvo labai sunku gyventi nepalaidojus sūnaus. Jaučiausi neatlikusi priedermės mirusiajam“, – prasitaria motina.

Ji pridūrė sumaniusi mirusio savo vaiko urną pašarvoti kiek neįprastai.

„Urną su Arno pelenais pašarvojome mano bute Danutės gatvės daugiabutyje. Gerai žinau, kad anksčiau žmonės butuose šarvodavo mirusius, tačiau dabar tai tapo neįprasta“, – pasakoja V. Palaimienė.

Atsisveikinti su A. Palaima į jo vaikystės butą rinkosi bendramoksliai, draugai, bičiuliai, giminės. Visi prisiminė gražią Arno vaikystę, minėjo, koks gabus jis buvo moksleivis, studentas. Atvykęs profesorius iš Vilniaus universiteto pabrėžė jo mokslinių darbų, atliktų svečiose šalyse, svarbą.

Vidai Palaimienei sunku nueiti į kapines aplankyti sūnaus kapo, tad ji su mirusiuoju bendrauja namie užsidegusi žvakę. P. Židonio nuotr.

Gyvena sūnumi

„Laukdama sūnaus palaikų, sutvarkiau šeimos kapavietę, kurioje ilsisi mano vyras. Džiaugiuosi, kad Arną palaidojome gražiai ir pagarbiai“, – sako panevėžietė.

O pati A. Palaimienė, sulaukusi 85-erių metų, ištvėrusi ne vieną netektį, nepasiduoda nevilčiai.

„Gyvenu ir gerai, ir įdomiai, ir, žinot, visai nenoriu mirti“, – patikina panevėžietė.

Ji prisipažįsta, jog nemažą gyvenimo dalį dabar sudaro bendravimas su mirusiu sūnumi.

„Galvoju apie jį, gyvenu juo“, – teigia motina.

Ji sako skaitanti tas pačias knygas, kurias skaitydavęs Arnas, klausosi jo mėgtos muzikos. Mamai labai svarbūs sūnaus atvirukai, siųsti jai gimtadienių proga. Moteris džiaugiasi sūnaus kūrybingumu ir išradingumu rašant taip svarbius ir tokius mielus mamai skirtus žodžius.

„Esu suvalkietė, o pas mus Suvalkijoje įprasta, kad vaikai į tėvus kreipiasi „Jūs“. Tad taip į mane kreipdavosi ir Arnas, kitaip nesako ir kitas Panevėžyje gyvenantis sūnus“, – dėmesį atkreipė V. Palaimienė.

Jos gyvenimas prabėgo mokykloje. Dirbo lietuvių kalbos mokytoja, o Panevėžio profesinėje mokykloje buvo ir direktoriaus pavaduotoja.

V. Palaimienė pasiguodė palaidojusi jau du sūnus.

Kitas, šeimos pirmagimis, susirgęs mirė visai mažytis. Šio vaikučio mirtis jai buvo tapusi pragaru. Palaidojus berniuką atrodė, kad gyvenimas baigiasi.

„O palaidojus Arną mano gyvenimas tęsiasi. Turbūt gerai, kad nemačiau ligos iškankinto sūnaus kūno, laidojau pelenus urnoje. Gal dėl to Arnas mano atminty išliko gyvas, be to, jis gyvas manyje“, – sako mama.

 

Exit mobile version