Blusturgyje, kur seni daiktai randa naujus šeimininkus, be įprastų pirkėjų, nuolat apsilanko vadinamieji kolekcininkai. Dažniausiai tai moterys, renkančios kačių ar šuniukų statulėles arba, kaip mano mama, įvairiausius arkliukus. Vyrai dažniau domisi drambliais iš medžio arba metalo, visokiais laikrodžiais, kurių namuose sukaupę jau nebe dešimtis. Visi jie turi savo istorijas. Viena tokia istorija apie gulbių kolekciją, kurią išgirdau iš pagyvenusios moters, ir noriu pasidalyti.
Moteris buvo kukliai apsirengusi ir labai geromis akimis, kurios net suspinduliavo, kai pamatė tarp įvairiausių daiktų vienišą gulbės statulėlę.
– Ar labai brangi ta balta gulbė, – kažkaip neryžtingai paklausė jinai.
– Norėčiau 3 eurų, bet jei labai reikia, tai susiderėsim.
Esu prastas prekybininkas. Jei žmogui labai reikia ar papasakoja įdomią istoriją, nuleidžiu kainą.
- Renkat gulbes? – klausiu moterį, apžiūrinėjančią baltą delno didumo gulbę.
Visą straipsnį skaitykite liepos 5 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.