Vilnietis kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis kiek daugiau nei prieš dvi savaites apdovanotas itin svariu teatro kūrėjams skiriamu Auksiniu scenos kryžiumi.
Tokį įvertinimą kompozitoriui pelnė muzika, sukurta Panevėžio dramos teatro spektakliui „Sala, kurios nėra“.
Panevėžyje įsibuvo
„Kaip jautiesi Panevėžyje?“ – J. Miltinio dramos teatre panevėžiečiams surengtą susitikimą su M. L. Pranuliu pradėjo teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus.
Kompozitorius ramiai prisipažino čia jau „įsibuvęs“ – atvažiuojantis kaip į savo miestą.
A. Špilevojus prisiminė, kaip sykį ryte atėjęs į darbą budėtojo paklausė, ar jau atvažiavo kompozitorius Mantvydas.
„Nežinau, ar atvažiavo, bet jau pusę nakties kažkas sėdi prie fortepijono ir groja“, – budėtojo atsakymą pacitavo teatro meno vadovas.
Tokį naktinį grojimą teatre M. L. Pranulis paaiškino jam tekusia didžiule laime Panevėžyje statomam spektakliui sukurti muziką.
„Pajutau koncentruotą buvimą, kai netrukdo pašaliniai dalykai, o sutelktas laikas motyvavo, suteikė stimulą“, – kalbėjo kompozitorius.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pasigedo baseino
M. L. Pranulis pasakojo, jog nuvažiavęs į bet kurį miestą pirmiausia stengiasi susirasti baseiną. Panevėžyje jis aptiko „Impulsą“, nusipirko abonementą, o persirengimo salėje įlindęs į maudymosi kelnaites išgirdo, kad baseinas uždarytas – neveikia.
„Tada ėmiau daug vaikščioti. Ir vaikščiojau, ir bėgiojau Nevėžio pakrante, man ji labai patiko“, – kalbėjo menininkas.
Spektaklis „Sala, kurios nėra“ išskirtinis tuo, kad jame groja gyva muzika, atliekama Panevėžio muzikinio teatro orkestro. M. L. Pranulis pripažino, kad pirmosios bendro darbo su orkestru dienos buvo sunkokos – girdėdavęs sąskambius, kurių neparašęs.
„Netgi jaučiausi taip, tarsi skaityčiau tekstą kalba, kurios nemoku. Bet reagavau į tai ramiai, mačiau dirigento pastangas, tad rezultatas pavyko visai neblogas“, – mano Auksinio scenos kryžiaus už geriausią spektaklio muziką laureatas.
Tai buvo pirmas kartas, kai jam teko kurti muziką orkestrui.
Iš salės pasigirdus replikai, kad muzikantai turėjo jaustis lyg savotiški kankiniai, nes per spektaklį scenoje matyti daug dūmų, o groti jų apsupty nėra lengva, režisierius A. Špilevojus atskleidė, kad nemažai dūmų pripiešta ant užuolaidos, skyrusios orkestrą. Tad dusti ir trokšti muzikantams grojant spektaklio metu neteko.
J. Miltinio dramos teatro meno vadovo Aleksandro Špilevojaus kalbinamas kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis pasakojo augęs menininkų šeimoje ir kadaise visiems prisiekinėjęs pats niekada nebūsiantis menininku. P. ŽIDONIO nuotr.
Prisiekinėjo nebūti menininku
M. L. Pranulis – ne tik vilnietis, bet ir menininkų vaikas, augęs, sakytum, specifinėje meninėje aplinkoje.
Jo mama, sesė ir abu seneliai – kompozitoriai, amžinatilsį tėtis ir kita sesė – režisieriai, močiutė – pianistė, patėvis – gitaristas. Ne menininkė tik viena iš dviejų močiučių.
M. L. Pranulis juokiasi vaikystėje visiems prisiekinėjo niekada nebūsiantis menininku.
Tačiau taip jau nutiko, kad paauglystėje sau pačiam netikėtai pajuto džiaugsmą kurti muziką. Tuomet gimė jo suburta muzikinė grupė „Brave Noises“, gyvuojanti iki šiolei.
Kompozitorius buvo pasirinkęs studijuoti aktorystę, įstojo ir Muzikos ir teatro akademiją, bet vėliau perstojo toje pačioje aukštojoje mokykloje studijuoti muzikos mokslų.
„Teatras man patiko visą laiką, bet kai įstojau studijuoti aktorystės, pajutau, kad tai, ką darau, nėra tai, ką iš tiesų norėčiau daryti. Būti scenoje ir daryti, ką kitas sako, man nėra lengva. Matyt, esu individualistinė natūra“, – svarstė M. L. Pranulis.
Kauno kameriniame teatre jis sukūrė išskirtinį spektaklį, kuris ir dabar yra šio teatro repertuare. Pats M. L. Pranulis tąjį spektaklį įvardijo kaip patyriminę kosmologinę operą.
Joje aktoriams skirtas vaidmuo – ne vaidinti, o būti.
P. ŽIDONIO nuotr.
Tradicijų laužytojas
A. Špilevojus pasakojo, kad pats augdamas ir mokydamasis Panevėžyje lankė ir teatro studiją, ir Muzikos mokyklą. Teatro meno vadovas mena, kad teatro studijoje į jį buvo žvelgiama kaip į tą, kuris iš muzikos mokyklos, o muzikos mokykloje – kaip į tą, kuris iš teatro. M. L. Pranulio jis pasiteiravo, ar pats irgi panašiai nesijautęs.
Kompozitorius svarstė, kad jį galima vadinti ir teatramuzikalu ar muzikteatralu, kuris emocinę istoriją sudeda į kūrinį.
Kurdamas muziką jis neužsibrėžia jokių ribų, nespraudžia savęs į kokį nors žanrą, jo kūryba labiau – ieškojimas.
M. L. Pranulis prisipažino linkęs laužyti žanro tradicijas, tačiau taisyklės, jei jų prisireikia kūrybai, gali ir padėti.
Auksinio scenos kryžiaus laimėtojas šiuo metu kuria muziką Juozo Miltinio dramos teatre statomam A. Špilevojaus režisuotam spektakliui „Jona“.
Spektaklis pavadintas biblinio personažo, Senojo Testamento pranašo vardu.
„Esu tikintis, gal kiek agnostikas, o dvasingumas man labai svarbu. Tikiu gerumu, pagalba, atjauta, manosios vertybės – krikščioniškos“, – patikino M. L. Pranulis.
A. Špilevojus pasakojo, kad spektaklį „Jona“ nuspręsta įvardyti kaip komediją, kurioje juokiamasi iš įvairių gyvenime nutinkančių dalykų. Režisierius sutinka, kad kai kam galbūt gali pasirodyti, jog juokiamasi ir iš religijos.
„Kaip manai, ar iš visko galima juoktis?“ – A. Špilevojus klausė kompozitoriaus.
„Kiekvienas žmogus turi temų, kurios jam itin jautrios, tad juokas gali užgauti. Tačiau scenos mene juoktis turbūt galima iš visko. Juk turi būti erdvė, kur galima iš visko pasijuokti“, – svarstė M. L. Pranulis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Padėkojo sau
„Kai atsiėmei Auksinį scenos kryžių, pasakei puikią kalbą, kurioje dėkojai ir sau. Ką, dėkodamas sau, turėjai omeny?“ – klausė kompozitoriaus teatro meno vadovas.
Pasak M. L. Pranulio, tai juokinga istorija.
Sykį yra pats grojęs įteikiant Kultūros ministerijos apdovanojimus, o tų apdovanojimų būta tiek daug ir tiek išsakyta padėkų, kad jas girdėdamas kitas muzikantas pareiškė: jei kartais jį apdovanotų, dėkotų pats sau.
„Scenos mene juoktis turbūt galima iš visko. Juk turi būti erdvė, kur galima iš visko pasijuokti.“
M. L. Pranulis
Prisiminęs bičiulio žodžius, M. L. Pranulis, gavęs Auksinį scenos kryžių, ir padėkojęs pats sau.
Jis prisipažino, jog buvęs toks metas, kai jautėsi perdėm drovus, jam labai svarbi buvo kitų nuomonė. Išsivaduoti iš tokio drovumo padėjo atėjęs supratimas apie žmogaus vertę.
„Supratau, kad pats turiu įžvelgti savo gebėjimus, save paskatinti, atleisti sau. Kai įsivertini pats save, tuomet ir kitų nuomonė tampa nebe tokia svarbi“, – tvirtino M. L. Pranulis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pinigus išleis kelionei
Auksinio scenos kryžiaus laureatui A. Špilevojus perdavė savo žmonos Agnės klausimą. Jai rūpėjo, kur kompozitorius išleis piniginę premiją.
Kadaise A. Špilevojus, gavęs tokį apdovanojimą, išlaikė motociklininko teises, o likusius pinigus atidėjo įmokai už butą.
M. L. Pranulis pasakojo ketinantis pakeliauti. Po spektaklio „Sala, kurios nėra“ vienas leidosi į kelionę po Maroką. Kur patrauks dabar, dar nenutaręs. Kelionės, pasak kompozitoriaus, jam reikalingos tam, kad atitrūktų, permąstytų ir įsivertintų vertybes.
Auksinio scenos kryžiaus laureatas Mantvydas Leonas Pranulis šiuo metu kuria muziką dar vienam Juozo Miltinio dramos teatre statomam spektakliui – „Jona“. P. ŽIDONIO nuotr.
Juto totalų tikėjimą
„Neklausiu, kas tau Miltinis. Mes esame susikūrę savotišką jo fantomą. O kaip tu pažvelgei į Panevėžio teatro praeitį, jo kūrimąsi, sudėtą į spektaklį „Sala, kurios nėra“? Ką radai sau svarbaus tyrinėdamas menininkų kelią, jų aplinką, jų jaunystę“, – A. Špilevojus teiravosi M. L. Pranulio.
„Pabrėžiu, tai buvo totalus tikėjimas“, – atsakė M. L. Pranulis.