Mano proseneliai ne savo noru atvažiavo gyventi į Panevėžį.
Jie turėjo nedidelį ūkį Pasvalio rajone, o prasidėjus kolūkių vajui, suprato, kad greitai neteks savo dirbamos žemės ir prisieis lenkti nugarą bendram sovietinės valdžios labui. Naujai valdžiai prosenelis dirbti nenorėjo, todėl pardavė trobą, pasiėmė probabutę ir savo anūkę – mano mamą, kurią augino nuo mažens ir trise atsidūrė Panevėžyje. Šis tais 1955 metais greitai plėtėsi, viena paskui kitą kilo gamyklos.
Prosenelis nupirko iš kažkokių rusų sklypą su klėtimi ir pastatė nedidelį namuką, Jis ir iki šiol tebestovi senoje miesto dalyje, seniau Palestinke vadinta.
Visą straipsnį skaitykite sausio 22 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.