Kad mes kažką padarėm su klimatu, turbūt nebėra prasmės aiškinti. Sniego nėra, o kada bus, nežino net sinoptikai. Kas atsitiko su klimatu, galvas suka mokslininkai, o jau tūkstančiai aktyvistų šaukia, jog patys pridirbom nesąmonių – laikas atsitokėti ir keisti vartojimą, energijos gavimo būdus, net mūsų gyvenimo įpročius.
O aš tuo metu vis prisimenu animacinį filmuką, kuriame mergaitė susipyko su mama ir dėl to smarkiai pasikeitė oras. Jis tapo atšiaurus, kaip ir jų santykiai.
Neseniai sėdėjome prie gausiai nukrautų stalų, dalijome dovanėles ir kalbėjome vienas kitam gražius žodžius. Nuolat pypsėjo mesendžeris nuo sveikinimo žinučių ir rodėsi, jog šventė, meilė ir supratimas atėjo į mūsų namus ilgam. Bet gyvenimas ne pasaka ir šventės baigėsi, o santykiai grįžo į įprastines vėžes.
„Mama, na kaip tu negali atsiminti pavadinimo, juk tau visą laiką išrašo tuos pačius vaistus?“ – išgirstu įėjęs į vaistinę, jau kitą dieną po Naujųjų šventimo.
Prie kasos stovi kokių keturiasdešimties metų moteris su dideliu rankinuku, kurio sagtis tarsi padengta auksu ir žymi garsios firmos pavadinimą. O prie prekystalio stovi jauna sutrikusi vaistininkė, tarsi nežinodama, ką dar patarti brangiais kailiniais apsirengusiai klientei.
Visą Audriaus Skačkausko straipsnį skaitykite sausio 3 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.