Pusantro šimto metų skaičiuojantis malūnas Ramygalos gatvėje jau senokai stūkso užrakintas. Savivaldybė jį ruošiasi įtraukti į apleisto nekilnojamojo turto sąrašą.
Tačiau turtingą istoriją turinčio pastato, galėjusio virsti observatorija, savininkas tikisi jį prikelti naujam gyvenimui.
Gresia didesnis mokestis
Šalia „Žemynos“ progimnazijos stūksantis nerestauruotas malūnas, statytas 1870–1880 metais, jau kurį laiką valstybės saugomas kaip paveldo objektas, nors yra privati nuosavybė.
Panevėžio savivaldybė planuoja jį ir dar keturis pastatus Žiedo gatvėje įtraukti į apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamo turto sąrašą. Tai gali būti padaryta jau artimiausiame miesto Tarybos posėdyje.
Politikams pritarus, šie pastatai būtų apmokestinti padidintu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.
Miesto infrastruktūros skyriaus specialisto Nerijaus Budreikos teigimu, nekilnojamojo turto objektai į tokį sąrašą įtraukiami vadovaujantis Savivaldybės patvirtintu aprašu. Administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija atlieka tokio turto apžiūrą, nustato, ar pastatas kelia pavojų.
Registruotais laiškais savininkai informuojami, kad jiems priklausantis turtas įtrauktas į apleistų statinių preliminarų sąrašą ir gali būti apmokestintas padidintu iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčiu.
Malūnas Ramygalos gatvėje, N. Budreikos duomenimis, šiame sąraše jau antri metai. Pernai savininkas aptvarkė pastatą, bet visų Savivaldybės nurodymų neįgyvendino – malūno būklė vis dar vertinama kaip netinkama.
Specialistas pripažįsta, kad tai ne itin stebina. Kadangi statinys – saugomas paveldo objektas, jo remontas ne tik užtruktų, bet ir pareikalautų nemenkų investicijų.
Anglo planai neišdegė
Vienas senojo malūno savininkų, kuriam priklauso jo didesnioji dalis, yra Linas Petrikonis.
Jo senelis Jonas Biežys malūną įsigijo 1921 metais grįžęs iš Amerikos. Pats su šeima įsikūrė greta esančiame raudonplyčiame name Ramygalos gatvėje.
Nors vos už kelių žingsnių veikė kitas malūnas, darbo net su konkurentu pašonėje, pasak L. Petrikonio, seneliui užteko.
Sovietmečiu malūnas nacionalizuotas, apleistas ir keliavo iš rankų į rankas. Kurį laiką stovėjo be kepurės, avarinės būklės. Jo rekonstrukcija pradėta tik prieš pat nepriklausomybės atgavimą – malūne norėta įkurti mokyklinę observatoriją, tad vietoj tradicinės kepurės sumontuotas kupolas. Garsus astronomas Antanas Juška buvo žadėjęs dovanoti būsimai observatorijai ir teleskopą.
Deja, sumanymas, pasak L. Petrikonio, taip ir liko neįgyvendintas, kupolas – neužbaigtas, neatsidarantis.
Paveldėtojai malūną atgavo tik nepriklausomybės metais.
L. Petrikonis pasakoja pats bandęs suburti miesto astronomus ir įsteigti bent moksleivių būrelį, tačiau susidomėjusiųjų taip ir neatsirado.
Užtat buvo atsiradę pageidaujančių unikalų pastatą nuomotis. Su vienu anglu jau net derėtasi dėl sutarties sudarymo, tačiau užsienietis išvyko. Vėliau atsirado verslininkė, galvojusi malūne atidaryti kavinę – net pateikė miesto Savivaldybei prašymą keisti pastato paskirtį. Bet ir ji ilgainiui planų atsisakė.
„Būtų labai gerai surasti nuomininkus, bet dabar laikai tam nepalankūs“, – svarsto L. Petrikonis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Bėdos dėl žemės
L. Petrikonis ir pats malūne vystė verslą – buvo įkūręs zoologijos prekių parduotuvę. Tačiau jau keleri metai, kai pastatas stovi be veiklos.
Savininkas tikina anksčiau, kiek įmanoma, malūną aptvarkęs. Nupjovė laiptus, kėlusius pavojų jais besikarstantiems moksleiviams. Pagal Savivaldybės nurodymą nuėmė ir aptrūnijusias balkono lentas. Tinkas nuo malūno pats nubyrėjo, tad dabar, L. Petrikonio nuomone, daugiau nelabai yra kam kelti grėsmę.
„Atrodo, padariau viską, ką nurodė“, – sako L. Petrikonis, ketinantis su Savivaldybe aiškintis dėl gresiančio didesnio mokesčio.
Verslininkas dalį malūno patalpų ir toliau naudoja savo reikmėms, tačiau pagrindinis stabdys jame kurti kažką naujo yra lėšų trūkumas. O parduoti senelio atminimą anūkui gaila.
„Dar stengiuosi malūną pats prikelti. Ar pavyks, nežinau“, – prisipažįsta L. Petrikonis.
„Būtų labai gerai surasti nuomininkus, bet dabar laikai tam nepalankūs.“
L. Petrikonis
Jo žiniomis, senelis Panevėžyje turėjo 10 hektarų žemės. Dalį palikuoniams pavyko susigrąžinti, bet jau keletą metų nepavyksta susitvarkyti nuosavybės reikalų, kad galėtų laisvai ja disponuoti – teko net teismuose kovoti.
Verslininkas svarsto, kad, pardavęs žemę, būtų galėjęs sutvarkyti malūną. Juolab kad planų, ką jame įrengtų, sako nestokojantis.
Koją kiša ir malūnui suteiktas valstybės saugomo paveldo statusas – dėl jo taikoma daug apribojimų. Kitą savaitę L. Petrikonis teigia sutaręs susitikti su Kultūros paveldo departamento vadovybe pokalbiui apie malūno ateitį.
Šiame malūne kadaise planuota įrengti observatoriją, garsus astronomas Antanas Juška netgi buvo žadėjęs dovanoti teleskopą. P. ŽIDONIO nuotr.
Prie malūno ir lentpjūvė
„Žemynos“ progimnazijos pedagogė, kraštotyros būrelio vadovė Daiva Daunoravičienė didžiuojasi mokyklos muziejaus saugoma Ramygalos gatvės malūno istorija.
Ji byloja, jog pradžioje malūnas priklausė žydui Marchelui Meško, kai kur vadinamu Meškinu.
Tuo metu tai buvo raudonų plytų pastatas su 12 langų ir akmenimis grįstu įvažiavimu.
Į J. Biežio rankas malūnas perėjo 1921 metais.
Pasak D. Daunoravičienės, L. Petrikonio mama yra pasakojusi, kad pirmo aukšto viduryje stovėjo labai didelis stalas, į jį rėmėsi plati lenta, kyšojusi iš antrojo malūno aukšto. Šia nuleisdavo miltų maišus, o vaikai lentą neretai paversdavo ir savotiška smagia čiuožykla.
Netoli lentos kabojo geležinė grandinė, pritvirtinta prie trečiojo aukšto lubų. Jos prisireikdavo aukštyn keliant sunkius maišus su grūdais. Miltai buvo malami antrame aukšte. Šiame malūne, skirtingai nei kaimyniniame, nebuvo valcų, tad balti miltai nemalti.
Žinoma, kad vėliau J. Biežis nusipirko elektrinį variklį. Pasak D. Daunoravičienės, jam reikėjo ne tik daug elektros, bet ir neretai gesdavo, o remontas kainuodavo brangiai. Tad pelnas iš malūno buvo mažas.
Norėdamas užsidirbti, J. Biežis greta malūno atidarė lentpjūvę. Beje, ši Ramygalos g. vieta tarpukariu atrodė visai kitaip.
Iš rankų į rankas
Pedagogė pasakoja, kad už malūno stovėjo raudonų plytų ūkinis pastatas, o tarp jo ir namo, kur dabar stovi mokykla, vešėjo didžiulis sodas.
Po nacionalizacijos malūnas buvo perleistas Panevėžio žemės ūkio kooperacijos draugijai, vėliau – „Vienybės“ kolūkiui.
Neturėdamas remontui lėšų, kolūkis 1967 metais malūną perdavė Lietuvos laisvanoriškajai gaisrininkų draugijai, kuri čia įsirengė gamybines patalpas.
Mokytojos turimomis žiniomis, pastačius mokyklą, dabartinę „Žemynos“ progimnaziją, 1979 m. malūnas perduotas miesto Švietimo skyriui.
Pasak D. Daunoravičienės, malūnas buvo aptinkuotas, aptvarkytas vidus. Kiekviename aukšte įrengti keli kambariai ir čia įsikūrė užklasinės veiklos centras, dirbo nemažai žmonių, būrusių moksleivius į popamokinę veiklą.
Kadaise šiame malūne buvo galima apžiūrėti ir dabar Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomą unikalią Valerijono Straševičiaus drugelių kolekciją.
O dabar ant malūno galima išvysti grafičius, nutrupėjusio tinko žaizdas.