Paprastai manoma, kad Panevėžio rajono upės yra nesraunios ir vandens malūnams šiame krašte nėra vietos.
Visgi istorija rodo, kad prie įvairių rajone tekančių didesnių ir mažesnių upių kadaise stovėjo ne vienas toks malūnas.
Nuo seno Panevėžio kraštas garsėjo vėjo malūnais. Šie praeities liudytojai ir dabar tebemoja sparnais ir Aukštaitijos sostinėje, ir jos apylinkėse.
O štai vandens malūnų galima išvysti tik likučius – paskutiniai tokie įrenginiai savo amžių baigė prieš kelis dešimtmečius.
Bet kadaise vandens malūno būta net pačiame Panevėžio centre.
Prie pagrindinio miesto tilto
Kada Panevėžyje pastatytas pirmasis malūnas, tikslių žinių nėra.
Pasak istoriko, archyvaro Leono Kaziukonio, vieni tyrinėtojai mano, kad tai galėjo būti ties „Laisvės“ tiltu, dabar Smėlynės gatvės, stovėjęs vandens malūnas, statytas XVIII amžiuje.
Tačiau dar žymiajame Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugpjūčio 7 dienos rašte Ramygalos klebonui minima, kad tarp Nevėžio ir Lėvens dovanotose žemėse, kur klebonas turėjo pastatyti bažnyčią, malūnų jau būta. Tik nežinia – vandenį ar vėją jie malė.
Istorikas neabejoja, kad reikėtų giliau patyrinėti mūsų krašto malūnų praeitį.
Vienas tokių įdomių tyrinėjimo objektų būtų Panevėžio valdžiai priklausęs minėtas vandens malūnas ties tiltu.
„Daugiausia duomenų apie jį radau Onos Maksimaitienės Panevėžio istorijos tyrinėjimuose“, – „Sekundei“ sako L. Kaziukonis.
„Kodėl vandens malūnų prie Lėvens upės būta mažiau, paaiškėja prisiminus pulkininko Rokosovskio XIX amžiaus atliktus papildomus tyrinėjimus dėl Lėvens ir Nevėžio upių sujungimo. Juose konstatuota, kad Lėvens malūnai dėl vandens stokos neveikė po 10–12 valandų per parą.“
P. Juknevičius
Garsi Panevėžio krašto tyrinėtoja rašė, kad 1925 metais vandens malūno nuomininkai raštu kreipėsi į miesto valdybą, jog pastačius naują tiltą, pakėlus gatvę, įrengus šaligatvį, jų turtas atsidūrė duobėje. Tapo nebegalima įvažiuoti į malūną iš gatvės, naudotis įrengtu sandėliu, o tai valdiško malūno nuomininkams trukdė konkuruoti su kitais Panevėžio malūnais.
Pažėrę tokių argumentų, nuomininkai miesto valdžios prašė sumažinti malūno nuomos mokestį. Paaiškėjo, kad problemos būta tikrai rimtos. Mat pastačius „Laisvės“ tiltą, dabartinio Smėlynės g. tilto vietoje, ir vienu metru pakėlus Tilto gatvę (dabar – Smėlynės g.) vandens malūno „gonkos“, vartai ir įvažiavimas į miestą atsidūrė žemiau gatvės paviršiaus.
„Nutarta miesto lėšomis atkelti gonkas ir vartus bei išgrįsti įvažiavimą į kiemą ir gatvę priešais malūną. Dėl tos pačios priežasties nusprendė išgrįsti ir gatvę priešais pirtį“, – pasakoja istorikas.
Istoriją baigė varžytynėmis
Pasak L. Kaziukonio, 1926 metais miesto valdybai parengus naujas vandens malūno nuomos sąlygas, sumažinti mokestį paprašė ir nauji nuomininkai.
Mat jie per metus turėjo ne tik sumokėti 8 000 litų nuomos mokestį, bet ir apdrausti malūną, jį suremontuoti. Su nuomininkais nesusitarus, prireikė ieškoti naujų, tačiau jų neatsirado. Tad seniesiems išsikrausčius nuo 1926 metų malūnas nebeveikė.
Panevėžietis kraštotyrininkas ir mokytojas Vytautas Baliūnas rašė, kad uždarytame šiame malūne miesto valdyba 1927 metais laikinai buvo įkėlusi savo patalpų neturėjusią 3-ią pradinę mokyklą. Vėliau jai Ukmergės gatvėje buvo pastatyti puikūs ir modernūs rūmai, išlikę iki šių dienų.
O vandens malūnui miesto valdyba 1928 metais paskelbė varžytines.
„Jose įrengimai parduoti piliečiui Fondileriui už 1290 Lt. Istorikė O. Maksimaitienė rašo, kad šitaip senasis Panevėžio vandens malūnas baigė savo dienas ir dėl to buvo kaltas miesto valdžios neapdairumas, leidus nuomininkams visiškai jį nualinti“, – pasakoja L. Kaziukonis.
Dvarų akcentai
Krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius savo surinktoje medžiagoje pažymi, kad istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą vandens malūnai Lietuvoje paminėti XIII amžiuje.
Tokie malūnai dažniausiai buvo mediniai, rečiau – mūriniai. Kartais juose gyvendavo ir pats malūnininkas.
Pagal vandens malūno rato veikimą jie buvo kelių rūšių: vanduo tekėdavo po ratu, krisdavo ant rato arba tekėdavo į rato šoną.
Pasak istoriko, 1404 metais Vytautas Didysis Kryžiuočių ordino magistrui leido tvenkti Nevėžį malimui bei kitiems reikalams ir tam tikslui naudotis kairiuoju upės krantu. Tačiau istoriniai įvykiai taip susiklostė, kad kryžiuočiai čia malūnų taip ir nepastatė.
Daugiau informacijos apie mūsų kraštuose buvusius vandens malūnus, P. Juknevičiaus tvirtinimu, jau aptinkama vėlesnių laikų dvarų dokumentuose.
Vandens malūnas 1585 metais minimas Paįstrio dvaro inventoriuje, 1638 metais Upytės dvaro inventoriuje taip pat paminėtas nebeveikiantis toks malūnas.
XVII amžiaus pabaigos Savitiškio dvaro inventoriuje nurodytas naujas su dviem ratais, vienomis girnomis vandens malūnas.
Žinoma, kad XVIII amžiaus antroje pusėje vandens malūnai buvo Jotainių dvare, dvaruose Belazarave ir Vadaktuose, Miežiškių dvare, Levaniškio, Rodų dvaruose, Krekenavos dvare, Videniškiuose, Šventupyje, Linkaučių dvare, du Radvilos malūnai stovėjo Naujamiestyje, buvo malūnų ir Nevėžninkuose, Upytėje ir kt.
Remiantis P. Juknevičiaus surinktais duomenimis, vandens malūnus XVIII amžiaus pabaigoje–XIX amžiaus pradžioje mūsų krašte statė dvarininkai ir išnuomodavo žydams.
Yra žinomas faktas, kad 1852-aisiais 24 metams buvo išnuomotas Krekenavos valstybinio dvaro vandens malūnas, stovėjęs prie Nevėžio intako – Lokaušos.
Vėliau šis malūnas perstatytas. Istoriniuose šaltiniuose P. Juknevičius aptiko duomenų, kad dar XIX amžiuje vandens malūnų būta Krekenavos miestelyje, taip pat Murmulių, bent jau poroje Vadaktų dvarų, Žibartonių dvare, taip pat Velžyje.
Ties Rodų dvaru dešiniajame Nevėžio krante stovėjusio Slabados malūno jau seniai nelikę, tačiau daugelis keliaujančių po Krekenavos regioninį parką užsuka pažiūrėti daugiau nei šimtmetį skaičiuojančios jo užtvankos – upėje ir dabar matyti rieduliai, nuo senų laikų išlikę ąžuoliniai rąstai. P. Židonio nuotr.
Įdarbino ir upeliukus
Vandens malūnai Panevėžio rajone daugiausia buvo statomi prie Nevėžio, tačiau jų būta ir ne prie vieno jo intako. Minimos Upytės, Juostos upės, taip pat Panevėžio rajone tekanti Pyvesa, Lėvuo.
P. Juknevičiaus duomenimis, XIX amžiaus pradžioje prie Nevėžio upės Panevėžio rajone veikė bent devyni vandens malūnai. Tai – Tautkūnų vandens malūnas, priklausęs dvarininkui A. Jaloveckiui, Velžio, kurį valdė miestelėnas D. Majoras, Savitiškio, priklausęs dvarininkui S. Ostachovičiui, Nausodės – dvarininkų A. ir G. Naruševičių, Vadaktėlių, kurio savininkas buvo J. Bytautas, Vadaktų – priklausęs M. Zavadskui, Skaistkalnio – savininkas A. Bambergas ir kt.
Žymus Lietuvos geodezininkas, Lietuvos upių hidrologijos pradininkas profesorius dr. Steponas Kolupaila 1936 metais parašė monografiją apie Nevėžį. Dabar ji laikoma ir svarbiu Panevėžio krašto istorijos šaltiniu. Be kitų svarbių mūsų krašto upės hidrologinių duomenų, jis mini ir prie upės buvusius vandens malūnus.
Pavyzdžiui, Miežiškių malūną, stovėjusį kairiajame Nevėžio krante, taip pat Pajuosčio dvaro malūną. Žemiau tilto ir Juostos žiočių Nevėžyje yra vandens malūno užtvanka, o malūno trobesiai jo aprašomu metu dar tebeturėjo senojo dvaro papuošimus.
Prof. dr. S. Kolupailos monografijoje apie Nevėžį minimi ir jau išnykę Nausodės ir Savitiškio vandens malūnai. Pasakojama, kad Nausodės malūnas išskirtinis, nes jo užtvanka pastatyta atokiau malūno, į kurį vanduo buvo nukreiptas kairiuoju upės krantu. Nuo 1934 metų Nausodėje ne tik buvo malami grūdai, bet ir veikė lentpjūvė. Šio malūno istorija baigėsi ne taip ir seniai – praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje.
Regioniniame parke – malūno liekanos
Žemiau Upytės žiočių ties Rodų dvaru dešiniajame Nevėžio krante stovėjo Slabados malūnas. Paties malūno jau seniai nelikę, tačiau daugelis keliaujančių po Krekenavos regioninį parką užsuka pažiūrėti daugiau nei šimtmetį skaičiuojančios jo užtvankos – upėje ir dabar matyti rieduliai, nuo senų laikų išlikę ąžuoliniai rąstai.
Šalia galima išvysti ir malūno girnas.
Vandens malūnai stovėjo ir Žaliosios girios vidury, Stumbriškyje prie Pyvesos upės, Dubulių dvare Upytės upėje, taip pat būta Ramygalos apylinkėse, Karsakiškyje, Paliūniškyje, Liberiškyje ir kt.
Istorikas P. Juknevičius mini, kad istoriniuose šaltiniuose galima aptikti užuominų apie vandens malūną ir Batrakų kaime prie Juostos upės. Tačiau sukti jo girnoms nepakako srovės, tad vėliau buvo pastatytas lokomobilis – speciali jėgainė.
„Kodėl vandens malūnų prie Lėvens upės būta mažiau, paaiškėja prisiminus pulkininko Rokosovskio XIX amžiaus atliktus papildomus tyrinėjimus dėl Lėvens ir Nevėžio upių sujungimo. Juose konstatuota, kad Lėvens malūnai dėl vandens stokos neveikė po 10–12 valandų per parą“, – aiškino P. Juknevičius.
Dalis vandens malūnų Panevėžio rajone vėliau tapo varomi elektra ir buvo naudojami dar ne vieną dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo.
„Laisvės” tiltas ir prie Nevėžio buvęs vandens malūnas. 1928 m. Vitoldo Kovalevskio nuotrauka
Sunaikino liepsnos
Pasak P. Juknevičiaus, dalis malūnų po Antrojo pasaulinio karo galėjo tapti kultūros paminklais, tačiau dėl įvairių priežasčių taip nenutiko.
Pavyzdžiui, Skaistkalnio malūnas, stovėjęs Panevėžio rajone, netoli Krekenavos, dešiniajame Nevėžio krante ir turėjęs vieną galingiausių turbinų Nevėžio baseine.
Po Antrojo pasaulinio karo šis malūnas nacionalizuotas.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje malūnas buvo varomas elektros energija, o jo užtvanka išgriauta.
„Tuomet dviaukštis malūno pastatas su dviaukščiu gyvenamuoju priestatu dar tebebuvo geros būklės. 1981 metais jį apžiūrėjo tuometinės Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos specialistai. Buvo minčių jį siūlyti įtraukti į technikos paminklų sąrašą“, – mini P. Juknevičius.
Pasak jo, tuomet nebuvo apsispręsta dėl malūno apsaugos, o 1991 metais šis istorinis statinys sudegė.
Maždaug 1986–1988 metais sudegė ir Savitiškio vandens malūnas. Jame, kiek žinoma, tarpukariu ir karo metais dirbo rašytojos, poetės, spaudos darbuotojos Jadvygos Drungaitės tėvas.
Supleškėjo ir dešiniajame Lėvens krante stovėjęs Piniavos malūnas, statytas XIX amžiuje.
P. Juknevičiaus teigimu, iš pradžių šis malūnas buvo valstybės nuosavybė, tačiau vėliau parduotas. Vienas jo savininkų 1940 metais ištremtas į Sibirą. Po karo malūnas jau buvo varomas elektra. Nepriklausomybės priešaušryje pastatas sutvarkytas, tačiau jį ištiko toks pats likimas – netrukus kilo gaisras.
Panašiai baigėsi ir Karsakiškio vandens malūno istorija. Po Antrojo pasaulinio karo prie jo veikė lentpjūvė, vilnų karšykla. Vėliau ilgą laiką malūnas stovėjo apleistas, o vieną 2009 metų pavasario naktį kilus gaisrui šis unikalus praeities liudytojas supleškėjo liepsnose.
