Keistesnė už Edgaro Alano Po gyvenimą buvo tik jo mirtis.
Poemų, apsakymų ir net vienos nenusisekusios pjesės autoriui likimas tebuvo skyręs 40 metų, tačiau per juos Edgaras Alanas Po spėjo tapti vienu iškiliausių Amerikos rašytojų, kuriam kūrybiškumu neprilygo joks amžininkas. Visgi istorijos puslapiuose siaubo detektyvo žanro kūrėjas išliko kaip visiškas beprotis ir narkomanas. Kodėl?
Didžia dalimi su tuo susijusios mįslingos jo žūties aplinkybės.
Girtuoklis griovyje
1849 metų spalio 3-iąją Baltimorėje lietus pylė kaip iš kibiro. Bet tai nesutrukdė Džozefui V. Volkeriui, laikraščio „Baltimore Sun“ spaustuvės rinkėjui, atlikti pilietinės pareigos. Tądien Merilendo valstija rinko savo atstovus į kongresą, Baltimorės miestas – šerifą.
Artimiausias balsavimo punktas buvo „Gunner’s Hall“ aludėje. Ją priėjęs Dž. V. Volkeris pamatė griovyje besivoliojantį žmogelį – purviną, skarmaluotą, menkai sąmoningą. O netikėčiausia buvo tai, kad lietuje mirko Edgaras Alanas Po, žinomas poetas.
Nenorėdamas jo taip palikti, Dž. V. Volkeris ėmėsi klausinėti, gal tas turi pažįstamų, kurie galėtų padėti. E. A. Po šiaip ne taip ištarė Džozefo E. Snodgraso, žurnalo redaktoriaus, turinčio šiokį tokį medicininį išsilavinimą, vardą.
Paslaugusis spaustuvės darbuotojas nusiuntė jam skubų raštelį ir rašytojas buvo perduotas į gydytojo rankas.
Koks Reinoldsas?
Bemaž savaite ankščiau, rugsėjo 27-ąją, E. A. Po išvyko iš Ričmondo Virdžinijos valstijoje į Filadelfiją. Ten jo laukė darbas – suredaguoti anuomet dar menkai žinomos poetės Margaritos Sent Leon Loud eilių rinkinį.
Kai rašytojas buvo rastas kliedintis griovyje, paaiškėjo, jog nuo pat išvykimo iš Ričmondo jis faktiškai buvo dingęs be žinios. Į Filadelfiją E. A. Po taip ir nenuvažiavo. Nepasirodė ir savo namuose Niujorke, iš kur turėjo pasiimti tetą ir kartu su ja grįžti į Ričmondą savo vestuvėms.
Kur E. A. Po klaidžiojo visą tą laiką, liko nežinoma, mat per kitas keturias dienas iki mirties vyro protas taip ir neprašviesėjo.
Tačiau, pasak rašytoją prižiūrėjusio gydytojo Džono Dž. Morano, naktį prieš mirtį, spalio 7-ąją, ligonis nuolat šaukėsi kažkokio Reinoldso. Kas jis toks, ir šiandien niekas nenumano.
Išėjo iš šio pasaulio E. A. Po taip, tarsi pats būtų savo mirties scenarijų parašęs. Jo mirties liudijime gydytojas įrašė diagnozę „frenitas“ – kitaip smegenų uždegimas. Tačiau tai tik viena iš geros dešimties galimų priežasčių.
Smurto auka
1867-ieji buvo tie metai, kai pirmąkart suabejota oficialia E. A. Po mirties priežastimi.
Rašytojo biografė Elizabet Ouks Smit parašė straipsnį, kuriame teigė, jog šis buvęs žiauriai sumuštas kažkokios moters užsakymu dėl to, kad neva smarkiai ją įskaudino. To pasekmė – ištinusios smegenys, karštinė ir mirtis.
Vėliau, 1872 metais, spėliota, kad Baltimorėje rašytojas atsitiktinai sutiko bičiulius iš Vest Pointo karo akademijos laikų. Tie įkalbėjo kartu išgerti, o iš A. E. Po gėrėjas buvo nekoks. Tad apsvaigo iki proto praradimo nuo vienos šampano taurės ir, palikęs draugus, nuklydo į gatves. Palaikę girtuokliu, kažkokie chuliganai jį apiplėšė, sumušė ir paliko naktį griovyje.
Politika
Yra manančiųjų, jog E. A. Po tapo rinkimų machinacijų auka.
XIX a. JAV praktikuotas toks rinkėjų „agitavimo“ būdas, kai samdinių gaujos grobdavo niekuo neįtariančius žmones tiesiog gatvėje ir priversdavo daugybę kartų skirtingais vardais balsuoti už tam tikrą kandidatą – net parūpindavo maskuotę.
Baltimorėje šis metodas buvo itin paplitęs, o balsavimo punktas, prie kurio rastas E. A. Po, garsėjo kaip vieta, kur grobikai tempdavo savo aukas.
Ši teorija ilgainiui tapo vienu įtikimiausių E. A. Po priešmirtinės būklės paaiškinimų. Mat prieš prohibiciją visi pabalsavusieji rinkimuose buvo nemokamai girdomi alkoholiu. Jeigu rašytoją grobikai privertė balsuoti ne vieną kartą, nenuostabu, jog tas net kliedėjo.
Alkoholis
Beveik visos rašytojo mirties versijos vienaip ar kitaip susijusios su faktu, kad jis visiškai netoleravo alkoholio.
Išgėręs vieną taurę vyno E. A. Po jau svirduliuodavo. Tą pačią bėdą turėjo ir jo sesuo, taigi greičiausiai kaltas buvo paveldimumas.
Tiesa, keli mėnesiai prieš mirtį rašytojas tapo aktyviu judėjimo už blaivybę nariu ir stengėsi vengti alkoholio. Galima to priežastis – prieš pat savo paskutinę kelionę būdamas Ričmonde E. A. Po sunkiai susirgo. Išsikapstė tik per stebuklą. Pasveikusį jį gydytojas įspėjo, kad „kitas toks priepuolis bus jau mirtinas“. E. A. Po atsakęs, kad jei žmonės jo negundytų, jis pagundai ir nepasiduotų.
Panašu į pokalbį apie alkoholį? Tikrai taip.
Tuo labiau kad žmonės, supę rašytoją paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, irgi atrodė įsitikinę, jog nelaimėlis vis dėlto pasidavė tai pagundai dar kartą ir mirtinai nusigėrė.
Ši teorija gal net paaiškina, kodėl E. A. Po prieš mirtį buvo dingęs net penkias dienas ir atsirado vilkėdamas nesavus drabužius. Tačiau jokių įrodymų nėra.
Smalkės
1999 metais amerikietis toksikologas Albertas Donėjus nusprendė įrodyti, kad E. A. Po nusinuodijo anglies monoksidu.
XIX a. patalpoms apšviesti naudotos akmens anglių dujos. A. Donėjus ištyrė rašytojo plaukų mėginį ieškodamas tam tikrų sunkiųjų metalų, kurie patvirtintų apsinuodijimo smalkėmis versiją. Rezultatai buvo nepakankami.
Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais
Nors anglies monoksido pėdsakų plaukų mėginiuose neaptikta, nustatyta, kad paskutiniaisiais E. A. Po gyvenimo mėnesiais jo organizme būta gyvsidabrio.
Kai rašytojas 1849 metų liepą lankėsi Filadelfijoje, ten siautė choleros epidemija. Tad gydytojas skyrė jam kalomelio – gyvsidabrio chlorido.
Apsinuodijimas gyvsidabriu paaiškintų kai kuriuos simptomus kaip priešmirtinės haliucinacijos, kliedesiai. Tačiau yra vienas „bet“: metalo kiekis E. A. Po plaukuose buvo 30 kartų mažesnis, nei reikėtų apnuodyti organizmą.
Pasiutligė
1996-aisiais amerikietis kardiologas Robertas M. Benitesas dalyvavo konferencijoje klinikinės patologijos tema. Jos dalyviai gavo anoniminius pacientus, kuriems reikėjo nustatyti diagnozę tik iš simptomų sąrašo, sudaryto ligonio tikrojo gydytojo.
R. M. Benitesui teko pacientas, apibūdintas kaip „E. P., rašytojas iš Ričmondo“. Jo simptomai kardiologui iškart pasirodė akivaizdūs: vyras mirė nuo pasiutligės.
Paciento ligos istorijoje buvo rašoma, kad jis į ligoninę atvežtas sutrikęs, letargiškas. Po to jo būklė ėmė staigiai blogėti: prasidėjo kliedesiai, vaizdinės haliucinacijos, pulsas čia tankėjo, čia retėjo, kvėpavimas tapo dažnas, paviršinis. Per keturias dienas (kaip tik tokia yra vidutinė išgyvenimo trukmė pasireiškus sunkiems pasiutligės simptomams) ligonis mirė.
XIX a. pasiutligės virusas buvo ganėtinai paplitęs. Tačiau be DNR analizės neįmanoma šimtu procentų patvirtinti, kad rašytoją pražudė būtent jis. Juolab kad E. A. Po ligoninėje gėrė vandenį, ant jo kūno nebuvo ir jokių gyvūno įkandimo žymių.
Smegenų navikas
Tai viena naujausių teorijų.
E. A. Po mirus, jis buvo tiesiog palaidotas Baltimorės kapinėse nežymėtame kape. Tik praėjus 26 metams jį nuspręsta perlaidoti į garbingesnę kapinių vietą.
Deja, keliant karstą iš duobės, jis suiro, kas buvo likę iš kūno, išbyrėjo. Tada vienas darbininkas ir atkreipė dėmesį į keistą dalyką: E. A. Po kaukolėje kažkas ritinėjosi.
Spaudoje paskui rašyta, jog tai buvo smegenys – susitraukusios, sudžiūvusios, tačiau išsilaikiusios.
Šiandien jau žinoma, kad taip nutikti negalėjo: smegenys vienas pirmųjų organų, pradedančių irti.
Tačiau amerikietis rašytojas, romano apie E. A. Po mirtį autorius Metjus Perlas nepaprastai tuo gumulu susidomėjo. Ir, pasikonsultavęs su teismo medicinos ekspertu, sužinojo: masė kaukolėje galėjo būti auglys – jie po mirties kartais sukalkėja.
Įdomu, kad smegenų auglio versija net turi pagrindą. Vienas Niujorko gydytojas pačiam E. A. Po yra sakęs apie patologiją jo smegenyse, dėl kurios neva taip jautriai ir reaguoja į alkoholį.
Gripas
Mažiau makabriška ir gana realistiška versija: jeigu E. A. Po sirgo gripu, jam galėjo išsivystyti pneumonija, paspartinusi mirtį. Stiprus karščiavimas paaiškintų kliedesius ir haliucinacijas.
Pasirodo, kelios dienos prieš kelionę, per kurią dingo, rašytojas susirgo. Paskutinę naktį prieš išvykdamas buvo jau labai pasiligojęs.
Būsimoji žmona vėliau paliudijo, kad E. A. Po karščiavo, pulsas buvo labai silpnas, tad ji įkalbinėjusi nevykti į Filadelfiją.
Kai rašytojas nuėjo pas gydytoją, tas jam irgi uždraudė keliauti.
E. A. Po nepaklausė abiejų.
Nužudymas
2000-aisiais rašytojas Džonas E. Volšas išleido knygą apie E. A. Po mirtį, kurioje pateikė dar vieną teoriją.
Jo nuomone, rašytoją nužudė jo turtingos sužadėtinės, našlės Saros Elmiros Šelton broliai.
Išanalizavęs to meto spaudą, laiškus, memuarus, Dž. E. Volšas padarė išvadą, kad E. A. Po visgi nusigavo iki Filadelfijos. Bet ten jo laukė pasala.
Broliai Šeltonai prigrasė E. A. Po nevesti jų sesers. Ir taip smarkiai išgąsdino, kad privertė užsimaskuoti persirengiant vargeta bei kone savaitę slapstytis mieste.
Vis dėlto E. A. Po, matyt, nusprendė grįžti į Ričmondą vestuvėms: Elmira buvo pirmoji jo meilė, prievarta ištekinta už kito. Tačiau pakeliui – Baltimorėje – nuotakos broliai jį sučiupo, sumušė ir prigirdė viskio, kuris, žinojo, rašytoj pribaigs.
Tačiau ši versija nesulaukė E. A. Po biografiją tyrinėjančių istorikų palaikymo. Anot specialistų, nors ji galima, mažai įtikinama.
Daugumos nuomone, niekas iki galo nepaaiškina genialaus kūrėjo mirties keistumo. Patikimiausi duomenys buvo ir lieka E. A. Po paskutinio gydytojo įrašai. Mediko nuomone, mirties priežastimi tapo frenitas, tad didelė tikimybė, jog rašytoją galėjo pražudyti encefalitas arba meningitas.
Įdomūs faktai
Edgaras Alanas Po buvo įvaikintas. Neoficialiai – jį 3-ejų metų priglaudė turtingas pirklys Džonas Alanas (iš čia ir antrasis vardas), kai berniuko motina aktorė mirė nuo džiovos. Metais anksčiau Edgaro, jo vyresniojo brolio ir jaunesniosios sesutės tėvas, teisės studentas, dėl teatro metęs mokslus, paliko šeimą.
E. A. Po nebijojo prisidaryti sau priešų. Pirmiau, nei įsitvirtino kaip rašytojas, jis išgarsėjo kaip negailestingas kritikas, puldinėjęs jaunesnius, bet jau daugiau pasiekusius plunksnos meistrus. Po jo „kirviu“ buvo patekęs net Henris Vodsvertas Longfelas.
Pirmąkart E. A. Po vedė 1835 metais. Su Virdžinija Klem jis susituokė slapta, nes šioji ne tik buvo tikra 26-erių jaunikio pusseserė, bet ir vos 13 metų. Virdžinija mirė dvejais metais anksčiau už savo vyrą, 1847-aisiais, nuo džiovos.