Kad medikai užkietėjęs darboholikai, pripažįsta ir jie patys.
Panevėžio ligoninės vaikų reumatologė Eglė Lanzbergaitė-Manuilova laisvu laiku nesiilsi – neria unikalias rankines, kurias nešioja ir garsenybės. Tokie rankdarbiai iš antrinių žaliavų yra ne tik vitaminai mados mylėtojų širdžiai, bet ir nauda gamtai.
Vasaros pabaigoje Panevėžio ligoninės konsultacijų poliklinikoje pradėjusi dirbti vilnietė E. Lanzbergaitė-Manuilova į Aukštaitijos sostinę atvažiuoja kartą per savaitę. Vaikų poliklinikoje medikė turi nedidelį kabinetą, čia visą dieną priima reumatinėmis ligomis sergančius vaikus.
„Džiaugiuosi, kad Panevėžio ligoninė priėmė sprendimą turėti tokį specialistą. Paprastai vaikų reumatologų bazė dirba Vilniuje, o Šiaurės Lietuvoje, be manęs, tokių gydytojų daugiau ir nėra. Pacientų sulaukiu ne tik iš Panevėžio regiono, bet ir Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo“, – pasakoja 34-erių medikė.
Mažieji supermenai
Kad taps gydytoja, Eglė sako žinojusi dar pradinėse klasėse.
„Aštuonerių gydžiau lėles ir žaisliukus, o mokykloje išsiskyriau ypatingu rūpestingumu“, – prisimena iš Šiaulių kilusi medikė.
Kai vyresnėse klasėse reikėjo rimčiau galvoti apie būsimą profesiją, mergina tvirtai žinojo, kur stos po abitūros egzaminų.
„Medicinos mokslai susideda iš bakalauro ir magistrantūros studijų. Apie specialybės kryptį rimčiau ėmiau mąstyti praėjus 4–6 studijų metams. Visada patiko bendrauti su vaikais, pati augau gausioje šeimoje, studijuojant ir aukle teko dirbti“, – pasakoja pediatriją pasirinkusi E. Lanzbergaitė-Manuilova.
Ji įsitikinusi: dirbti su mažaisiais pacientais ir lengviau nei su suaugusiaisiais. Pastarieji ateina patys prisikaupę ligų, žalingų įpročių, sunkiai pasiduoda gydymui ir patarimams. Tokius ligonius dažniausiai lieka tik „lopyti“.
O vaikiškas organizmas, Eglės nuomone, stebuklingas – jo galimybės beribės.
„Pažiūrėkite: suserga vaikas ir jau atrodo toks silpnas, tarsi lapas guli. Dvi dienos ir jau namus griauna“, – juokiasi pašnekovė.
Deja, ir mažųjų neaplenkia sudėtingos lėtinės reumatinės ligos. Statistika byloja, kad jomis serga 2–3 vaikai iš tūkstančio.
„Reumatinės ligos – autoimuninės. Jas lemia ir genai, ir aplinkos veiksniai. Ligą gali išprovokuoti infekcinės ligos, stresas. Sergantiems vaikams skauda sąnarius, jiems sunkiau judėti, vaikščioti“, – sako gydytoja.
Medikė džiaugiasi, kad nuo 2008 m. Lietuvoje reumatinėms ligoms taikoma biologinė terapija. Yra gerų vaistų, kurie vaikams leidžia duoti visavertę vaikystę: mažieji ligoniukai gali sportuoti, judėti ir jaustis gerai.
Medikai – ne tik darboholikai, bet ir labai visapusiškos bei kūrybingos asmenybės. To pavyzdys E. Lanzbergaitė-Manuilova, nerianti unikalias rankines ir netgi sukūrusi originalią savo gaminių liniją. Asmeninio archyvo nuotr.
Panevėžį išreklamavo dėstytoja
Į pediatriją E. Lanzbergaitę-Manuilovą atvedė ir šio dalyko dėstytoja, kilusi iš Panevėžio.
Iš jos studentė dažnai girdėdavo gražių žodžių apie Aukštaitijos sostinę. Tad kai iš draugės sužinojo, kad Panevėžio ligoninei reikia naujo darbuotojo, E. Lanzbergaitė-Manuilova nusprendė bandyti.
„Kodėl gi ne? Šiais laikais atstumas jau nebe priežastis. Grįžtu namo iš darbo vos daugiau nei per valandą“, – šypsosi reumatologė ir prisipažįsta, kad miesto dar nespėjo gerai apžiūrėti.
Vasarą norėtų daugiau pasidairyti po Panevėžio centrą, nuostabią Nevėžio krantinę. Aukštaitijos sostinę medikė matydavo vaikystėje tik pravažiuodama.
Motinystė ir kūryba
Prie pacientų palinkęs medikas – toks vaizdinys tikriausiai slypi dažno vaizduotėje. Pati E. Lanzbergaitė-Manuilova pripažįsta: šios profesijos atstovai – užkietėję darboholikai.
„Medicinos studijos mus išmoko nuolat dirbti ir po mokslų mes jau kitaip nebemokame“, – teigia vaikų reumatologė.
Tačiau, anot jos, medikai ir labai visapusiškos bei kūrybingos asmenybės. To pavyzdys pati Eglė. Ji neria unikalias rankines ir netgi yra sukūrusi originalią savo gaminių liniją.
Dar būdama rezidente, ji sukūrė šeimą ir 2018 m. susilaukė sūnelio Eriko. Jauna mama pajuto turinti gana nemažai laisvo laiko.
„Kai esi medikas, dirbi ar mokaisi, mažai turi laiko sau. Taigi, studijavau, dirbau ir tik taukšt – motinystės atostogos. Pradėjau laukti mažylio, buvo labai smagu. Bet kai vaikas gimė, ėmė trūkti veiklos“, – prisipažįsta aktyvi moteris.
Anot jos, visą dėmesį sutelkus į motinystę, ima stigti savirealizacijos.
„Būnant visas dienas su mažyliu, atsiranda noras kažkur save išleisti, išlieti susikaupusią energiją“, – teigia Eglė.
Draugiški gamtai
Pradėjusi galvoti, kuo užsiimti, medikė prisiminė rankdarbius iš vaikystės. Jos mama puikiai siuva, mezga ir visų tokių darbelių išmokė dukras.
„Rankdarbiai man patiko nuo mažens, niekada tai nebuvo svetima. Nusprendžiau, kad jie man padės praskaidrinti dienas. Norėjosi sukurti ne tik kažką gražaus, bet ir naudingo“, – pasakoja kūrybinių idėjų ieškojusi gydytoja.
Tuomet jos akys užkliuvo už nertos rankinės iš antrinių žaliavų. Lietuvoje tokios tuomet dar nebuvo dažnai nešiojamos, bet Vakaruose jau populiarios.
„Atradau vadinamąjį „T-shirt yam“ siūlą. Jis gaminamas iš tekstilės medžiagų atraižų, šios sukarpytos ruožais susisuka ir tampa patogu nerti“, – aiškina auksarankė.
Lietuvoje panašius pieštuko storumo siūlus gamina specialiai iš sintetikos. Tačiau medikė perka pagamintuosius būtent iš naudotų medžiagų.
Su dabartine urbanizuota mada, pasak Eglės, viskas greitai keičiasi, auga vartojimas ir žmonės daiktų prikaupia tiek, kiek jų iš tiesų nereikia. Todėl E. Lanzbergaitė-Manuilova iš karto atsisakė minties sukurti dar vieną naują produktą, kuris greitai praras vertę ir suteiks naujos taršos Žemei.
„Visai nenaudoju plastiko. Mano rankinių ir siūlai, ir pamušalai iš antrinių žaliavų“, – pasakoja kūrybingoji medikė.
Turtas iš palėpės
Namų palėpėje E. Lanzbergaitė-Manuilova aptiko dar mamos sovietmečiu kauptos senos patalynės, drabužių. Buvo laikas, pasak medikės, kai žmonės turėjo pinigų, bet neturėjo, ko pirkti – tad prisipirkdavo tokių daiktų.
Ilgus metus gyvenimą baigęs mamos turtas atgimė dukros rankose. Ji senas paklodes, staltieses sėkmingai panaudojo savo rankinėms.
„Klaidinga manyti, kad rankinės išorė ir pamušalas turi būti panašių spalvų. Kaip smagu rankinės viduje aptikti medžiagą su ryškiai geltonais ananasais – toks daiktas iš karto verčia šypsotis, pakelia nuotaiką“, – apie savo gaminius pasakoja gydytoja.
Įdomu ir tai, kad nerdama savo darbelius, ji kito tokio jau nebegali sukurti. Mat darbui naudojami siūlai padaryti iš tam tikro drabužio, kartais visiškai margo. Tada ir rankinė būna itin daugiaspalvė.
„Kartais kažkas pamato mano nėrinį ir prašo tokio pat, bet aš tokio antro nebegaliu sukurti. Nėra tokių pačių siūlų“, – juokiasi pašnekovė.
O dėmesio medikės rankinės tikrai sulaukia. E. Lanzbergaitė-Manuilova įkūrė specialią savo gamybos liniją „Pinu pinu“. Jos darbus renkasi net ir garsūs šalies žmonės.
Vienu metu medikė bandė kurti prabangias rutulio, ritinio formos rankines. Labai populiarios buvo jos nertos vasariškos rankinės, menančios sovietmečio tinklelius, vadinamąsias „sietkas“.
Autorė savo gaminiams prisiuva kišenėlių, kitų priedų, kad būtų ne tik gražu, bet ir patogu.
Kiekvieną rankdarbį moteris deda į drobinius maišelius, taip pat iš antrinių medžiagų, kad gaminiai nekauptų dulkių.
Iš lūpų į lūpas
„Pirmą savo rankdarbį kūriau kokią savaitę. Su ta rūdžių spalvos rankine visu metus pati pravaikščiojau, visiems ji patikdavo“, – džiaugiasi medikė.
Nunerti tokį daiktą nėra taip paprasta. Gaminys turi būti standus, išlaikyti formą. Dėl išskirtinio siūlo jų ir skalbti negalima – tik valyti.
„Visa tai rankų darbas, tad visko gali ir nutikti. Bet jei suplyšta ar prairsta, pati ir sutvarkau“, – priduria Eglė.
Masine gamyba ji dar neužsiima. Nuneria originalią rankinę nebent jei kas užsako. O pastaraisiais metais šis jos nedidelis verslas truputį stabtelėjo.
„Studijų pabaiga, naujas darbas, bet kai viskas nusistovės, atsiras režimas, vėl žadu imtis tokios veiklos po darbo. Gal net šitam pavasariui esu sugalvojusi rankinę-kuprinę“, – užsimena pašnekovė.
Jos nuomone, aktyvesnei prekybai reikėtų ir didesnės reklamos. Kol kas žinia apie gydytojos darbus sklinda tik iš lūpų į lūpas.
Medikės meditacija
Retai tos lūpos paklausia apie pačią rankinės autorę. Nors E. Lanzbergaitė-Manuilova internetinėje kūrybos paskyroje neslepia tikrosios savo profesijos, beveik niekas į tai ir neatkreipia dėmesio.
„Man nėrimas kaip meditacija. Nerdama išlieju susikaupusias negatyvias mintys, o į nėrinį įdedu geras emocijas: juk noriu, kad rankinė būtų graži, patiktų savininkei“, – kalba Eglė.
Medikams, anot jos, reikalingas su darbu nesusijęs laisvalaikis. Kai kurie jos kolegos pasižymi konditeriniais talentais, kiti mezga kojines.
„Gydytojų darbas visada su didesne streso doze. Tad kam visas blogas mintis nešti namo ir dar sukrauti ant vargšo vyro galvos, gal geriau taip išsilieti“, – šypsosi vaikų reumatologė.
