Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją už fotografijų ciklą „Odė Lietuvos miesteliams“ pelniusi panevėžietė Marija Šileikaitė-Čičirkienė, paprašyta skirti laiko interviu, žurnalistus pokalbiui pakviečia į savo namus viename iš Molainių mikrorajono devynaukščių.
Toks menininkės pasiūlymas suintriguoja. Smalsu į miestą pažvelgti iš to paties taško, iš kurio žiūrėdama Marija sukūrė kitą fotografijų seriją „Pro mano langą“.
Fotomenininkės namai užburia: ant sienų – pačios ir sūnaus, grafiko Manto Misevičiaus darbai, iš egzotinių kelionių parsivežta kaukių kolekcija, o bene labiausiai intriguoja studija paverstas kambarys, kuriame gimsta po šalies galerijas pasklindančios fotografijos, pelnančios autorei reikšmingus apdovanojimus.
Vienas garsiausių posakių, kurį išgirstame dar vaikystėje, yra viduramžių anglų teisininko Edvardo Kuko frazė „Mano namai – mano tvirtovė“. Marija, jums namai turbūt ne tik tvirtovė, bet ir kūrybos sala?
Šitame daugiabutyje gyvenu nuo pat jo pastatymo, turbūt jau daugiau nei 34 metus. Pamenu, įsikėlėme lapkritį.
Anksčiau taip nevertinau savo buto. O dabar vis labiau norisi būti namuose.
Iš balkono išnešiau visus rakandus, įsirengiau kavinukę. Dabar čia medituoju. O fotografuoju pro visus langus. Kokie nuostabūs vaizdai, kai miestą apšviečia vakarinė saulė! Šiandien miestas rūke – koks ramus grožis! Tik dirbk ir dirbk – vis kitokių kadrų bus.
Kol dar buvo nerenovuoti stogai, atskrisdavo varnų būriai. Sutūpdavo ant televizijos antenos. Pirmosios nuotraukos buvo su varnomis. Man ir dabar labai patinka jas fotografuoti. Labai gražūs ir protingi paukščiai.
Kažkada ant langų kabėjo užuolaidos. Dabar nė ant vieno jų nebeturiu. Seniai nukabinau, kai dar mieste visi langai būdavo su užuolaidomis. O aš jas išmečiau. Man nereikalingos.
Panevėžyje viena pirmųjų pradėjau vaikščioti su kuprine. Man jos reikėjo fotoaparatui. Sūnus brangią kuprinę padovanojo fotoaparatui nešioti. O dabar – visas kiemas su kuprinėmis! Matyt, taip bus ir su užuolaidomis.
Viskas mano namuose sena, labai paprasta, bet tai yra mano. Sako, reikia tą tavo sekciją išmesti, bet kur aš tada visas knygas dėsiu?
Bet turbūt greitai reikės kažką keisti. Sūnus Mantas augina tris sūnus. Vyresnėliui 9-eri, dvynukams penkeri. Greitai auga. Reikės anūkams daugiau vietos.
Va, čia sūnaus grafikos darbai. Viename pavaizduota aš. Sūnus juokiasi: mama, tu čia riebi japonė.
O čia mano darbas – mamos nuotrauka Suvalkų gatvėje, kur gyveno. Mama buvo labai elegantiška moteris, taigi iš ūkininkų šeimos kilusi. Šitai nuotraukai aš jai skrybėlę uždėjau, o pati mėgo nešioti kepuraites. Per gyvenimą nėra skarelės užsirišusi, nors gyveno tokiu laikmečiu, kai visos moterys vaikščiojo su skarelėmis.
Mama priklausė Šaulių sąjungai. Sovietmečiu naikino tą liudijančias fotografijas. Klausdavau: mama, kodėl nuotraukos nukarpytos?
O šitame paveiksle – mūsų šeima. Mantas nutapė (paveikslo centre – motinos figūra, aplinkui trys vaikai – aut.past.). Pats Mantas save nupiešė su kauke, jo ženklas Dvynys. O kampe – dukra, ji labai ekspresyvi. Viršuje vyresnėlis, miręs prieš ketverius metus. Darbas tapytas, kai jis dar buvo pačiame gražume. Dabar, kai jo nebėra, su Mantu žiūrime, kad tas paveikslas buvo tarsi pranašystė: kažkodėl brolį pavaizdavo viršum visų ir neryškų – tarsi dvasia.
Fotomenininkės namus puošia iš egzotinių kelionių parsivežta kaukių kolekcija. P. Židonio nuotr.
Tikite, kad mūsų gyvenimą kažkas režisuoja iš aukščiau?
Mano gyvenime nutinka tokių keistų dalykų. Kai dar dirbau Fotografijos galerijoje, Motinos dienai ruošiau parodą. Ji turėjo būti skirta mano mamai. Dažnai ją fotografuodavau.
Tuo metu Motinos dienai „Panevėžio balsas“ apie mane rašė straipsnį ir paprašė mamos nuotraukų. Sugalvojau duoti triptiką. Tada duodama nieko nepagalvojau, o paskui pamačiau, kad iš tų trijų nuotraukų tarsi kryžius susidėliojo.
Tuometei maketuotojai-dizainerei netiko, esą čia blogas ženklas. Bet nesutikau pakeisti.
Kai išėjo laikraštis, straipsnį pamačiusi mama savo sena rankele uždengė vieną fotografiją: šita, sako, labai negraži, galėjai nedėti.
Straipsnis išėjo prieš parodą, o mama mirė jos nebesulaukusi. Tarsi aš pati tą kryžių uždėjau.
Taigi kartais tarsi pasiunčiami tokie ženklai.
Man kažkada yra pasakę, kad anapus neturiu jokio angelo sargo, bet turiu labai ryškią sėkmės liniją.
Taip ir būna – vis įgriūnu, bet kažkaip išsikapstau.
Juk ir Fotografijos galerijos direktore tapau tarsi atsitiktinai.
Nuėjau į konkursą ir išrinko. Pati tą galeriją turėjau įkurti. Dirbau, tvarkiausi ir taip 27 metus.
Dabar man truputėlį dėl jos liūdna. Nebeliko ten mūsų klegesio. Kiek ten vykdavo diskusijų dėl fotografijų! Kavą gerdavom, žurnalus vartydavom, labai daug bendraudavom. Ten vyko gyvenimas. Vieni užeina, Marija, klausia, ar turi kavos, sakau, savo atsineškite, ir atsinešdavo. Durys neužsidarydavo. Dabar visi fotomenininkai namuose prie kompiuterių sulindę.
Taip pat ir aš. Sėdžiu prie būsimos savo knygos „Įsivaizduojamas miestas“ – fotoalbumo, skirto mano miestui. Leisiu iš savo lėšų, todėl jokio termino neturiu.
Vilniuje Kultūros taryba tokiam miesto albumui pinigų neduoda, o man atrodo, kad bus įdomus. Didelę dalį fotografijų albumui padariau per pirmąjį karantiną.
Ar karantinas jums buvo kūrybiškas laikas?
Taigi pamenat, nebuvo galima net pas kaimynus nueiti!
Pasiimdavau fotoaparatą ir išeidavau į miestą. Pravaikščiodavau po keturias penkias valandas. Eidavau, dairydavausi.
Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo minčių, nuo to baisaus karantino.
Mano draugės sveikut sveikutėlis vyras mirė nuo kovido. Jį išvežė trečią kartą iškvietę greitąją. Paėmė tiesiai iš lovos, po valandos paskambino į ligoninę – nebėra. Man buvo labai baisu. Vaikščiodama po miestą bėgau nuo tos baimės. Pamenu, tais metais buvo labai puiki žiema. Kokio grožio!
Kas jums yra Panevėžys?
Galiu smulkiai atpasakoti ne tik ką matau pro savo langus. Visus Panevėžio užkampius, kiemus atmintinai žinau. Tik pastaruoju metu nebėra kada vaikščioti, nes dirbu prie knygos.
Panevėžyje gyvenu 66 metus. Kai iš Pumpėnų čia atsikėlėme, man buvo 12-a.
Lankiau 6-ąją vidurinę, tą už upės, Šiaulių gatvėje. Gyvenom Suvalkų gatvėj. Jau daug mano bendraklasių mirę.
Seku feisbuką ir matau, kad kai kurie Panevėžyje žinomi žmonės labai daug piktinasi. Suprantu, kad vyksta visokių negerų dalykų. Ir konkurencijos, ir pavydo visur yra. Bet ką padarysi? Kuo dėl to kaltas mano miestas? Čia tik žmonių santykiai. Aišku, mūsų gyvenimas ir susideda iš tų santykių. Vienas juk negali namuose užsidaryti. Nors paskutiniu laiku labai myliu savo namus, daug skaitau. Išjungiu ir televizorių, ir kompiuterį, kad niekas netrukdytų atsiduoti knygai. Bet santykiai vis tiek labai svarbu. Jei neturėtum nė vieno artimo žmogaus, iš ilgesio numirtum. Bet patys tuos santykius ir sukuriam.
Nebuvo noro baigus studijas Vilniuje ten ir pasilikti, pabėgti iš Panevėžio?
Panevėžyje buvo mama. Ji labai norėjo, kad prie jos likčiau. Paskui yra buvę minčių, kad gal galėjau kitur.
O kai vaikštote po miestą, kaip matote aplinką – kadrais, detalėmis?
Jei skubu į polikliniką ir man skauda koją, nieko nebematau.
Bet jei tik išeinu su fotoaparatu, jau nuo durų pradedu matyti.
Kai einu be jo, irgi kartais pagalvoju, kad šituo kampu būtų įdomus kadras.
Kažkada tvarkiau stalą ir radau raštelį: geltonas medis prie parduotuvės. Važiuodama autobusu pamačiau pro langą medį ir užsirašiau, kad reikės grįžti. Bet taip ir negrįžau.
Tas matymas visada yra, bet jis labai suaktyvėja, kai išeinu su fotoaparatu. O be jo – pamatai ir palieki. Kas akimirką viskas keičiasi. Gali parskuosti namo, pasiimti fotoaparatą, grįžti į tą pačią vietą ir nieko neberasti.
Miestas keičiasi galybę kartų per dieną.
Pamenu, kai centre ant perpumpavimo stoties atsirado spalvotos šviečiančios kojos.
Gražu, bet nieko nėra, nematau kadro.
Tik kai trečią kartą atėjau, išvydau, kaip brolis veja sesę, matyt, nori parvesti namo, o ji neina. Kitą kartą prie tų kojų trys panelės žingsniuoja, o jų kojos žengia lygiagrečiai tom nupieštom.
Taigi, jei specialiai eisi fotografuoti – nieko nerasti. Turi pamatyti kadrą, sustoti. Kai tarp tų spalvotų šviečiančių kojų stumdosi vaikai arba žengia merginos, pastatas jau visai kitoks.
Kadrai ateina patys, jų negali sumedžioti. Čia ne grybai miške, nors ir jų ieškom.
O pati esate aistringa grybautoja?
Ir dar kokia! Mane nuveža į Šetekšnų kaimo miškus. Renku, kiek dievulis duoda. Pridžiovinu arba užsišaldau grybų Kūčioms. O kas pagrindinis Kūčių patiekalas mūsų šeimoj? Virtinukai su grybais! Mūsų penkiamečiai dvynukai grybus iš jų iškrapšto, bet gal užaugę pradės valgyti. O marti korėjietė labai mėgsta tuos virtinukus.
O virtinukai pas mus užburti. Todėl jų gamyboje dalyvauja visi. Sutariam, kokie daikteliai ką reiškia. Man labai daug metų sekėsi gauti virtinukų su kūrybos ženklu, o rastas pinigėlis reiškia, kad į užsienį išvažiuosi. Turiu mamos paliktą metalinę dėželę, pilną užsienio šalių monetų,
Virtinukams viską paruošiu iš anksto, o atvažiavę vaikai užbaigia. Mantas išminko tešlą, In Young deda burtus ir užraito. Ji turi savo tinklaraštį korėjiečių kalba ir jame korėjiečiams pasakoja apie visus lietuviškus papročius.
Mano vaikai prie užburtų virtinukų užaugo, dabar taip auga anūkai. Visi tų virtinukų labiausiai ir laukia.
Dar labai mėgstame aguonpienį su kūčiukais. Kalėdų rytą atsineši iš balkono šaltą aguonpienį, prisimeti kūčiukų – skanumėlis!
O šįmet „Beatos virtuvėje“ rodė, kaip pasigaminti karštą silkę. Labai nesudėtinga. Tik burokėliai ir silkė, bet kepta. Labai mane suintrigavo.
M. Šileikaitė-Čičirkienė svarsto, kad gali būti, jog fotostudiją namuose greitai gali tekti užleisti anūkams. P. Židonio nuotr.
Ar mėgstate gaminti?
Draugė sako, kad jei viena gyventų, valgyti nevirtų. O aš gaminuosi. Kai atvažiuoja vaikai su anūkais, labai daug gaminu, bandeles su lašinukais kepu. Bet nesu eksperimentų mėgėja. Neturiu tam laiko. Reikia ir prie knygos dirbti, ir pačiai paskaityti norisi. Dabar gavau britų rašytojos Natašos Solomons „Aš Mona Liza“. Žiūrėsiu, kas joje laukia.
O kas jums pačiai yra šventė?
Man tikroji šventė, kai suvažiuoja visi sveiki ir laimingi. Tas šeimos susibūrimas ir yra šventė
Prie Kūčių stalo skaitau maldą. Pernai norėjau tai perduoti vyriausiam anūkui, bet malda taip ir liko mano pareiga. Žegnojamės, dalindama plotkelę palinkiu, kad visiems sektųsi, kad kitais metais vėl visi susirinktume.
Toje mamos metalinėje elegantiškoje dėželėje saugote gausybę monetų iš pačių įvairiausių šalių, bute ant sienos – egzotiškos kaukės. Daug keliaujate?
Man įdomu pažinti pasaulį. Indijoje praleidau beveik mėnesį, Egipte pusantro. Prancūzijoje dešimt dienų. Viešėjau ir Pietų Korėjoje,
O kaukės mano ir sūnaus parsivežtos iš kelionių.
Sugrįžkime ten, kas arčiau, – į jūsų išmaišytus Lietuvos miestelius. Ar tikėjotės, kad fotografijų ciklas „Odė Lietuvos miesteliams“ sulauks tokio įvertinimo?
Anksčiau su tuo ciklu buvau pristatyta Balio Buračo fotografijos meno premijai. Bet gavo fotomenininkė Vilma Samulionytė, fotografavusi Lietuvos civilinės metrikacijos skyrius.
Šįmet Lietuvos fotomenininkų sąjunga turbūt įvertino, kiek daug dirbau. Per metus surengiau tris parodas.
Gavau sąjungos apdovanojimą už miestelius, bet vis tiek dar labai norėčiau B. Buračo premijos. Jis buvo didis žmogus, leisdavosi į ilgas keliones po Lietuvą, kūrė didžiules nuotraukų serijas – dokumentavo savąjį laiką, žmones ir jų gyvenimus.
O ko pati ieškote miesteliuose?
Aš tiesiog gerai jaučiuosi po juos vaikščiodama. O kadras pats ateina pas mane. Svarbiausia, kad turėčiau laiko tam pasivaikščiojimui. Kartais būna ir taip, kad draugai nuveža, sako, kol mes melsimės bažnyčioje, tu ir apeisi.
Jau daug aplankyta.
Parodoje eksponavau 44 fotografijas iš skirtingų miestelių, o nesutvarkytų dar iš maždaug 50-ies. Norėčiau 100 miestelių ciklo, bet kažkas klausė: o kodėl ne 108 ar 114? Taigi, kiek susidėlios, tiek ir turėsiu.
Kas jums, aistringai keliautojai, įdomiau – maži miesteliai ar didmiesčiai?
O ar kur matėt mano fotografijų iš kelionių? Niekur! Keliaudama aš tik sau fotografuoju, kad draugams turėčiau ką parodyti pasakodama. Kai pasakojau apie Indiją, draugės džiaugėsi, kad jaučiasi kaip pačios ten pabuvusios.
Miesteliai man labai įdomūs. Jie labai keičiasi. Nesakyčiau, kad nyksta. Jie tobulėja. Kuriasi bendruomenės, beveik visi miesteliai turi bendruomenių namus. Pamatę viešnią su fotoaparatu būtinai į juos nuves. Išlikę medinių senų pastatų su langinėmis, koks nors kryžius stovi, akmenys palaukėje.
Kažkada važiavome į Dusetas, pakeliui – Mėlynių kaimas, kiemas prikrautas padargų ir guli liūtai! Tokie išdidūs.
O prisiminimuose iš gimtųjų Pumpėnų man labai svarbu upė Įstras. Kaip nusivyliau pamačiusi, kad upė virto grioviu.
Fotografuodama Lietuvos miestelius, M. Šileikaitė-Čičirkienė juose ieško autentiškų gyvybės ženklų, liudijančių istorijas ir dabartį, žmonių gyvenimus, kupinus paprastumo, išminties bei sugyvenimo džiaugsmo. M. Kartano nuotr.
Kas suformavo jūsų tokią menišką asmenybę?
Sakyčiau, mama. Ji rašė. Jos brolis Petras Rimkūnas yra išleidęs knygų apie gimtąjį Kiemėnų kaimą Pasvalio rajone. Jam atminti Kiemėnuose, netoli buvusios gimtosios sodybvietės, pastatytas koplytstulpis.
Mama buvo baigusi vos keturias klases, bet labai raštinga ir kūrybinga. Ji daug skaitydavo, aš ir užaugau tarp knygų.
O kaip nutiko, kas jūs, tokia meniška siela, pasirinkote studijuoti Vilniaus finansų ir kredito technikume?
Labai norėjau tapti lietuvių kalbos mokytoja. Gerai rašinius rašiau. Bet brolis, o jis 12 metų vyresnis, sako: ką sau galvoji – paskirs tave dirbti kur į kaimo mokyklą su tualetu lauke. Galima sakyti, brolis man ir neleido studijuoti lietuvių kalbos. Bet gyvenime labai pravertė tos finansų studijos.
Baigusi technikumą gavau paskyrimą į Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklą, dirbau Planavimo skyriuje ekonomiste. Kadangi man visais laikais norėjosi reikštis, greit tapau moterų tarybos pirmininke, organizuodavau visokias parodas.
Kaip pradėjote fotografuoti?
Dirbdama Tiksliosios mechanikos gamykloje, bendrabutyje gavau du kambarėlius. Mano sūnus Mantas buvo labai alergiškas. Darželyje pasakė, kad nebegali jo priimti. O iš kur tą auklę pasamdysiu? Sūnelis labai daug sirgo, dažnai mama jį prižiūrėjo, visaip vargau, kol vieną dieną pakvietė direktorius ir sako: bendrabutyje išeina sandėlininkė, o tu tokia aktyvi.
Tapusi sandėlininke, sugalvojau tame bendrabutyje įrengti vaikų kambarį. Prireikė jam papuošti fotografijų. Sužinojau, kad tame pačiame bendrabutyje gyvena fotomenininkas Sergejus Kašinas. Jis ir davė fotografijų, pats irgi dirbo toje gamykloje.
Taip nuo Sergejaus fotografijų ir užsikabinau. Juolab kad noro fotografuoti irgi daug turėjau. Bendrabutyje net fotolaboratoriją įsirengėme.
O kai po daug metų surengiau parodą Fotografijos galerijoje, S. Kašinas pasakė: mokinys praaugo mokytoją.
Tai kaip manote, ar tikrai ėjote ta išpranašauta sėkmės linija?
Mano sėkmė atėjo per didelį darbą. Jei nekursi, nemąstysi, nedarysi, nieko ir nepadarysi.
Iš to mažo, iš Pumpėnų atvežto medelio šitame mieste užaugau į medį. Panevėžys mano dalis, o aš – jo.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
