Site icon sekunde.lt

Lobių ieškotojus traukęs dvaras virto vaiduokliu

Pusiaukelėje tarp Krekenavos ir Pociūnėlių stūksantis Mitriūnų dvaras kadaise garsėjo turtais, jį supusiais gėlynais, išskirtinio grožio parku, šalia tyvuliavusiais tvenkiniais.

P. Židonio nuotraukos

Pusiaukelėje tarp Krekenavos ir Pociūnėlių stūksantis Mitriūnų dvaras kadaise garsėjo turtais, jį supusiais gėlynais, išskirtinio grožio parku, šalia tyvuliavusiais tvenkiniais.

Šiandien jis – ne tik baisus, bet ir griūvantis, pavojingas vaiduoklis.

Istorija šabakštyne

Mitriūniškiai ir patys stebisi, kaip taip greitai galėjo sunykti tokie puikūs, kolonų remiami dvaro rūmai.

Vietiniai dar mena jo didybę, atsimena arkas, menę, kambarius itin aukštomis lubomis.

Dabar gi dvaras sugriuvęs taip, kad likusios apgriuvusios sienos atrodo išties makabriškai.

Akiduobes primena griūvančioje sienoje išlikusios arkinių langų kiaurymės, o štai bedantę burną praeivis išvysta pažvelgęs į buvusių durų ertmę.

„Kalbėdavo žmonės, kad tie, kas statė dvarą, jo pamatuose užmūrijo žmogų ar net kelis. Nežinau, dar gyvus ar lavonus. Girdėjau svarstant, kad tai padaryta norint, kad dvaro rūmai stovėtų kuo ilgiau ir būtų tvirtesni. Būdamas vaikas tikėjau, kad taip ir buvo, dabar suvokiu, kad tebuvo pasakojama legenda“, – prisimena mitriūniškis Laimas Matulis.

Jis svarsto, kad legenda apie užmūrytus žmones galėjo gimti todėl, kad rūmų sienose būta dekoratyvių kryžių. Nebėra dabar nei tų kryžių, o ir iš dvaro telikę griuvėsiai. L. Matulis sako nebepamenantis net kada prie jo lankęsis.

„O mano jaunystėje ten vykdavo šokiai“, – atsiduso Mitriūnų gyventojas.

Pažvelgus į dvarą ir pasitelkus fantaziją nesunkiai galima išvysti kaukolę su žiojinčiomis akiduobėmis ir bedante burna. P. Židonio nuotr.

Šeimininkus ištrėmė

Netoli Mitriūnų gimusi, čia augusi, o dabar Kaišiadoryse gyvenanti pedagogė, kraštotyrininkė Joana Perednienė surinko žinių, bylojančių, kad prieš keturis amžius Mitriūnų dvaras priklausė Koriznoms, po to jis pateko į Napoleono Juozo Savickio rankas.

Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo dukra Amelija, o po vedybų tapo Savickiene, mat tekėjo už bendrapavardžio tolimo giminaičio.

Žinoma, kad paskutinis dvaro savininkas buvo Vaclovas Savickis, Lietuvą okupavusių sovietų ištremtas į Sibirą.

Ar tremtas jis vienas, ar su šeima, duomenų nėra. Šeimininkų nebelikus, dvaras nacionalizuotas, o jame leista gyventi buvusiai tarnaitei, įkelta ir daugiau žmonių.

Mitriūnai sovietmečiu buvo formuojami taip, kad kolūkinė gyvenvietė kūrėsi vienoje dvarvietės pusėje, o kitoje – mokykla, kuri iš pradžių buvo pradinė, vėliau, daugėjant vaikų, tapo aštuonmete. Mitriūniškiai pasakoja, kad į mokyklą visi jie eidavo pro dvarą ir parką.

„O dvare tuomet gyveno mokyklos valytoja. Ir dar gyveno buvusi dvaro tarnaitė, ten augo ir jos anūkas, su kuriuo mes beveik vienmečiai. Aš užeidavau pas jį į dvarą. Menu, kad kambariai buvo labai aukšti, o man dvare atrodydavo visada šalta“, – prisiminė 54-erių L. Matulis.

Mitriūniškis mena, kad jo mokykliniais metais dvaras dar buvo gana tvirtas.

„Atsimenu dvare puošnų kambarį, kurį vadino salonu, ir dar menu didžiulį rūsį. Sklido gandai, kad iš to rūsio veda tunelis, kuris baigiasi nežinia kur, ar tik ne kuriame kitame dvare. Be to, prie dvaro stovėjo malūnas, į jį malti grūdų tėvas buvo nusivežęs ir mane. Nieko iš viso to dabar nebeliko“, – atsiduso L. Matulis.

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje tuometis Mitriūnų kolūkio pirmininkas buvo ėmęsis iniciatyvos remontuoti dvarą, prašydamas lėšų rašė laišką valdžiai Vilniuje, tačiau pinigų negavo.

Audronė Paškevičienė girdėjusi, kad Mitriūnų dvarą gerokai apardė ir lobių ieškotojai. P. Židonio nuotr.

Ieškojo briliantų

Mitriūnuose gyvenančios Audronės Paškevičienės sutuoktinio močiutė ir yra ta buvusi Mitriūnų dvaro tarnaitė, kuri, ištrėmus poną, liko gyventi dvare.

Dvare užaugo ir Audronės vyras. Ji pati į šį kraštą atitekėjo. Mitriūniškė mena, kad jai atėjus į marčias, dvaras jau buvo apgriuvęs, bet toli gražu ne toks kaip dabar. Tuomet dar buvo galima jį atstatyti.

„Kai susituokėme, mano vyras dvare nebegyveno, bet jautė didžiulę jo nostalgiją. Vesdavosi mane dvaran ir pasakodavo, kas kurioje vietoje stovėjo, kaip atrodė“, – pamena A. Paškevičienė.

Iš sutuoktinio Audronė išgirdusi, kad prie dvaro griūties prisidėjo lobių ieškotojai.

Mat tikėta, kad tremiamas ponas nespėjęs, o gal ir negalėjęs nieko su savimi pasiimti, tad Savickių per kartų kartas užgyventi turtai liko gal kur įmūryti, užkasti ar kitaip paslėpti.

Tad ir ardė žmonės sienas, plėšė grindis, lubas ir stogą tikėdamiesi rasti ponų aukso, briliantų ar kitokių brangakmenių. Nebuvo girdėti, kad kas nors ką nors būtų radęs. Tačiau žinios apie lobius sklandė ir kurstė jų ieškotojus.

Atminty – tulpės ir tvenkiniai

„O mano atsiminimuose Mitriūnų dvaras kiek apgriuvęs, bet didingas. Aplink jį žydėjo tulpės, prisimenu tvenkinius. Mano laikais dvare gyveno batsiuvys, taisęs mitriūniškių batus, ir dar siuvėja. Netoli dvaro tekėjo Liaudos upelis, per jį vedė tiltelis. Eidama juo į mokyklą buvau įgriuvusi, sušlapau ir labai išsigandau“, – mena Mitriūnuose augusi, dabar Panevėžyje gyvenanti senjorė Valė Bilienė.

Baigusi Mitriūnų aštuonmetę, mokslus ji tęsė Krekenavoje, vėliau sekė studijos, kūrėsi šeima, moteris gyveno kitur. O grįždama tėviškėn Valė rasdavo vis labiau apgriuvusį dvarą.

Galerija

Rado tik liekanas

„Kai aš 1967-aisiais iš Šeduvos atitekėjau į Mitriūnus, dvaras tikrai dar buvo gražus. Tuomet jame gyveno viena moteris ir dar šeima. Viena gyvenusi netrukus numirė, šeimai kolūkis pastatė namą, dvaras ištuštėjo ir kaipmat sunyko. Liko griuvėsiai“, – konstatavo mitriūniškė Janina Zdanavičienė. Ji mena, kad dvaro rūmuose, kurių sienos buvo labai storos, kaimo žmonės laikė bulves. Ten jos nesušaldavo.

Tais pačiais metais į Mitriūnus gyventi atvykusi buvusi kolūkio zootechnikė Marija Aušvicienė prisiminė, kad dvaro rūmuose jaunystėje yra šokusi. Mena ji, kad gražus, prižiūrėtas, genimas buvo ir dvaro parkas.

„Kas dabar likę – patys matote“, – su gailesčiu ištarė moteris.

Netekęs šeimininkų, Mitriūnų dvaras gana greitai tapo dvaru vaiduokliu. P. Židonio nuotr.

Daug bajorų, daug svečių

Paties dvaro nesiimta įrašyti ir į kultūros paveldo registrą, įrašyta tik Mitriūnų dvaro sodybos vieta. Atkūrus šalies nepriklausomybę, prieš 30 metų apžiūrėję šį dvarą paveldo specialistai konstatavo, kad dvaro rūmų ir kitų statinių belikę vien liekanos.

Kitados parke dominavo tuopos, akacijos, liepų alėjos, rūmai skendo dekoratyvinių krūmų įvairovėje, tačiau iš viso to liko tik parko fragmentai.

Rašoma, kad paties dvaro būta romantinio stiliaus, rūmai stovėję su arkomis bei kolonomis.

O kad Mitriūnuose gyventa didelių ponų, užsimena ir pats Krekenavoje kunigavęs poetas Maironis. Jo poemoje „Čičinskas“ yra tokios eilutės: „Į Čičinsko puikų dvarą/ Nuo Mitriūnų ir Lenčių/ Suvažiavę duoda garą/ Daug bajorų, daug svečių.“

Galerija

Exit mobile version