Dviejų skirtingų menininkų – panevėžietės grafikės Jolitos ONline (Puleikytės) ir stiklo skulptūros techniko, 18-iolika metų Panevėžyje gyvenančio amerikiečio Marko Ekstrando surengtoje parodoje kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ lankytojų laukia netikėtas duetas.
Vienas kitam kūrybinę laisvę suteikę menininkai parodos erdvę užpildė ryškiomis spalvomis, gėlių ornamentais ir elegancija.
Ši bendra paroda Markui atnešė ne tik naują pažintį.
Pasiruošimas jai tapo vienu iš svarbiausių M. Ekstrando dienos tikslų ir neleido pasiduoti progresuojančiai Parkinsono ligai bei depresijai.
Išsipildžiusi svajonė
Amerikietis stiklo menininkas M. Ekstrandas prisipažįsta: išsipildė viena didžiausių jo svajonių.
Apie savo parodos pristatymą Skaistakalnio parke įsikūrusiame kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ menininkas svajojo beveik ketvertą metų, dar tuomet, kai šios meno oazės tebuvo užuomazgos.
„Esu svajotojas. Apie šią sodybą seniai žinojau ir vieno pasivaikščiojimo Skaistakalnio parke metu, stebėdamas rekonstrukcijos darbus, buvusiai žmonai pasakiau, kad vieną dieną aš čia atidarysiu savo parodą“, – šypsodamasis prisimena Markas.
Nors progresuojant Parkinsono ligai stiklo menininkas šiuo metu išgyvena itin sunkų laikotarpį, anot jo, svajonės, naujos pažintys ir meniniai projektai suteikia džiaugsmą gyventi.
Bendrą parodą surengę grafikė Jolita Puleikytė ir stiklo kūrėjas Markas Ekstrandas sutarė po jos pasikeisti kūriniais. P. ŽIDONIO nuotr.
Lemtinga pažintis
Jolitos ONline ir Marko Ekstrando idėja kurti bendrą projektą gimė netikėtai.
Šių metų pradžioje vienoje iš kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ parodų apsilankęs Markas ne tik grožėjosi pristatomais meno kūriniais, bet ir stebėjosi erdviomis atnaujintomis patalpomis.
Ten menininkas susipažino su grafike J. Puleikyte.
Markas prisipažįsta, kad ši pažintis jam yra lemtinga.
„Mane sužavėjo Jolitos neįprasta, žaisminga asmenybė. Niekada negalvojau apie tokio pobūdžio bendrą projektą, bet susipažinę ir pakalbėję apie meną, kaipmat pradėjome planuoti bendrą parodą”, – sako M. Ekstrandas.
Parodoje pristatomi skirtingi meniniai darbai atskleidžia šio neįprasto dueto vienas kitam pažadėtą kūrybinę laisvę, nė vienam nereikėjo stengtis tilpti nubrėžtuose rėmuose ar parodos temoje. „Norėjau jaustis laisvas kurti tai, ką man norėjosi tą dieną kurti. Kadangi studijoje dažniausiai vienu metu dirbu su keliais stiklo dirbiniais, po sunkesnio ir daugiau kruopštumo pareikalavusio kūrinio man norisi pasirinkti paprastesnį“, – pasakoja Markas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Prireikė draugo pagalbos
Į parodą atėjusius lankytojus pasitinka itin spalvingi dirbiniai: žaismingos vazos su gėlių akcentais ir smulkiais ornamentais papuoštos elegantiškos lėkštės.
„Esu be galo laimingas ne tik dėl pačios parodos, bet ir dėl to, kad su Jolita esame sutarę po jos apsikeisti kūriniais“, – šypsosi M. Ekstrandas.
Tačiau ši paroda jam reikšminga ne tik dėl naujos pažinties.
Markui prieš keletą metų diagnozuota Parkinsono liga per pastarąjį pusmetį sparčiai progresavo.
„Pirmą kartą gyvenime prašiau draugo, kad už mane pūstų stiklą. Pats nebegaliu to padaryti dėl pablogėjusios pusiausvyros, koordinacijos ir drebančių rankų“, – prisipažįsta menininkas. Parodos lankytojams palikęs ranka rašytą žinutę, jis pristato Bevaną Taką, stiklo studijoje Švedijoje padėjusį išpūsti stiklo vazas.
Vienas kitam kūrybinę laisvę suteikę skirtingų sričių menininkai parodos erdvę užpildė ryškiomis spalvomis, gėlių ornamentais ir elegancija. P. ŽIDONIO nuotr.
Sugrąžino norą kurti
Imigracijos sunkumus, skyrybas, vienišumą Lietuvoje išgyvenęs amerikietis menininkas neslepia ne kartą pagalvojęs apie savižudybę.
„Nebeturėjau tikslo gyventi ir dažnai jausdavausi svetimas šioje šalyje. Nemačiau jokios šviesos tunelio gale“, – prisipažįsta M. Ekstrandas.
Paroda „Pragiedruliuose“ suteikė jam galimybę kiekvieną dieną pradėti turint tikslą, susitaikyti su gyvenimo sunkumais ir susigrąžinti motyvaciją kurti.
„Menininkas turi būti pats motyvuotas, nes niekas jam nelieps keltis iš lovos ir dirbti. Džiaugiuosi, kai užmiegu galvodamas, ką iš stiklo gaminsiu rytoj”, – susimąstęs pasakoja studijos „Stiklo svajonės“ Panevėžyje įkūrėjas.
Markas neslepia, kad Parkinsono ligai progresuojant išgyveno tokią stiprią depresiją, kokios dar niekada nebuvo tekę patirti.
Tamsiausiomis dienomis kartu su kate Mise praleidžia dar daugiau laiko studijoje.
„Studija yra mano šventovė. Kai jaučiuosi liūdnas, ja rūpinuosi ir tvarkau“, – atvirauja M. Ekstrandas.
„Neverksiu, nes tai niekam nepadės. Verčiau nenustosiu dirbti, net jei man viskas užtrunka tris kartus ilgiau nei įprastai.“
M. Ekstrandas
Priimti, kas nepakeičiama
Parodai „Pragiedruliuose“ M. Ekstrandas ruošėsi tris mėnesius.
Planavus pagaminti tris dešimtis stiklo kūrinių, dėl ligos pavyko vos septyniolika.
Dabar jau juokiasi prisiminęs, kaip likus kelioms savaitėms iki parodos atidarymo stiklo lydymo krosnyje išgirdo dūžtant vieną iš dirbinių.
„Manau, kad būčiau spėjęs pagaminti ir daugiau, jei būčiau susikoncentravęs į paprastumą. Bet man norėjosi iššūkio, o sudėtingi ar smulkūs darbai man dabar atima vis daugiau laiko“, – sako Markas.
Keli parodoje pristatomi kūriniai sukurti iš eskizų, gimusių prieš metus gydantis ligoninėje.
Pasak menininko, pozityvus nusiteikimas ir kūryba yra jo didieji vaistai.
„Aš neprašau gailesčio. Bandau priimti tai, kas nepakeičiama, ir pakeisti tai, kas pakeičiama“, – tvirtina M. Ekstrandas.
Šiuo metu jis vėl ligoninėje.
Bet menininko galvoje jau sukasi mintys apie naują projektą Švedijoje.
„Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre eksponuojamoje parodoje lankytojų laukia ryškiaspalviai meniniai atradimai. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasijuokti iš negalios
Pirmuosius ligos požymius Markas pajuto prieš keletą metų, kai akyse vaizdai pradėjo dvigubintis.
Dabar menininkas jau geba iš to net pasijuokti.
„Dvigubas vaizdas labai praverčia skaičiuojant pinigus, nes galvoji, kad esi dvigubai turtingesnis nei iš tikrųjų“, – kvatoja M. Ekstrandas, interviu „Sekundei“ duodamas ligoninėje.
O paklaustas, kas, susirgus Parkinsono liga, jam sunkiausia, stiklo menininkas nė nemirkteli: atsisakyti pasivažinėjimo dviračiu.
„Nėra tiek daug dalykų, kurių visai nebegaliu daryti, bet viską turiu daryti žymiai lėčiau, atrasti lengvesnį būdą. Su tuo jau susitaikiau, suprantu, kad dabartinė mano būsena mane ruošia tam, kas dar laukia ateityje“, – surimtėjęs svarsto Markas.
Jis džiaugiasi dar turėdamas galimybę dirbti su stiklu ir kiekviename kūrinyje palikti dalį savęs.
„Aš turėjau gerą gyvenimą ir džiaugiuosi, kad mano sukurti stiklo kūriniai išliks ilgiau nei aš“, – šypsosi meistras.
P. ŽIDONIO nuotr.
Mokosi atvirumo
Apie užklupusią Parkinsono ligą Markas pradėjo atvirai kalbėti tik visai neseniai.
Anksčiau bandydamas nuslėpti, vėliau stengdamasis į studiją atėjusius žmones perspėti, tik dabar jaučiasi ramiai apie tai kalbėdamas.
Atsiverti padėjo 30-ies metų draugystė su amerikiečiu stiklo menininku Styvenu Edvardu, kuriam prieš penketą metų taip pat diagnozuota Parkinsono liga.
Styvenas Markui atvirai pasakoja ir rodo, kas vyksta jo kūnui, neleidžia užsisklęsti savyje. „Iš Styveno išmokau, kad negalima nustoti dirbti, reikia gyventi čia ir dabar. Neverksiu, nes tai niekam nepadės. Verčiau nenustosiu dirbti, net jei man viskas užtrunka tris kartus ilgiau nei įprastai. O jei mirtį pasitiksiu kūrybiniame procese, bedirbdamas su stiklo pjaustykle rankose, būsiu pats laimingiausias žmogus“, – šypteli Markas.
Menininkas susitaikęs, kad ligos kontroliuoti negali, todėl stengiasi džiaugtis kiekviena jam duota diena.
P. ŽIDONIO nuotr.
Baisiausia yra vienatvė
M. Ekstrandas pabrėžia: išgyvenantiems depresiją, skyrybas, sergantiems sunkia liga svarbiausia nesijausti vienišiems.
„Norėčiau, kad panašioje situacijoje atsidūrusieji apsilankytų mano studijoje. Manau, galėtume vieni kitiems padėti, nes esame toje pačioje valtyje“, – susimąsto menininkas. Anot jo, susikurti tikrą draugystę daug sunkiau, nei pagaminti stiklo meno šedevrą – net ir patį sunkiausią ir net sergant Parkinsono liga.
„Esu dėkingas Styvenui už mūsų draugystę ir norėčiau, kad visi pajustų, jog jie nėra vieni išgyvendami sudėtingą situaciją“, – sako M. Ekstrandas.
Džiaugiasi duodamas
Panevėžyje M. Ekstrando įkurta studija „Stiklo svajonės“ gerai žinoma ne tik panevėžiečiams.
Joje daugybė vaikų ir suaugusiųjų mokėsi gaminti sages, auskarus, šaldytuvo magnetukus ar mažas stiklines grožybes.
Markas sako nenorintis pinigų iš pas jį atėjusiųjų.
Svarbiausia jam matyti besišypsančius veidus ir turėti galimybę užmegzti naujas pažintis.
Jis nusprendė, kad atėjus laikui visus savo sukauptus vertingus ir įvairaus dydžio meno kūrinius tiesiog išdalins.