„Meilėje ir mene saiko nėra ir jo net negali būti“, – pareiškia ryški ir ekscentriška menininkė Indra Marcinkevičienė, atvykusi į jųdviejų su vyru, garsiu tapytoju Vilmantu Marcinkevičiumi, parodų Panevėžio dailės galerijoje pristatymą.
Indros ir Vilmanto darbai abejingų nepalieka. Ryškios spalvos, dideli formatai, besiveržiančios emocijos ir jausmai, nesumeluotas, tikras nuoširdumas, skausmingos asmeninės patirtys, kalbėjimas simboliais apie tai, apie ką visuomenė dažnai norėtų patylėti.
I. Marcinkevičienės paroda „Pasinerk į savo gelmes“ – apie meilę ir šilumą, pavydą ir neapykantą.
Parodoje pristatomas ciklas „Madona“ sukurtas iš didžiulės padėkos ir pagarbos anksti mirusiai savo mamai, net ir po mirties laiminančiai savo šešis vaikus.
Galerijos antrojo aukšto erdvėse eksponuojamos V. Marcinkevičiaus drobės įveiklina, audrina vaizduotę, jose – neregėtas, mįslingas pasaulis, kiekvienas tapybos darbas atspindi autoriaus santykį su pasauliu arba dvasinius išgyvenimus.
Indros darbai Panevėžio dailės galerijoje jau buvo eksponuoti bendroje parodoje. O jūsų, Vilmantai, paveikslai paskutinį kartą šiose erdvėse kabojo 1995-aisiais. Taigi, galima sakyti, Panevėžio publikai prisistatote kaip ir pirmą kartą.
V. M. Tais 1995-aisiais Panevėžyje pirmą kartą gyvenime dalinau autografus!
Tąkart surengėme bendrą parodą su Linu Cicėnu.
Unikali ji buvo tuo, kad ne mus pakvietė į Panevėžį. Personalinę parodą turėjo rengti Adomas Jacovskis, vienas garsiausių Lietuvos scenografų. Nutiko taip, kad jis pasiūlė perleisti parodą jauniems menininkams – man ir Linui. Bet prieš mus rekomenduodamas galerijai, paprašė parodyti savo darbus. Vienuolyno, kur Dailės akademija turėjo savo studijas, koridoriuje išdėliojome kūrinius. A. Jacovskis atėjo apžiūrėti ir tuomet jo pasakyti žodžiai man iki šios dienos, praėjus 30-iai metų, yra didžiausias girdėtas komplimentas, ištartas menininko menininkui. Ilgai apžiūrinėjęs ambicingo, 2×2 m formato paveikslus, nesakė nei gerai, nei blogai, tik ištarė: bet kiek reikia turėti naglumo taip tapyti. Ir aš supratau, kad toje frazėje yra viskas: ir apie menininko laisvę, ir apie ryžtą kovoti.
Taip atsitiktinumas mus pirmą kartą atvedė į Panevėžį. Paroda buvo įspūdinga ir patiems, ir publikai. Jauni žmonės, kurie šiandien jau yra brandūs, daug pasiekę panevėžiečiai, tada pribėgę prašė autografų.
Nepaisant, kad čia nerengėte parodų, visą tą laiką Panevėžys jums nebuvo tolimas ir svetimas. Šitas miestas, regis, jums tapo ir savotišku startu į kitą meno lauką – keramiką.
V. M. Į tylius vizitus Panevėžyje prieš penkerius metus atvedė troškimas prisiliesti prie keramikos. Pagalvojau, kad noriu sukurti kažką ambicingo – glazūros blizgesys, kristalizacija spalvos, paslaptis labai viliojo. Tarsi ir tapyba, bet ir visiškai svetimas pasaulis. Tos paieškos atvedė į „Midenės“ įmonę, turinčią didžiausias krosnis Lietuvoje.
Nesakiau, kas aš toks, tik paklausiau, ką jų krosnyje galima iškepti didžiausio. Jie susidomėjo, ar aš išvis esu su keramika dirbęs. Išgirdę, kad nelabai, pasiūlė molio ir pirmiausia namie kažką palipdyti. Ir dabar dar turiu nulipdytą galvą. Bet supratau, kad kelias bus ne tas.
Su Indra puoselėjome bendrą idėją sukurti dideles vazas. Turbūt ir keramikas ne kiekvienas sugebėtų iš šamoto nulipdyti 1,70 m vazą kaip amforą. Reikėjo ir mums „Midenės“ meistrų pagalbos. Su jų priežiūra idėją pavyko įgyvendinti. Nors vėliau įmonės įkūrėjas ir vadovas, dabar jau amžiną atilsį, Gražvydas Žegulis prisipažino abejojęs, ar pavyks.
Dabar mūsų pirmoji vaza Danijoje, įsigijo viešbučių centras.
Per tuos penkerius metus sukūrėme jau daugiau nei 10 vazų ir beveik visos iškeliauja į Daniją.
Tai buvo mūsų su Indra bendri atradimai ir paieškos. Vėliau Indra atrado keramikoje savų elementų, bananinių vazų puokštes. Tas darbas keliavo ir į Afriką, dabar keliauja į Kiniją, eksponuotas Olandijoje. Nors kurtas be jokių poteksčių, Olandijoje tapo labai erotiniu kūriniu. Tas kūrinys jau gyvena savarankišką gyvenimą.
Kartočiausi primindama, jog kūrėte Danijos karališkosios šeimos portretus, detales Herningo bažnyčios interjerui. Visa tai jau daug kartų minėta straipsniuose, jūsų parodų anotacijose. Girdėjau, kad jūsų kelias į Vakarus prasidėjo nuo pažinties su viena danų šeima. Ar greta talento ir darbo svarbi dar ir sėkmė?
V. M. Gyvenime negali atmesti, kad bet kurioje srityje reikia sistemingai siekti tikslo. Turint talentą turbūt šiek tiek lengviau, o su sėkmės momentu dar šiek tiek palengvėja. Turbūt jei Utenoje žaistų Jonas Valančiūnas, visi sakytų: puikiai žaidžia šitas bernas ir tiek. Bet jei žaidžia NBA, suprantame, kiek jis vertas. Pasaulis yra didelis, pajudėjus svetur, atsiveria kiti horizontai, kitos galimybės. Jaunus menininkus skatinčiau išvykti į meno rezidencijas, dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Svetur vertinimas gali būti visai kitoks, nei įdiegtas meno supratimas tavo namuose. Mes dažnai sakome, kad Lietuvoje nėra ko nardyti, nes vanduo toks, jog nelabai matyti. O Adrijos jūroje panėrus pamatytum, kokios spalvos, kas ten plaukioja ir kokios akys į mus žiūri. Kuriame vandenyje, kurioje erdvėje atsirandi su savo kūryba, dažnai keičia ir tavo, kaip kūrėjo, sampratą, suteikia laisvumo.
Labai įdomu rengti tarptautines parodas, kur naujas žiūrovas ir kontekstas. Atsiradęs erdvėje, kur esi nežinomas, gali patikrinti reakcijas.
O Danijoje per dvidešimt metų jau susiformavęs žiūrovų ratas, kuris įpratęs prie mano kūrybos.
Jūsų, Vilmantai, parodos „Nuojautos kūnui“ anotacijoje menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė atkreipia dėmesį, jog bežvelgiant į visumą, neapleidžia nuojauta tarsi tuoj, čia pat, kažkas nutiks, mistifikuoti moters įvaizdžiai veikia lyg pasakose ir mituose išnyrantys įspėjimai apie negandą. Ar moteris – kaip artėjančios negandos simbolis?
V. M. Tikrai nesutikčiau suabstraktinti, kad Vilmanto tapyboje moters figūra kaip negandos simbolis. Labai smagu, kad šioje parodoje pakabintas 1992 metų paveikslas, sukurtas dar būnant studentu, vienas pirmųjų mano savarankiškų darbų – „Judita“. Dabartinei pasaulinei situacijai, manyčiau, labai tinkamas kūrinys. Visi žinome sukrečiančią šio biblinio personažo istoriją. Judita, žydų gražuolė, pasiųsta į priešo palapinę, nupjovusi galvą priešų karaliui. Tai ne negandą pranašaujanti, bet galinga moteris. Ar mes sulauksime šių dienų Juditos, kad kas nors nugalėtų V. Putiną?
Mano Judita nėra pavaizduota kaip gražuolė, kokias matome Botičelio paveiksluose, maniškė Judita išeina į pergalės kelią ir veda paskui visą tautą. Tuo metu, kai tapiau šį paveikslą, buvo 1992 m., pirmieji išsivadavusios Lietuvos žingsniai. Praėjo tiek metų ir vėl Europoje vyksta ta pati kova. O galingos Juditos simbolio mums trūksta.
Prancūzų meno kritikas, dėstytojas, knygų ir katalogų autorius Kristianas Norbergenas jus, Indra, vadina šamane. Kiek turite to šamanizmo?
Pamenu, jis buvo atvykęs atrinkti Vilmanto darbų parodai Paryžiuje ir pamatė manuosius. Sako, dalyvauji ir tu.
Kūryboje naudoju labai daug detalių, jų gausa ir sukuria mistinį vaizdą. Turbūt dėl to ir buvau pavadinta šamane. Man tai didelė garbė. O pati savęs, aišku, aš tokia nelaikau.
Kartu esate daugiau nei ketvirtį amžiaus. Ar dviem ryškiems menininkams sugyventi po vienu stogu nėra iššūkis? Ar namuose neužverda aistros?
V. M. Mes kartu nuo 1995-ųjų, susituokėme 2001m. Greitai bus 30 metų. Tas laikas pilnas visko, pripildytas patirčių, išgyvenimų.
I. M. Aišku, kad iššūkis! Būna tų audrų, dar ir kiek. Bet pats svarbiausias dalykas – vienas kitą gerbti ir duoti tam tikrą laisvę, ypač kūryboje, neužgožti, dalintis ir nežeminti.
Ar esate vienas kito darbų vertintojai?
I. M. Aš tai stengiuosi nesikišti. Vilmano studija yra jo erdvė. Bet kartais, jei man kas labai rėžia akį, aš ir lepteliu.
V. M. Kai kūrinys gimsta tavo akyse ar greta, taip jau būna, kad gal ir aštresnį kritinį žodį kartais išsakai. Nėra taip, kad kiekvienas kūrinys šeimos taryboje būtų išdiskutuotas ir nuspręstas. Pavyzdžiui, Indros „Madonų“ serija man yra labai natūrali tąsa jos gyvenimo, šitame cikle daug asmeniškumų. Gali diskutuoti dėl vienos kitos detalytės, bet ne daugiau. Gražesnio kūrinio atsiminimui apie mamą turbūt būtų sunku ir sugalvoti. Paimta ir Aušros vartų Madonos, ir mamos simbolika. Visa serija – apie moters skirtingas emocijas.
Indra, minėjote, kad „Madonos“ ciklas toks aktualus šiandien?
Pažiūrėkite, kas vyksta. Vaikai skandinami, grobiami. Visa tai – moters padėties šeimoje pasekmės. Kokia gali būti šeima, apie kokią meilę galima kalbėti, jei nėra pagarbos? Mano žinutė, kurią noriu pasiųsti šitais darbais, kad šeimoje turi būti lygybės ženklas. Nes jei kas nors aukščiau ir kažkas žemiau, drama neišvengiama. Su mergina susipažinusį vyrą žavi jos jaunystė, gyvybingumas. O paskui, kai susituokia, vyras labai nori, kad moteris taptų nuolankia tarnaite. Tas žavingas jaunas gražias moteris nustekena, o paskui tokios nusibosta. Pats padaro ją nuolankią, o paskui sako: next, nes tu man esi nuobodi. Vienas mano darbas taip ir vadinasi „Užkonservavau tau savo nuolankumą“. Šiuo metu nuolankumas yra yda, ne vertybė.
Jūsų darbuose, Indra, matome pasikartojantį žuvų motyvą. Kodėl jis toks svarbus?
Žuvis yra viskas: gyvybė, gimimas, dinamika, versmė, tikslo siekimas. Man žuvis gyvybės simbolis. Aš susirgau žuvų liga. Dalyvavau grupinėje parodoje „Žmogus ir žuvis“ ir taip ją įsimylėjau! Juk žuvis turi tiek daug reikšmių!
O jūsų pačios Zodiako ženklas ne Žuvys?
Esu Vandenis.
O jūsų atžalos, trys dukros, pasuko tėvų pramintu keliu?
I. V. Vyresnioji, mano dukra iš pirmosios santuokos, kurią Vilmantas augino nuo trejų metų, gyvena Londone. Ji Dailės akademijoje baigė šiuolaikinės tekstilės magistrantūrą. Dirba kino industrijoje, yra virtualios realybės kūrėja.
Vidurinioji jau treji metai Paryžiuje studijuoja aktorinį. Šįmet įstojo į sustiprintą grupę įveikusi didžiulį konkursą. 2800 stojo, o priėmė tik 19-iolika, iš pastarųjų ji vienintelė užsienietė.
O jaunėlė nori būti mokslininkė, studijuoti smegenų mokslą. Šįmet baigusi Prancūzų licėjų Vilniuje, įstojo į Monteljė universitetą, kuris Prancūzijoje yra vienas iš pagrindinių medicinos srityje.
Rugsėjo viduryje jai sukaks 18-iolika.
Koks buvo kiekvieno iš jūsų kelias į meną? Kas jums padarė įtaką?
I. M. Mano mama buvo labai meniška. Baigusi choro dirigavimą, dirbo radijo ir televizijos komitete, rengdavo klasikinės muzikos koncertus, darydavo interviu su įžymiais to meto muzikantais. Labai mylėjo savo darbą ir mane kartu vesdavosi. Su mama lankiausi pas dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, kompozitorius Jurgį Gaižauską, Juozą Karosą, muzikologę Jadvygą Čiurlionytę.
Man buvo 11-a, kai mama mirė. Be jos likome šeši vaikai.
Išgyvendama didelę tuštumą dėl mamos netekties, širdyje vis tiek visada jaučiau jos palaimą ir meilę – ji visą laiką buvo manyje. Kurį laiką mama lankė mane kaip reginys – mamos siluetas, jis kėlė man nerimą, savotišką baimę. Kalbėti garsiai apie tai bijojau. Tačiau tas žinojimas, kad mama manęs nepaliko, kad ji visada yra šalia, suteikė man tikėjimą savimi, skatino gyventi mamos įdiegtomis idėjomis, vėliau įkvėpė siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų.
Tik po daugelio metų, susibūrus visai šeimai prie Kūčių stalo, paaiškėjo, jog mama po mirties lankė ne tik mane vieną. Ją matydavo ir kiti mano broliai ir seserys.
„Madonos“ temą dėl to ir pasirinkau, kad mūsų šeimoje buvo visko. Mirus mamai, po metų į šeimą atėjo pamotė, esame išgyvenę baisių ir tragiškų dalykų, atstūmimą. Matėme neteisybę. Norėjau tą temą gvildenti kūriniuose.
Tėtis buvo inžinierius, bet svajonėse architektas. Visiškas kūrėjas. Tėtis ir mama kaip asmenybės labai konkuravo.
V. M. Visų Indros brolių ir seserų labai stiprus kūrybiškumo genas.
O mano mamos svajonė buvo studijuoti kažką su kultūra, pas A. Žmuidzinavičių Kaune lankė piešimo būrelį. Menas ir muzika jai buvo didelė vertybė. Bet atėjusi iš kaimo po karų, po slapstymųsi nuo tremties, ji nebuvo tiek pasiruošusi, kad galėtų įstoti į dailės institutą. Pasirinko inžinerinės statybos kelią. Tačiau išlikę jos jaunystės sąsiuviniai ir piešiniai. Vaikuose ji norėjo matyti savo išpildytas svajones. Ketveriais metais vyresnis mano brolis nuo mažens lankė Muzikos mokyklą, intensyviai grojo. Baigė mediciną, yra chirurgas, bet ir dabar groja. Jo visi vaikai irgi muzikuoja.
Aš buvau antras sūnus, ne aukso medalininkas. Gal mama ir įžvelgė kažką manyje, nes nusiuntė į Dailės mokyklą. Tam labai priešinausi. Tuo metu lankiau plaukimą. Nors mano duomenys nebuvo tobuliausi, visai gerai jaučiausi tarp sportuojančių jaunuolių, o dailė atrodė nerimta ir mergaitiška.
Su pirmaisiais meno kūriniais susidūriau turbūt Kauno katedrojee. Šeima buvo tikinti, vesdavo į mišias, o nuobodžiaujančio vaiko akys klaidžiodavo po paveikslus.
Po to nukeliavau į S. Žuko technikumą, mokiausi tapybos restauracijos. Vėliau – Dailės akademija, prasidėjo kūrybiškumo etapas, atėjo noras kalbėti savo kalba. Mano ėjimas į kūrybinį kelią buvo ilgas – Dailės mokykloje, technikume, akademijoje, iš viso 14 metų. Kaip į daktarus. Nors stebimės, kad gydytojai mokosi 12 metų, bet, pasirodo, menininkai ne trumpiau.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
