Baimė veikiausiai turi savo specifinį kvapą, tik ne visiems lemta tai suvokti.
Dažnai sakoma, kad gyvūnai gali užuosti baimę. O žmonės?
Atsakymas paprastas: ne.
Skirtingai nei kitos gyvūnų rūšys, priverstos labiau kliautis savo uosle, pavyzdžiui, šunys, mes, žmonės, tokį gebėjimą seniai praradome – vaizdžiai tariant, evoliucionavome ne į tą pusę.
Smegenų sritis, atsakinga už feromonų – cheminių „žinučių“, siunčiamų į aplinką tam, kad kiti žinotų, kaip jaučiamės (išskiriamos kitos rūšies organizmų, jos vadinamos kairomonais), – aptikimą, žmonėms nefunkcionuoja. Ji tarsi koks neurologinis apendiksas.
Bet tai nereiškia, kad visiškai negalime užuosti baimės.
Moksliniai tyrimai rodo: jeigu moterys užuodžia baimę patiriančių vyrų prakaitą, pačios tampa įtaresnės ir linkusios įsibaiminti.
Tada atsakymas į klausimą vis dėlto turėtų būti taip? Ir vėlgi, ne. Yra tam tikrų kliūčių.
Pirmoji: moterys, atrodo, jautresnės kvapams, kuriuos skleidžia stiprias emocijas išgyvenantys vyrai, nei vyrai moterų skleidžiamiems kvapams ar moterys – moterų.
Antra, tyrime dalyvavusios moterys vos įkvėpusios nebesdavo iškart pirštu ir nesakydavo: „Tas vyras bijo!“ Veikiau nesusivokdamos imdavo pačios atspindėti dalį jų baimės.
Taip yra dėl to, kad baimę mes „užuodžiame“ labiau pasąmonės lygiu. Kaip sako mokslininkai, tai tarsi skirtumas tarp atsiskaitymo už pirkinį grynaisiais, perduodant pinigus iš rankų į rankas, ir jų pervedimo į banko sąskaitą elektroniniu būdu.
Taigi žmonės gali užuosti baimę tik iki tam tikro laipsnio ir tik tam tikrose situacijose. Ir baimės kvapas nėra kuo nors ypatingas: baimė arba nekvepia niekuo, nes mes sąmoningai nesuvokiame ją užuodžiantys, arba tiesiog atsiduoda prakaitu.