Panevėžio rajone, netoli Paįstrio kaimo reginys atima žadą – buvęs kukurūzų laukas virto tikra gulbių karalyste.
„Vienos atskrenda, kitos išskrenda, bet dabar gulbių itin daug prisirinko. Pulkai tūkstantiniai! Kai pakyla toks debesis – nuostabus grožis“, – žavisi panevėžietė Aldona, atvažiuojanti į netoli esančią sodybą.
Priviliojo kukurūzai
Milžinišku pulku gulbių jau kurį laiką galima grožėtis važiuojant link Puodžiūnų, Paįstrio seniūnijoje, tačiau nuo praėjusio sekmadienio jų čia ypač daug.
Aldonos teigimu, šie metai pirmi, kai netoliese būriuojasi tiek gulbių. Anksčiau jos tik praskrisdavo pro šalį.
Panevėžietė svarsto, jog gulbės greičiausiai būriuojasi prieš išskrisdamos. Ją stebina, kad paukščiai tupia gana netoli sodybos – vos už 300–400 metrų.
Vandens telkinys nuo šios vietos ne taip ir arti. Paukščiai, pasak ponios Aldonos, tupia jau išdirbtame lauke, kuriame šiemet augo kukurūzai. Tad moteris spėja, kad greičiausiai jie čia apsistojo maitintis.
Gali ir užsilikti
Ornitologas Marius Karlonas sako, kad lapkričio antra pusė– gruodžio pirma pusė yra laikas, kai gulbės, ypač šiaurės kraštų – Skandinavijos, rusijos šiaurinių platumų – migruoja.
„Ir ne vien gulbės nebylės, bet ir gulbės giesmininkės. Būtent pastarųjų dažniausiai ir būna tokiuose būriuose, kuriuos stebime sausumoje“, – pasakoja M. Karlonas.
Anot jo, šiaurėje perėjusios gulbės giesmininkės šiuo metu skrenda žiemoti į Centrinę Europą – Vokietiją, Daniją, Belgiją, Olandiją, o Lietuva yra jų migracijos kelyje.
„Joms skubėti nėra kur, nes šalyse, į kurias gulbės migruoja, žiemos tokios kaip pas mus šiuo metu. Kol laikysis tokie orai, paukščiai čia ir bus“, – aiškina ornitologas.
Pasak jo, kartais net žiemą orams sušilus, gulbės pas mus vėl greitai atskrenda.
M. Karlono teigimu, šiuo metu gulbių šalyje mažėja – jos išskrenda, tačiau tokių pulkų galima išvysti visoje Lietuvoje.
Tokie sambūriai susidaro ten, kur paukščiai aptinka daug maisto.
„Jeigu ten nukultas kukurūzų laukas, tokia vieta tikrai masina gulbes. Kol visko neišlesa arba kol neužšals, neužsnigs, jos ir laikysis. Nakvoti išskrenda į vandens telkinius, bet prašvitus vėl atskrenda į laukus“, – pasakoja paukščių elgsenos žinovas.
Nukultame kukurūzų lauke netoli Puodžiūnų kaimo kas dieną nutūpia tūkstančiai gulbių. P. Židonio nuotr.
Antrasis Ventės ragas
Panevėžio rajone jau ne vienerius metus gulbėmis garsėja Liberiškio tvenkinys.
Pavasarį jis sutraukia ne tik šių karališkų paukščių pulkus, bet ir jais pasigrožėti suvažiuojančius smalsuolius iš visos Lietuvos.
1975-aisiais užtvenkus Šuojos upelį susidaręs daugiau nei trijų kilometrų ilgio, 70 ha tvenkinys traukia ir kitus sparnuočius. Dėl šimtų įvairiausių paukščių šis tvenkinys netgi pramintas antruoju Ventės ragu.
Liberiškio tvenkinys gulbėms patrauklus dėl savo specifikos. Mat viena jo pusė gili, tačiau tolėliau, į Gustonių pusę, kur paprastai būriuojasi gulbės, nėra gilu. Tad baltakaklės gali lengvai apsirūpinti maistu, kurio tvenkinyje – gausu.
Pasak ornitologų, šiame tvenkinyje būriuojasi vienišos gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės. Kovą–balandį gulbės migruoja perėti į šiaurę ir trumpam apsistoja tvenkinyje. Vėliau jame paprastai lieka vienišės. Tokios kuriasi ten, kur saugu ir netoliese yra maisto. Poros tokiame tvenkinyje vargiai išsitektų – susiporavusioms gulbėms kitų kaimynystė nepatinka.
Nesunku atskirti
Ornitologų teigimu, anksčiau gulbės giesmininkės buvo reta rūšis ir perėdavo tik šiaurėje, tundroje, tačiau apsaugojus jų peravietes, šios gamtos gražuolės pradėjo leistis į pietus.
Baltijos šalyse šie didingi paukščiai ėmėsi perėti prieš 20 ar daugiau metų.
Šiuo metu gulbės giesmininkės jau išbrauktos iš Lietuvos raudonosios knygos.
Atskirti gulbes giesmininkes ir gulbes nebyles nėra itin sudėtinga. Giesmininkės kaklas tiesus kaip styga, atrodo labai aukštas, o gulbės nebylės – lenktas.
Nebylės snapas raudonas, tamsiai oranžinis su juodu gumbu ant kaktos ir juodu dryžiu, nueinančiu link akių. Jos giminaitės giesmininkės snapas geltonas su juodu galu.
M. Karlonas pasakoja, kad gulbės nebylės įdomios savo istorija. Dar viduramžiais jos buvo beveik išnaikintos ir vėliau augintos tik dvaruose dėl grožio ir mėsos. Dalis jų tapo laukinėmis ir pradėjo plisti gamtoje.
Gulbės nebylės, skirtingai nei giesmininkės, nebijo žmonių. Tad miestuose galima išvysti būtent jas. O giesmininkės renkasi laukuose, atokiau nuo žmonių.
