Tačiau pasipriešinimui sovietų okupacijai augant, slapyvardžiai – ypač partizanų vadų – vis dažniau įgaudavo gilesnės simbolinės prasmės.
Nūdienos istorikams jie tapo atskiru tyrinėjimų lauku. Kadangi dalis laisvės kovotojų turėjo ne po vieną vardą, nustatyti tikrąsias partizaninio karo dalyvių asmenybes dažnai tikras išmėginimas.
Iššūkis istorikams
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis patvirtina: partizanų slapyvardžiai sudėtinga tema. Ir dėl labai paprastos priežasties – jų įvairovės.
„Šią temą galima nagrinėti įvairiais kampais – ne tik istoriškai, bet ir kultūriškai. Slapyvardžius gali tyrinėti ir etnologai“, – įsitikinęs istorikas.
Jo teigimu, vienos iš buvusių partizanų apygardos kovotojų slapyvardžius dar galima surinkti, tačiau visos Lietuvos – itin sudėtinga.
„Sovietų saugumas žinojo, kas po tais slapyvardžiais slepiasi, bet vadai jau nekeitė jų“, – priduria pašnekovas.“
Dr. D. Juodis
Nėra lengva paaiškinti ir slapyvardžių kilmę.
Pasak dr. D. Juodžio, tik pats slapyvardžio turėtojas galėjo pasakyti, kodėl tapatybę slėpė vienokiu ar kitokiu vardu. Neišlikus rašytinių duomenų, prisiminimų, mes apie tai galime tik spėlioti.
Jau 1944-ųjų – rezistencinio judėjimo pradžios metų saugumo dokumentuose galima aptikti kai kurių partizanų slapyvardžius. Tačiau jų tradicija įsitvirtino vėliau.
Dėl to kai kurių pirmaisiais kovos už laisvę mėnesiais žuvusių partizanų vadų žinomos tikrosios pavardės, tačiau slapyvardžiai nežinomi. Tad spėjama, kad jų greičiausiai dar ir neturėta. Nuo 1945 metų tapatybės slėpimas jau buvo gana plačiai paplitęs.
Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui jo slapyvardis tapo kovos simboliu. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO nuotr.
Vadų vardus žinojo visi
Visgi slapyvardžiai, dr. D. Juodžio teigimu, partizanams buvo ne vien konspiracijos priemonė.
„Taip, jie buvo skirti užmaskuoti tikrąją žmogaus tapatybę, – sutinka istorikas. – Bet kartais matyti, kad kai kurių partizanų vadų slapyvardžiai daugiau simboliniai.“
„Sovietų saugumas žinojo, kas po tais slapyvardžiais slepiasi, bet vadai jau nekeitė jų“, – priduria pašnekovas.
Dr. D. Juodžio žiniomis, slapyvardžių būta rašytinių ir sakytinių.
Štai garsusis Adolfas Ramanauskas praktiškai visada naudojo Vanago slapyvardį – dokumentuose kone išskirtinai.
Netgi viename atsišaukime viešumai jis save įvardija kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Tačiau pagal poreikį kartais pasivadindavo ir Vyčiu, Savanoriu, kitais vardais. Tad Vanagas, dr. D. Juodžio manymu, buvo labiau simbolinis slapyvardis.
Taip patį galima pasakyti ir apie kitą Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą.
Pasak dr. D. Juodžio, iki 1948 metų jis, kaskart užimdamas naujas pareigas, slapyvardžius keitė – rašytinių ir sakytinių galima suskaičiuoti apie dešimt ar net daugiau. Tačiau nuo 1948-ųjų pasirašinėjo Vytautu.
Tapęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku, J. Žemaitis slapyvardžio jau nekeitė.
„Tas įgavo simbolinę prasmę ir buvo skirtas nebe konspiracijai – visi žinojo, kad jis vadas ir visi žinojo, kokiu slapyvardžiu vadinasi. Suprantama, kad sovietų saugumas irgi žinojo“, – sako istorikas.
Miško gyviais neapsiribojo
Dr. D. Juodis sako, jog partizanams buvo įprasta keisti slapyvardžius ir daryti tą dažnai. Taip siekta suklaidinti sovietų saugumą ir sykiu sudaryti iliuziją, kad pogrindyje veikia keli atskiri asmenys vietoje vieno.
Slapyvardžius kovotojai rinkdavosi ir patys, tai darydavo ir būrio draugai.
Dažniausiai, istoriko vertinimu, buvo slepiamasi po medžių ir gyvūnų vardais, tokiais kaip Klevas, Beržas, Vilkas, Lapė. Vyčio apygardos, veikusios Panevėžio ir Ukmergės rajonuose, vadas Danielius Vaitelis pasivadino Briedžiu.
Netrūkdavo ir egzotikos: su sovietų okupantais kovojo Tigras, Liūtas.
Partizanų slapyvardžiai atspindėjo ir mūsų tautinį, kultūrinį paveldą. Mitologinė Lietuvos atmintis – Aitvaras, istorinių žinių nešėjas.
Įdomiausi, dr. D. Juodžio teigimu, netipiniai slapyvardžiai, kurių tokiems tyrinėtojams kaip jis pats teko aptikti vos po kartą.
Pavyzdžiui, Mikimauzas. Istoriko spėjimu, aiškiai humoristinis, pasirinktas ar parinktas juokais.
Anykščių krašto partizanui Jonui Kadžioniui bendražygiai buvo suteikę slapyvardį Bėda.
Kai kurių vardų kilmės, specialisto teigimu, išsyk neįmanoma paaiškinti.
Kad vienas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo narių, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila turėjo slapyvardį Diedukas, nieko nestebina. Kas kita buvo antrasis slapyvardis – Merainis. Žodis, kurio lietuvių kalboje nėra.
Visgi, sako dr. D. Juodis, šį žodį galima iššifruoti kaip Merkinės ainis.
J. Šibaila partizanavo Aukštaitijoje, žuvo Ramygalos krašte, tačiau gimė Dzūkijoje – taip slapyvardžio kilmė tampa aiškesnė.
Tačiau kodėl, pasak dr. D. Juodžio, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas vadinosi Faustu ir savo slapyvardžio faktiškai nekeitė, belieka spėlioti. Gal, būdamas pedagogas, pasirinko Johano Volfgango Gėtės kūrinio veikėjo vardą, o gal šis kilo iš kovoje naudoto vokiško ginklo – faustpatrono.
„Greičiausiai slapyvardis nuo ginklo, bet sunku pasakyti“, – pabrėžia istorikas.
1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, partizanų vadų pasirašyta slapyvardžiais. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
Buvo ir Stalinas, ir Hitleris
Dr. D. Juodis teigia, jog dažnai vadintasi ir Lietuvos kunigaikščių vardais – kaip jau minėto J. Žemaičio-Vytauto atveju.
Tačiau tarp didingų istorinių asmenybių bei literatūros klasikos herojų netrūko ir tarmiškų, kaimiškų slapyvardžių. Pavyzdžiui, Vyčio apygardos partizanas Antanas Žygas-Aptiekorius – kitaip sakant, vaistininkas.
Prie netipiškų slapyvardžių istorikai priskiria ir užsienio politinių veikėjų vardus. Toks priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadui Juozui Šomkai, pasivadinusiam Čerčiliu.
Tiesa, dažnai panašūs vardai turėjo ironiško atspalvio. Biržų rajone partizanavo Adolfas Brazdžionis-Hitleris. Buvo partizanas Edvardas Bečelis-Gebelsas. Žinomi bent keli kovotojai, pasirinkę Stalino slapyvardį, ir turėjusieji sovietinių veikėjų vardus – Paleckis, Cvirka.
Šiek tiek paaiškinimų apie slapyvardžių kilmę istorikai randa partizanų ir jų amžininkų prisiminimuose, laiškuose, tačiau jei žmogus neaiškino savo pasirinkimo, tas ir neišliko.
Kartais net ir patys partizanai nežinojo savo slapyvardžių kilmės.
„Prisikėlimo apygardos partizanas Viktoras Šniuolis, kurio vienas paskutinių slapyvardžių buvo Vitvytis, man negalėjo pasakyti, iš kur toks slapyvardis. Sakė, „Mane Juozas Šibaila-Merainis taip pavadino.“ Negalėjo net pasakyti, iš kur toks žodis“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Šmaikštumo netrūko
Kai kurie partizanų slapyvardžiai atspindėjo net ir fizines žmogaus savybes ar būdo bruožus. Bet vėlgi – neretai su sveika ironijos bei humoro doze.
Kaip pasakoja dr. D. Juodis, Tauro apygardoje partizanavo Kazimieras Pyplys-Mažytis, kuris visai nebuvo mažas: ūgiu siekė bemaž du metrus. O slapyvardis prilipo jam pirmąkart pasirodžius apygardos štabe. Išvydęs tokį milžiną, štabo viršininkas esą sušukęs: „Oho, koks mažytis!“
„Dažniausiai iš slapyvardžio galima identifikuoti, ar juo vadinosi vyras, ar moteris, bet toli gražu ne visada“, – istorikas sako, kad kartais pasirinktas vardas slėpdavo net žmogaus lytį.
Vienas ilgiausiai išsilaikiusių Prisikėlimo apygardos partizanų Pranciškus Prusaitis vadinosi Lape, bet ne Lapinu, ryšininkės Rožės Jankevičiūtės-Žalnieriūnienės vienas slapyvardžių buvo Jurgis.
Bronė Tarutytė-Berniukas (nuotraukoje greta Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo ir su štabo nariu Alfonsu Gritėnu-Skaliku) buvo viena partizanių, pasirinkusių ne moterišką slapyvardį. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO nuotr.
Nelabojo nerekomendavo
Partizanų rėmėjai ne visada turėjo slapyvardžius, tačiau ryšininkams jie labai pravertė.
„Apie 1945–1946 metus nekalbu – tuomet tik pradėjo nusistovėti partizanų slapyvardžiai, tad ryšininkai jų galėjo dar ir neturėti, bet vėliau jau turėjo visi“, – sako dr. D. Juodis.
Pasak istoriko, ilgainiui savo pavadinimus gavo net ir ryšių punktai, kur buvo paimama korespondencija, taip pat bunkeriai. Iš pastarųjų turbūt geriausiai žinoma Ramovė: Minaičiuose esantis bunkeris, kuriame 1949 metų vasarį vyko garsusis Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Vėlesniuoju antisovietinio pasipriešinimo judėjimo laikotarpiu partizanų vadovybė keliskart bandė reguliuoti slapyvardžių suteikimą. J. Žemaitis-Vytautas, dar nebūdamas visos Lietuvos partizanų vadu, ragino bendražygius rinktis tautinius vardus arba susijusius su Lietuvos laisvės kovomis.
Norėta, kad slapyvardžiai būtų padorūs, gražūs.
„Kad pritiktų partizanui“, – sako dr. D. Juodis.
Dėl tos pačios priežasties, istoriko žiniomis, Tauro apygardoje net būta nurodymų kovotojams nesirinkti įvairių nelabojo vardo variacijų.
Kliūtys istorikams
Deja, slapyvardžių gausa dabartiniams istorikams sudaro nemenkų kliūčių.
Pasak dr. D. Juodžio, ypač sudėtingas 1947–1948 metų periodas, kai dalis partizanų itin dažnai keitė slapyvardžius. Ir dalis jų dargi buvo vienodi. Tad dabar nagrinėjant archyvinius dokumentus kartais sudėtinga atsirinkti, apie kurį partizaną konkrečiai kalbama, jei nėra tam tikro konteksto – gali būti ir tas, ir anas.
„Darai prielaidą, bet jei nėra šalutinės informacijos, iki galo nesi užtikrintas, kad kalbama būtent apie tą žmogų“, – apgailestauja istorikas.
„Tam laikui tokia konspiracija buvo suprantama ir praktiška. Ne žaidimas – reikėjo saugotis“, – priduria jis.
Paradoksas, tačiau kartais dokumentuose yra išlikę tik tikrieji partizanų vardai: „Kaip bebūtų keista, žinome tikrąjį vardą, bet nežinome slapyvardžio. Tai išimtiniai atvejai, bet jų būna.“
Kartais sovietų saugumo dokumentuose užfiksuotas tik partizano slapyvardis ir jo žūties vieta.
„Kas, jei partizanas buvo ne iš to krašto, kuriame žuvo? Tikrąją jo tapatybę greičiausiai žinojo tik keli asmenys, tad dokumentuose lieka nežinomu partizanu“, – aiškina D. Juodis.
Kartais ir patys saugumiečiai susipainiodavo rašydami ataskaitas. Be to, ne visada ir viską žinojo.
Pasak jo, kolegos didžiąją dalį Lietuvos partizanų jau yra identifikavę. Tačiau ir baltų dėmių karo už Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimą laikotarpiui netrūksta.