Įspūdingoje Panevėžio rajono vietoje, ant Nevėžio upės kranto dvarininkų Eidrigevičių kitados pastatyta Nevėžninkų koplyčia jau po metų kitų savo kaimynystėje turės ir dirbtinį ežerą.
Įsigiję bemaž 26 hektarų teritoriją, kurioje stovi šis begriūvantis kultūros paveldas, verslininkai jo pašonėje įrengė karjerą, iš kurio bus kasamas smėlis bei žvyras.
Išnaudojus žemės turtus, svarstoma dirbtiniame ežere kurti vandens pramogų parką, o koplyčioje įrengti kavinę.
Iškastas karjeras
Maždaug prieš dešimtmetį degusios, gerokai apgriautos, stogo, langų netekusios, tačiau vis dar traukos objektu esančios Nevėžninkų koplyčios Naujamiesčio seniūnijoje liekanos nuo praėjusių metų lapkričio turi naujus savininkus.
Pastarieji gerokai pakeitė šios kultūros paveldo objektu pripažintos buvusios šventovės aplinką. Nebeliko ją juosusių krūmynų, gerokai sumažėjo atliekų, ne vienus metus kauptų buvusiame šventoriuje.
O visai netoliese iškastas dar nepradėtas eksploatuoti, bet vandens jau prisipildęs karjeras.
Vienu iš koplyčios šeimininkų tapo Panevėžyje gyvuojančio futbolo klubo „Aukštaitija“ vadovas Tomas Malinauskas.
Verslininkas teigia sklypą pirkęs turėdamas tikslą iškasus karjerą pardavinėti jo turtus – smėlį bei žvyrą.
„Šalia stovinčią koplyčią įsigijome vien tam, kad neturėtume kaimynų“, – aiškino T. Malinauskas.
Koplyčiai verslininkas piešia gražią perspektyvą, esą statinys galėtų virsti kavine ar kita viešojo maitinimo, pramogų ar paslaugų vieta. P. Židonio nuotr.
Paversta sąvartynu
Paveldo statusą turinti koplyčia į naujojo savininko rankas perėjo ne tik labai apleista. Buvęs šventorius paverstas sąvartynu, į kurį vežta viskas, kas lieka išardžius automobilius ir išsirinkus metalines jų dalis.
Nevėžninkų koplytėlė skendėjo apie jos pastatą sumestų padangų bei išardytų automobilių sėdynių jūroje.
„Šiuo metu dėl itin prastų kelių privažiuoti prie koplyčios sudėtinga. Pagerėjus orams, kai keliai nebebus tokie šlapi ir dumblini, koplyčią kuopsime toliau“, – teigė švarinimo darbus pradėjęs T. Malinauskas.
Prie koplyčios – tik pėsčiomis
Pasak T. Malinausko, ne vienus metus vyko žvalgomieji darbai, daryti gręžiniai ir nustatyta, kad Nevėžninkuose, vietoje, šalia kurios prateka Nevėžio upė, plyti smėlio ir žvyro klodai.
Koplyčios ir naujojo karjero savininkas tikisi, kad Nevėžninkų iškasenų prisireiks netoli šios vietos tiesiant geležinkelio vėžę „Rail Baltica“, sujungsiančią Lenkiją su Suomija.
Planuojama per metus iš šio karjero iškasti iki 200 tūkstančių kubinių metrų žemės turtų.
Neseniai iškastas ir vandens jau spėjęs prisipildyti Nevėžninkų karjeras dar nėra eksploatuojamas. Verslininkas teigia, jog dėl šlapių, dumblėtų link jo vedančių kelių negali privažiuoti sunkioji technika.
Šiuo metu bemaž nenaudojamą kelią, vedantį pro miesto vandens valymo įrenginius link Nevėžninkų koplyčios ir šio karjero, pasak T. Malinausko, bus imtasi tvarkyti, lieti betono dangą.
„Tačiau privažiavimą prie koplyčios žadame užtverti. Prie jos žmonės galės nebent ateiti“, – tvirtino savininkas.
Pasak jo, užtvarai bus statomi ir dėl pačių žmonių saugumo, nes kelias eina palei karjerą, ir dėl to, kad iki koplyčios nebevažinėtų šiukšlintojai.
Paveldo statusą turinti koplyčia į naujojo savininko rankas perėjo ne tik labai apleista. Buvęs šventorius paverstas sąvartynu, į kurį vežta viskas, kas išardžius automobilius lieka nereikalinga. P. Židonio nuotr.
Mato ir pramogų parką, ir kavinę
Naujieji Nevėžninkų koplyčios savininkai kol kas apie jos atstatymą nesvarsto, vien stengiasi iškuopti kultūros paveldą.
Visgi T. Malinauskas užsiminė, kad tuomet, kai smėlio ir žvyro klodai iš karjero bus išsemti ir jo vietoje liks dirbtinis ežeras, jame galėtų atsirasti vandens pramogų parkas.
Ir pačiai koplyčiai verslininkas piešia gražią perspektyvą, esą statinys galėtų virsti kavine ar kita viešojo maitinimo, pramogų ar paslaugų vieta.
„Nevėžninkų koplyčios atnaujinimui tektų rašyti projektus, ieškoti lėšų valstybės biudžete ar Europos Sąjungos fonduose“, – strateguoja T. Malinauskas.
Buvo proga atstatyti
Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vedėjas Arūnas Giraitis pasidžiaugė, kad naujieji Nevėžninkų koplyčios savininkai ją kuopia, juk visus trisdešimt nepriklausomos Lietuvos metų maldos namai stovėjo apleisti ir niekam nerūpėjo.
Garsėjo ji nebent buvusio šventoriaus sąvartynu, kuris kasmet vis plėtėsi.
„Apmaudu, kad rajono Savivaldybės administracija, seniūnijos vadovai, policija ar aplinkosauga nesugebėjo nutverti atliekų vežėjų, priversti už tai atsakyti ir iškuopti koplyčią. Ne mažiau apmaudu, kad sudegė netoli koplyčios stovėjęs medinis Eidrigevičių dvaras“, – kalbėjo A. Giraitis.
Jo nuomone, turint idėją, ką daryti su kultūros paveldo objektu, jai įgyvendinti nebūtų sudėtinga gauti lėšų iš ES finansinių fondų.
Paveldosaugininko įsitikinimu, visai realu ir dabartiniams koplyčios savininkams ateityje sulaukti lėšų, reikalingų koplyčiai sutvarkyti.
A. Giraitis svarsto, jog Nevėžninkams kaip traukos vietai koją kiša ten įrengti vandens valymo įrenginiai, nuo kurių sklinda ne visai malonūs kvapai.
Ėjo per rankas
Klasicistinio stiliaus Nevėžninkų koplyčia pastaraisiais metais ėjo iš rankų į rankas.
Naujamiesčio seniūno Jono Sankaičio teigimu, dėl to būdavo sudėtinga nustatyti jos savininką ir pareikalauti sutvarkyti pastato aplinką, išvalyti ir atliekomis užgriozdintą vidų.
Visuomenininkai ir dvasininkai nuolat kurdavo planus, kaip iš užmaršties prikelti analogų Lietuvoje neturintį kultūros paveldą – Panevėžio krašto perlu galinčią vėl tapti Nevėžninkų koplytėlę. Tačiau šiems užmojams taip ir nebuvo lemta išsipildyti.
„Kol dar koplyčia buvo seniūnijos žinioje, prižiūrėdavome, o Naujamiesčio klebonu tarnavęs kunigas Algirdas Dauknys buvo iškėlęs idėją ją netgi atstatyti. Atsimenu, jis buvo radęs ir rėmėjų Norvegijoje, bet parama nespėta pasinaudoti. Kilus gaisrui, koplyčia gerokai apdegė, liko be stogo ir langų, o paskui parduota“, – pasakojo seniūnas.
Dar anksčiau, pasak J. Sankaičio, sudegė ir netoli koplyčios stovėjęs medinis Nevėžninkų dvaras, kuriame buvo įrengti socialiniai būstai.
Įsigiję bemaž 26 hektarų teritoriją, kurioje stovi begriūvantis kultūros paveldas, verslininkai jo pašonėje įrengė karjerą, iš kurio bus kasamas smėlis bei žvyras. P. Židonio nuotr.
Išliko autentiškas užrašas
Manoma, kad šalia Panevėžio miesto vandens valymo įrenginių teritorijos esanti Nevėžninkų koplyčia statyta vėlyvojo klasicizmo periodu.
Nevėžninkų kaime įsikūrusi dvarininkų Eidrigevičių šeima didžiulę akmeninę koplyčią pasistatė ne tik sau – melstis čia ateidavę netoli buvusių kaimų gyventojai.
Vaizdingoje vietovėje iškilusią šventovę mėgdavo lankyti ir kunigai iš Panevėžio.
Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė per Antrąjį pasaulinį karą prieš pasitraukdama į Vakarus perdavė koplyčioje buvusius paveikslus ir liturginius reikmenis marijonų bažnyčiai.
Kad Nevėžninkuose kadaise būta maldos namų, dabar teliudija ant koplyčios fasado išlikęs autentiškas užrašas CHWALA BOGU NAJWYŻSZEMU – „Šlovė mūsų Dievui“.
O štai koplyčios pasididžiavimo – virš altoriaus ant lubų tapyto balandžio – nepavyko išsaugoti. Išlikę duomenų, kad balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros vartų Marijos atvaizdu.
Už jų stovėję vargonai sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metais.
Koplyčios pagrindinėse patalpose tilpdavo apie 300 žmonių.
Buvusioje kriptoje dvarininkų palaikų jau nebėra – giminaičiai juos perkėlė į Naujamiestį.
Sovietmečiu dvaras buvo nusiaubtas, beveik sunaikintos ir čia buvusios kapinaitės.
Koplyčioje, praplatinus duris, sovietai įrengė trąšų sandėlį.