Vilniuje ūžiančioje Knygų mugėje galima ne tik įsigyti literatūros, susitikti su autoriais, bet ir dalyvauti įvairias temas apimančiose diskusijose. Vienoje tokių mugės lankytojams pristatytas ir kontraversiškų nuomonių sulaukiantis Panevėžio projektas – būsimasis Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC).
Konkurentas teatro legendai?
Diskusijoje, moderuotoje iš Panevėžio kilusio žurnalisto Pauliaus Gritėno, į išties gausiai susirinkusiųjų klausimus atsakinėjo prelegentai: Panevėžio savivaldybės administracijos projektų vadovė Lina Blažytė, vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė ir SEMC projektavimo konkursą laimėjusios architektūros studijos iš Vilniaus vadovas, architektas Aurimas Syrusas.
Ilgus metus aukšto lygio kultūriniu gyvenimu galėjusi pasigirti Aukštaitijos sostinė šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau SEMC gali būti tai, kas gerąja prasme galėtų tapti savotišku iššūkiu Panevėžį į kitą kultūros lygį pakylėjusiai Maestro Juozo Miltinio legendai.
P. Gritėnas atkreipė dėmesį, jog SEMC projektas turi potencialo konkuruoti su Juozo Miltinio teatro dvasia.
„Ilgą laiką Panevėžys kultūrine prasme visiems neabejotinai buvo sietinas su J.Miltinio teatru ir teatro tradicija. Kad Panevėžyje klestėjo aukščiausio lygio kultūra niekam nėra paslaptis, bet tai, apie ką šiandien kalbam, yra bandymas žengti žingsnį į kitą lygmenį. Panevėžio kultūrinį potencialą, žmonių, neabejingų Panevėžiui, kultūrinį potencialą paversti unikaliu menų centru regione“, – teigė diskusijos vedėjas.
Menų centras, kaip susitikimo metu pabrėžė L. Blažytė, yra ambicinga idėja, vienas pagrindinių kultūrinių projektų, galintis turėti didelės įtakos miesto kultūrinio gyvenimo išjudinimui.
,,Tai nėra vien tik pastatas, menų centras ar galerija. Tai turėtų būti įvykis, nuolatinis pokytis ir žingsnis į visai kitokį kultūrinį lygį“, – kalbėjo L. Blažytė.
Anot jos, panevėžiečiams tai turėtų tapti galimybe atskleisti prislopintus kūrybinius genus, o naujajai kartai – ateities kultūros centras, traukos objektas.
Pasak prelegentės, pats projektas į vieną sujungia estetiką, architektūrinius ieškojimus ir S. Eidrigevičiaus kūrybiškumą. Tai – provincialumo, baimių atsikratymas ir ėjimas į naują pasaulį.
L. Blažytė patikino mananti, jog Panevėžys tikrai gali būti ta vieta, į kurią galėtų važiuoti meno gerbėjai iš viso pasaulio, savo darbus pristatyti, diskutuoti, vykdyti bendrus kūrybinius užmojus ne tik Lietuvos, bet ir garsūs užsienio menininkai. O menų centro ašimi, manoma, taps paties S. Eidrigevičiaus darbų kolekcija, kuri, L. Blažytės, jau pradėta inventorizuoti ir šiai dienai yra atrinkta 180 darbų.
,,Tai ne tik edukacijos centras, kurio veiklos nuo pat pirmųjų dienų bus stipriai orientuotos į jaunus žmones, bet ir geros kokybės galerinės erdvės pasaulinio mąsto kūriniams eksponuoti’’, – kalbėdama apie centro pritaikymą sociumui sakė L. Blažytė.
Ne kūnas, o siela
Architektas A. Syrusas pabrėžė, jog kino centro ,,Garsas’’ vietą pakeisiantis projektas neišstumia lauk ilgamečio miesto neatsiejamo kultūrinio polio.
Rengiant projektą pirmiausia nuspręsta pakeisti pastato tūrį. Pats S. Eidrigevičius centrą norėjo matyti paprastą, logišką, bet su fantazija.
„Tai nėra vien tik pastatas, menų centras ar galerija. Tai turėtų būti įvykis, nuolatinis pokytis ir žingsnis į visai kitokį kultūrinį lygį.“
L. Blažytė
„Taip išsirutuliojo idėja, jog pastatą reikia daryti lakonišką, paprastą, bet įdėti refleksijų iš paties S. Eidrigevičiaus kūrybos. Joje labai išreikšta linija, tūrių ir organizmų, personažų sąveika. Šis pastatas koduoja tam tikrus geometrijų, funkcijų susiliejimus. Ant šios ašies yra užverta ir pastato idėja“, – sakė A. Syrusas.
Diskusiją moderavęs P. Gritėnas atkreipė dėmesį, jog išdygus naujam traukos objektui, miesto centras gali pasislinkti į Kranto gatvę, nors iki šiol įprasta manyti, jog didžiausia kultūros ir aktyvaus gyvenimo koncentracija Laisvės aikštėje.
Vyriausioji miesto architektė D. Gasiūnienė patikino, jog buvo apgalvotas ir šis klausimas ir strategiškai suformuotas urbanistinis rekonstruojamų objektų audinys.
Nostalgija sovietiniam palikimui
Susitikimo metu pristatytas ir pačiame Panevėžyje kontraversiškai įvertintas menų centro maketas. Jį diskusijos lankytojai galėjo apžiūrėti iš arti.
Knygų mudės lankytojų nuomonės apie ambicingą Aukštaitijos sostinės projektą išsiskyrė.
Vienus įtikino multifunkcinio centro vizija, kiti siūlomą pastatą įvertino kaip dar vieną miesto kraštovaizdžio rakandą.
Užvirusių karštų diskusijų metu panevėžietis Audrius Daukša pareiškė, jog būsimojo statinio forma, jo akims, labai neįdomi – tiesiog blokinis konteineris, kokių esą pilni miegamieji rajonai. A. Daukšai architektūriškai įdomesnis dabartinis kino centro ,,Garsas’’ statinys.
Pasak Panevėžio vyriausiosios architektės D. Gasiūnienės, rengiant menų centro projektą kreiptąsi į Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybą ir paaiškėjo, jog panevėžiečio akims jau įprastu tapęs „Garso“ pastatas, skaičiuojantis 50-uosius metus, tėra pavyzdinė sovietmečio modernizmo architektūra, vienas iš šešių tipinių projektų – nukopijuotas iš Tarybų Sąjungos pietų respublikų.
A. Daukša kvietė pamąstyti, ar tokiam SEMC neprilips „sasyskos“ vardas, kokiu dabar vadinamas vienas iš J. Basanavičiaus gatvės daugiabučių, arba dar vienos ,,didžiosios Panevėžio sienos“.
Tokia mintis sukėlė šypseną ir diskusijos dalyviams, ir prelegentams. P. Gritėnas bandė švelninti kylančias aistras primindamas, jog Didžioji kinų siena – vienas iš pasaulio stebuklų. Diskusijas vainikavo žaismingu žodžių žaismu tapęs apibendrinantis pašmaikštavimas, jog SEMC bus galima pavadinti ,,didžiąja sasyska“.
Panevėžio menų centrui savo vardą duodantis Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas S.Eidrigevičius gimęs 1949 m. Panevėžio apskrityje, Mediniškiuose, ir jau kelis dešimtmečius gyvena Lenkijoje. Per savo karjerą menininkas yra surengęs daugiau nei 100 individualių parodų įvairiose šalyse, iliustravo per 40 knygų, daugiausia – vaikams. S. Eidrigevičiaus kūrybinė veikla apima daugybę sričių: nuo įvairių žanrų dailės, meninių akcijų, instaliacijų iki teatro scenografijos, pjesių, režisūros, performansų. 2016-aisiais menininkas išleido savo iliustruotą ir paties parašytą poemą „Giedanti gaidžio galva“ pietų panevėžiškių tarme.