Lapkričio vėjai nudraskė paskutinius medžių lapus. Nenuliūdome, nes pasiekė jaunųjų kūrėjų užrašyti kūrybiniai viražai.
Nedas Vaičekonis (12 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Nedas netikėtai pravėrė lakoniškosios poezijos duris ir tapo daug mįslingesnis. Įdomu, kur jo mintys nuves?“
1
Šaltas vėjas kris,
Mano atmintį vėsins,
Kol aš užmiršiu.
2
Senas medis lauks,
Save matysiu prie jo,
Nors to tikiuosi.
3
Žvakė užsidega,
Po to kitą uždega.
Štai pavasaris.
4
Ledinis kelias
Atsiranda gatvėje,
Dabar įdomiau.
5
Nepamirštamas –
Tu patikėk – nebūsi,
Tai geriau – gyvenk.
6
Kavinėje štai
Šiluma kviečia mane.
Gal aš pabūsiu.
7
Niūrus miestas kvies,
Laukinis kaimas rėkaus.
Ne paradoksas.
8
Maža pelė bėgs,
Lyg pamatytų maisto.
Taip viskas baigsis.
9
Dangus tuojau kris,
Saulė tuojau nusileis.
Bet dar teks palaukt.
10
Imperatorius
Žiūri žemyn į žmones.
Savo kraujyje.
11
Fotografija.
Tik naivuoliai mano, kad
Ji nemeluoja.
12
Smėlis ant kopų.
Vėjas nuneša viską,
Net ir nuodėmes.
13
Pirštų galūnės
Rėkia mano sumaišty,
Lyg jos nežino.
14
Stebi mane jis.
Nepavargdamas dirba,
Nes paskui jis spręs.
15
Pamečiau save,
Žiūrėdamas į dangų.
Nežinau kodėl.
16
Jis bėga pro orą,
Ieško naujos aukos.
Jo nesustabdys tvora,
Nesutarsi taikos.
Ėjęs pro minią,
Užšoks ant pečių.
Burnos neištyrę,
Pasitiks nelauktų svečių.
17
Raudonas altorius seniai manęs laukia,
Noras ateiti trankės ilgai.
Gailestis rankoj pilna sauja,
Durys nuo liūdesio vis laikosi tvirtai.
Tos dienos aš nepamiršiu
Iki mano pabaigos.
Nežinau, ar nurimsiu
Po mano – bedievio – maldos.
18
Tos juodos akys piktos,
Bando paslėpti drebančią širdį.
Atminties liekanos numintos,
Bet žino, kad pasitiks mirtį.
Kapai seniai neprižiūrėti,
Pabaigos sulaukė finišo.
Nors ten protėviai nori ilsėtis…
Taikos nebus minėjimo.
19
Dievas saugo kūdikius ir kvailius.
Jie aukso paragavę,
Aromatas atneš vyrus narsius.
Vaikystės jie nebus pamiršę.
Pamatę savo kraują,
Jie taps pamišę.
Jiems atsibos lavonus skaičiuoti:
Nematys dukros su diplomu,
Neišmokins sūnaus vairuoti.
Nenorės matyti medikų palapinės.
Jie tik matys
Ant žemės numestas grandines.
Karolina Motiejūnaitė (12 kl.)
„Karolina – mąstytoja. Klausia, ieško, atveria, priveria … Viskas vyksta jau turinčios savo braižą kūrėjos pasaulyje… – rašo mokytoja Emilija Gedraitienė. – Tai savito pasaulio atvėrimas ar atsivėrimas. Kuriančiam žmogui tai svarbu. Jokios kliūtys nestabdo kūrybos, net karantinas…“
Laisvė
Gali būti laisvas kūnas. Tik kokia nauda, kai mintys ir siela glūdi tarp spygliuotos vielos. Prisipažinsiu: komfortas, kai gali pats save varžyti ir kaltinti kitus vaidindamas auką. Laisvę kuria ne aplinka, o tavo vidinis pasaulis. Kiek gausiai jis yra išplėtotas, tiek tu esi laisvas. Tai nėra karantino sąlygos, bet dažnai laikaisi atstumo nuo to, ko labiausiai trokšti.
Kas man iš tikrųjų yra laisvė… Išsikėliau šį klausimą būdamas nelaisvas. Mintys sukosi apie vidinę laisvę, kai esi laisvas sau. Tai turėtų būti fantazijų pasaulis, kur vyksta netikėčiausi scenarijai situacijų, kurių tiesiog nebus.
,,Noriu žaisti teatrą, kur kaukės yra legalizuotos.
Kur juodą spalva gali vadinti debesėliu ir visi turės patikėti.
Noriu užuosti blynus prie Rytų jūros Mėnulyje ir vadinti valytoja Kasparas Gėle.
– Laisvė! – nuaidėjo kalnų bokštai baugūs, tylą nešantys vergai.
Tai tavo prievarta gyventi šešėly, kur žalios akys blizga pasisukus į kairę.
(Nenoriu grįžti žmogiškumo link. Palikite mane ieškoti Mažojo princo, aš, jaučiu, einu tinkamu keliu.)
Trimis pėdomis po vandeniu sidabrinių ežerų, kai net plaukti nemoku.‘‘
Būnant tiesmuku požeminiu kirminu tiek, kiek turi, yra pakankama. Būnant gyvu organizmu, kuris turi poreikių, laisvės reikia daug (tik augant vištoms skirtame narve pradeda įtikti bet kas). Lieka laisvę išnaudoti galvoje. Tai tiesa, aš nejaučiu laisvės pasaulyje. Man reikia nubrėžtų ribų, kur yra teisybė ir tuo pačiu metu galiu skelbti karą tau, net kai esi visai šalia manęs ir to net nenutuoki. Dažnai atrodo, jog esi ateivis. Tai geras jausmas, labiau neblaivus. Prarastas laikas, koordinacija, blaivus protas ir pojūčiai. Tai būsena, slepianti tave nuo tavęs paties, o gal atvirkščiai – koks būtum, jei… Ir nebemoku be tokio chaoso galvoje gyventi. Tai mano laisvė (ne karantino apribotos nuostatos ar egzamino vertinimai). Tu esi savęs paties budelis. Tik aš galiu save smerkti, žudyti, nuteisti. Žmogaus įvairumas nėra kaukės ar apgaulė. Žmogus negali būti vientisas. Jo negali būti viena kopija ir nuolatos ta pati įklijuojama. Manau, kad ir laisvės forma yra ne viena. Mes turime labai daug galimybių ir pasirinkimų. Ne visi jie teisingi, bet nėra nė vieno teisingo žmogaus pasaulyje. Gal nėra ir pasaulio? Gal tai tik materija arba egzistuojantis vienetas? Tikiu savo tiesomis ir nesmerkiu kitų, deja, turėčiau, juk visi taip daro. Apgailėtina, kad neturiu laisvės būti savimi šalia tavęs. O jei turėčiau, ar tai būčiau aš? Retorinis klausimas. Ir tai ne išeitis – naujas kabliukas, langas, uždarytas raudonu kryželiu.
Neturiu istorinio bagažo ar plano, rašau padrikai. Visa ši forma, na, ji yra mano laisvė. Popieriaus lapas, kad ir degantis, vis tiek bus garantas už mano tiesą ir, jei meluosiu, tai vis tiek bus mano tiesa. Turi tikėti. Atrodo, paskaitos metu suskambės telefonas ir man čia, nosinės raides vidury, skaičių reikia. Be abejo, ir skrydžio bilietų į Rytų jūrą Mėnulyje…
Kažkokia nesąmonė, bet paleidau mintis ir rašau… Norėjau sakyti nuoširdžiai, bet tiesiog rašau, taip, kaip man atrodo ir tai mėgstu labiausiai. Dar nieko tikresnio nėra matęs Kristaus veidas. Turbūt nusidėjau dar vieną kartą žaisdamas žodžiais, bet tai ne blogesnė nuodėmė nei tavo kaimyno aną naktį švintant po berželiu.
Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Logikos ir paaiškinimų, kur mano laisvė.
Vaistai ir kabantys pūkuoti debesys
Nuolatos besikeičiantis santykis tarp būsenos ir svajonių. Jau pirmais sakiniais dėlioju dar vieno narvo rėmus, suskirstau į dalis pasaulį ir save. Nuolatos lyginu save su sau nelygiais žmonėmis – nesiskaitau su savimi. Sudvejinta, surinkta, bet nesuveržta konstrukcija. Išgalvotos situacijos? Bet jos tikros. Medžioklė? Juk aš tave/save paleisiu. Žodžiai? Jie juk nieko nereiškia. Apsėdo mane laikas, baimės, užmarštis ir neribota kontrolė užgniaužti save: gąsdinti ir vyti į nuošalę, kai toks nuostabus galėtum būti.
Bėgimas iš namų. Nepabėgsi iš savo kūno. Tai turi suvokti ir nustoti kankinti save, kankinti kitus. Nekrauk savo klaidų kitiems. Tu žinai, priimi, bet užsidarai savyje. Keliame stiklus į rėmus: prilaikykite ir veržkite laikiklius. Tu esi laisvas, nesvarbu, kur būtum – viskas priklauso nuo tavęs – tai tavo gyvenimas. Jau išaugai. Nors taip dar atrodo, jog esi šunytis: tave laikė narve, dresavo, bet prižiūrėjo ir mylėjo. O tu išmokai iš to tik blogiausio: kai nuobodu, kandžioti sau odą. Gerai. Siklas! Jis tvirtas. Neišdauši. Yra durys – turiu raktą, spyna iš lauko pusės. Ten nėra nieko, hmm…
Elektra! Taip. Tau jos reikės…
Svajoji, bet neleidi tuo tikėti.
Siunti žinutę. Ištrini ir meluoji.
Išgręžiau skyles stiklo briaunose.
Užeik. Tai tavo galvoje. Negali gyventi – tik bandyti gyventi. Nustok žudyti save. Aš bandau tau padėti. Ar girdi mane?
Negaliu nustoti daužytis į stiklą: jis srūva mano krauju, ašaromis… Prakaituoti delnai – kraujas pasidengia kaip nutela ant dar šilto skrudinto duonos gabaliuko.
Užeik drąsiau.
Užsitrenkė durys. Atsitūpiau, žiūrėjau į nieką pro stiklą. Esu narvo viduje. Tai nebe kankinimo įrankis – aš jį pastačiau sau, savo noru, norėdamas nužudyti save. Čia nėra oro ertmių, gal kampai ne visai prigludę, bet oro čia nedaug – aš tiek ilgai dusinau save, kai dar galiu kvėpuoti. Dabar noriu sužinoti, ar galiu kvėpuoti, kai laikas atėjo dusti.
Negaliu susitaikyti su tavo ramybe. Tu palaidojai viską, ką mylėjai, kas kėlė tave rytais, juokino: palaidojai, užpylei žemėm aistrą, ugnį, atsisakei savęs – pasidavei.
Visi stengiasi kovoti už save, kai tu kovojai prieš save ir nelaimėjai. Nenorėjai laimėti. Gėda. Aš taip norėjau tave pamilti, pildyti svajones, gydyti žaizdas – tai mano kaltė: nespėjau laiku apkabinti tavęs ir laiku atsistoti, kai tau labiausiai manęs reikėjo.
Aš verkiau ir miegojau, o tu narvą, stiklinį narvą, be oro tarpų, susikūrei, kad čia sudžiūtum.
Atsisakėme visko. Praradome vienas kitą.
Tai daug arčiau, nei tau atrodo.
SUSTOK.