Kitoks buvusios „Slobodkės“ gyvenimas

Prie senosios ir naujai statomos autobusų stoties besiglaudžianti Savanorių aikštė – patraukli, judri ir puošni vieta, išaugusi iš liūdnai garsėjusios purvinos miesto dalies, neturtingųjų kvartalo „Slobodkės“.

Ko tik nesurasi nedidelėje šiuolaikinėje Panevėžio Savanorių aikštėje!

Čia ir autobusų stotis, ir gausybė parduotuvių, kavinių, čia ir niekada neištuštėjanti Užimtumo tarnyba, įvairios įstaigos bei organizacijos.

Ne taip seniai šioje miesto vietoje veikė ir netrukus šimto metų jubiliejų minėsiančio „Panevėžio balso“ redakcija.

1924 metų vasario 16 dieną pradėtas leisti „Panevėžio balsas“ ir šiandien pasakoja panevėžiečiams gyvenimo istorijas, įvykių aplinkybes, dėsto faktus ir nuomones.

Leidinys vis toks pat – skaitomas ir laukiamas, nors permainų būta nemažai.

Per šimtą gyvavimo metų keitėsi ir laikraščio pavadinimas – kurį laiką buvo „Panevėžio garsas“, vėliau – „Panevėžio tiesa“, – ir redakcijos adresas.

Gana ilgai redakcija buvo įsikūrusi Savanorių aikštėje, tiesa, beveik puse amžiaus kitaip – Keturių komunarų aikšte – vadintoje.

Laimė, tikrieji pavadinimai ir aikštei, ir laikraščiui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sugrąžinti.

Aikštei Savanorių vardas grįžo 1989-aisiais, o laikraštis iš sovietinės „tiesos“ „Panevėžio balsu“ vėl tapo 1990-aisiais.

Ne bet kaip ir ne bet ką

Nuo 1991-ųjų iki 1996 metų „Panevėžio balso“ redaktoriumi dirbęs panevėžietis Arnoldas Simėnas mena tą laiką buvus ypatingu permainų, atradimų, vertybių perkainojimo metu.

Senoji „Panevėžio tiesos“ redakcija kurį laiką buvo remontuojama, tad darbuotojai glaudėsi patalpose Laisvės aikštėje 1, paskui sugrįžo į Savanorių vardą atgavusią aikštę.

Atnaujinus patalpas ir redakcijos darbe daug kas jau buvo kitaip.

„Keitėsi kolektyvas. Atsirado apžvalgininkai, reporteriai, rinkdavę ir ruošdavę „karštas“ medžiagas, juk įvykiai tuomet sekė vienas kitą. Vieni žurnalistai nenorėjo dirbti naujai ir pasitraukė, kiti su entuziazmu kibo į darbus“, – pasakoja redaktorius, prie „Panevėžio balso“ vairo stojęs po 1991 metų sausio 13-osios įvykių.

Žinoma, tuo metu svarbiausia buvo atgauta žodžio laisvė – niekas nebedraudė ir nebetrukdė rašyti tiesos.

Vis dėlto, kaip sako A. Simėnas, redakcija laikėsi savo taisyklės – nespausdinti bet ko ir bet kaip.

„Neleidom pasileidimo, vidaus konfliktų viešinimo, kitų neetiškų dalykų“, – vardija A. Simėnas.

„Panevėžio balsas“ buvo labai populiarus ir apie porą metų – vienintelis laikraštis Lietuvoje, leistas kasdien, net septynis kartus per savaitę.

Tūkstančių panevėžiečių gyvenimas susijęs su šiuo spaudos leidiniu – vieni jį skaito visą laiką, apie kitus laikraštis rašė, treti prašė jo pagalbos, užtarimo ar patarimų.

Garsioji Panevėžio ješiva

Tarpukariu Savanorių aikštė su gyvenamaisiais namais bei sinagogomis buvo svarbi vieta ir Panevėžio žydų gyvenime.

1932-aisiais miesto spauda plačiai rašė apie svarbų įvykį – į Savanorių aikštę 11 perkeliamą visame pasaulyje garsią rabinų mokyklą. Dabar šiame pastate įsikūrusi bendrovė „Panevėžio eglė“.

„Į tą seminariją studijuoti teologijos suvažiuoja net iš tolimų kraštų“, – rašė „Mūsų kraštas“.

Iki tų metų gyvavusi Ramygalos gatvėje ne visai tinkamomis sąlygomis, seminarija, atsiradus galimybei, perkelta į patogesnes ir erdvesnes patalpas Savanorių aikštėje.

„Š. m. rugsėjo mėn. 18 d. Panevėžio žydų visuomenei buvo iškilminga diena, nes buvo iš senosios seminarijos į naująją pernešami Šventieji Raštai „Tara“. Šventieji Raštai buvo nešami su tam tikromis ceremonijomis. Fakelų ugnis ir nesuskaičiuojama minia darė labai majestotišką eiseną“, – pasakojo miesto laikraštis.

Jau kitą dieną naujose patalpose įvyko seminarijos „Išiva“ atidarymo iškilmės.

„Didžiulė salė kimšte prikimšta. Didžiausios minios žmonių kieme ir gatvėje. Iškilmes atidarė Panevėžio vyriausias rabinas ir seminarijos direktorius p. Kaganmanas“, – rašė to meto spauda.

Tiems, kam neužteko vietos salėje, teko mindžikuoti kieme ar šurmuliuoti gatvėse.

Tarpukariu Panevėžio ješiva įsitvirtino kaip viena svarbiausių Lietuvos žydų dvasinių seminarijų. Joje mokėsi jaunuoliai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų valstybių, o lėšos jų studijoms buvo renkamos ir iš Europoje, ir iš JAV gyvenusių žydų.

Naujose patalpose prasmingai gyvavusi beveik dešimtmetį, seminarija uždaryta pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.

1942-aisiais pastate įkurta Panevėžio miesto pieninė, vėliau ji išplėsta – pristatytas dar vienas dviejų aukštų pastatas. 1970-aisiais pieninę iškėlus į naujas patalpas, čia įkurtas „Eglės“ konditerijos cechas.

2000 metais ant pastato sienos atidengta atminimo lenta Panevėžio ješivai.

Šioje vietoje buvo ne vieni žydų maldos namai. Net dabartinė autobusų stotis, kuri 1956 metais buvo pertvarkyta ir pritaikyta, įkurta buvusioje žydų sinagogoje.

Panevėžio išvadavimo garbei

Vietą, kur dabar Savanorių aikštė, ilgokai raizgė daug gatvelių įvairiais pavadinimais.

Savanorių vardas aikštei buvo duotas 1934 metais, iškilmingai minint Panevėžio išvadavimo 15-ąsias metinės.

„1919 metų gegužės 19 dieną iš miesto, o po keturių dienų ir iš Panevėžio apskrities Raudonoji armija buvo galutinai išstumta ir nepriklausomybės kovos Panevėžio krašte baigėsi“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Tad 1934 metais tos datos sukakčiai paminėti Panevėžio miesto taryba nusprendė kurį laiką Gedimino vardu vadintą aikštę pavadinti Savanorių.

Tuo metu ji buvo tvarkoma ir gražinama, išgrįsta akmenimis.

Šios vietos populiarumas ypač išaugo, kai buvo bandoma iš Laisvės aikštės visai iškelti turgų. Bandymai buvo ilgi – turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę.

Tik nuo 1939 metų turgaus Laisvės aikštėje nebeliko – prekeiviai galop įsikūrė Savanorių aikštėje.

„Seniau tas rajonas vadintas „Slobodke“. Jame gyveno patys neturtingiausi įvairių tautybių miestiečiai. Nemaloni tai buvo vieta. Pačiame „Slobodkės“ viduryje buvo gilus slėnis, į jį iš visų pusių plaukdavo nešvarumai.“

D. Pilkauskas

Nusiaubė milžiniškas gaisras

Įdomu pažvelgti į dar tolimesnę praeitį, kai gyvenimas šioje Panevėžio vietoje buvo visai kitoks.

„Seniau tas rajonas vadintas „Slobodke“. Jame gyveno patys neturtingiausi įvairių tautybių miestiečiai. Nemaloni tai buvo vieta. Pačiame „Slobodkės“ viduryje buvo gilus slėnis, į jį iš visų pusių plaukdavo nešvarumai“, – pasakoja D. Pilkauskas.

„Slobodkė“ buvo miesto dalis žemumoje tarp Ukmergės bei Ramygalos gatvių ir apėmė maždaug septynis hektarus.

Teritorija buvo sausakimša gyventojų – visas slėnis buvo užstatytas trobomis. Jos stovėjo arti viena kitos, o siauručiais takeliais net prasilenkti buvo sunku.

„Sakoma, kad įvairiems nusikaltėliams buvo lengva čia pasislėpti. Jie buvo ypač pamėgę šią miesto dalį“, – į praeitį sugrąžina muziejaus darbuotojas.

Nenuostabu, kad tokioje kamšalynėje neišvengta ir gaisrų. Didžiausias iš jų kilo maždaug 1915-aisiais, o gal metais vėliau.

Tada Slobodkėje sudegė apie du šimtus namų.

Miesto žaizda

Po gaisro ta vietovė iki pat 1921 metų buvo apleista – nedaug kas galėjo atstatyti supleškėjusius pastatus.

Tad teritorija apaugo didžiule žole ir tapo labai nepatraukliu miesto rajonu.

Vėliau Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą vietą sutvarkyti – įrengti aikštę ir nutiesti keletą gatvių.

Miesto valdžia 1923 metų birželio 21 dieną patvirtino „Slobodkos“ atstatymo planą.

Atstatymo darbe domėtasi Vokietijos patirtimi ir, ja remdamasis, teritorijos sutvarkymo planą parengė lenkų tautybės inžinierius Stanislovas Renigeris.

Nutarta pirmiausia suformuoti aikštę – jai pasirinkta pati žemiausia „Slobodkos“ dalis ir čia pradėtos vežti žemės.

Neišvengiamos permainos

1923 metų spalio 3 dieną miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino. O ją kirtusiai gatvei suteiktas A. Fromo-Gužučio vardas.

Aleksandras Fromas-Gužutis (1822–1900) – labai vertintas rašytojas, vienas dramaturgijos lietuvių kalba pradininkų.

Jo vardu pavadinta gatvė Panevėžyje iš karto pradėjo aktyvų gyvenimą – visas jos kraštas buvo apstatytas būdelėmis su užrašais „Arbatinė“ ar „Valgykla“.

Į tuos mažus, kartais vos kelių žingsnių dydžio pastatėlius mėgdavo užsukti turgaus dienomis į miestą suvažiavę ūkininkai.

A. Fromo-Gužučio gatvėje atsirado ir pastatas, kuriame vėliau įsikūrė ir „Panevėžio balso“ redakcija.

Tačiau, kaip sako muziejaus darbuotojas, šioje vietoje iš pradžių buvo keturi pastatai, jie jau tarybiniais metais sujungti į vieną.

Tuos namus projektavo žinomas Panevėžio inžinierius Antanas Gargasas.

1934 metais pavadinta savanorių garbei aikštė nelabai ilgai išlaikė tą vardą. Keičiantis laikams permainos ir šioje vietoje buvo neišvengiamos

1948 metų vasario 20 dieną Savanorių aikštė Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu pavadinta Keturių komunarų aikšte.

Sovietų valdžia bandė panevėžiečiams įkalti į galvas, kad tai ypatingos pagarbos nusipelnę pogrindinei Lietuvos komunistų partijai priklausę kovotojai – Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys, Karolis Požėla ir Rapolas Čarnas, sušaudyti po 1926 metų karinio perversmo Lietuvoje.

Amerikos lietuvių dėmesys

Istorikas mini dar vieną įdomų faktą iš Savanorių aikštės istorijos – prieš karą čia buvo įkurtas Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės „Amlitas“ skyrius.

Panevėžyje šis skyrius atidarytas 1928 metų rugpjūtį ir iš pradžių veikė Bataliono gatvėje, o kiek vėliau perkeltas į tuomet dar Gedimino vardu vadintą aikštę.

Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės tikslas buvo padėti atkurti, modernizuoti Lietuvą.

Bendrovė lietuviams pardavinėjo traktorius, automobilius, motociklus ir jų atsargines dalis.

Traktoriai ūkininkams buvo parduodami ir išsimokėtinai. Pirminė įmoka siekė 25, antrais metais 40, o trečiais – 35 procentus nuo kainos.

„Bendrovė organizavo ir vairuotojų kursus – jie vyko ir Panevėžyje. Spauda pranešė naujovę, kad nuo 1932 metų vasario 1 dienos ir panevėžiečiai gali pradėti lankyti dviejų mėnesių vairuotojų kursus“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Amerikos lietuvių bendrovė Panevėžyje, Savanorių aikštės 3-iajame name, turėjo didelį garažą ir jame buvo remontuojami motociklai, automobiliai.

Iki 1938 metų Panevėžyje veikusi Amerikos lietuvių bendrovė daug naujo, naudingo ir įdomaus suteikė miesto gyvenimui.