Piniavoje gyvenančius Dainių ir Virginiją Šiaučiūnus pažįsta visa bendruomenė.
Šeimos vertybes puoselėjantys, aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujantys sutuoktiniai netrukus minės vedybų trisdešimtmetį. O 1984-aisiais įsigytas motociklas „Jawa“ ne tik primena jaunystės dienas, bet ir padeda vytis naujas svajones.
Lemtingas žvilgsnis
Virginija ir Dainius susipažino dar paauglystėje. Virginija gimė ir augo Troškūnuose, o Dainius, baigęs Surdegio aštuonmetę, pradėjo mokytis šio miestelio vidurinėje mokykloje, tada ir susipažino su būsimąja žmona – metais jaunesne mergina.
„Rugsėjo 1-ąją visos aštuntokės dairėsi, kokie berniukai susirinko iš aplinkinių kaimų į devintą klasę. Mano akys pagavo Dainių. Ir pirmas žvilgsnis viską pasakė: čia mano, tikrai mano. Tas žvilgsnis buvo labai stiprus…“ – prisiminė Virginija.
Judviejų draugystės pradžia buvo atsargi. Dainius Virginiją pristatydavo kaip savo pusseserę – abu buvo Šiaučiūnai, nors ir ne giminės. Tiesa, jau vėliau, nagrinėdamas savo ir žmonos genealoginius medžius, vyras atrado, jog prieš penkias kartas Virginijos šeimos atstovai gyveno gretimame kaime.
Pirmoji Dainiaus Šiaučiūno transporto priemonė motoroleris „Ryga 11“. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Didžiausia svajonė – motociklas
Užsimezgusi jaunuolių draugystė tęsėsi, o vienuoliktoje klasėse Dainius atrado ir dar vieną meilę – šįsyk ratuotą.
Kaip šiandien vyras prisimena 1984-ųjų kovo 28-ąją, kai už 1 082 rublius nusipirko naujausią „Jawa 350“ modelį – savo svajonių motociklą.
Jį įsigyti padėjo ir mama, ir senelis Petras. Virginija juokiasi, kad tuo laiku už tokią sumą ir tris jaučius buvo galima nusipirkti.
„Pinigai buvo didžiuliai, bet svajonė – dar didesnė. Tada kaime apie automobilį niekas nė nesvajojo – ir mieste jų nebuvo tiek daug. Bet motociklas buvo prieinamas. Tada mes trys draugai vienu metu juos nusipirkome ir numerius, einančius iš eilės, gavome. Taip ir išsirikiuodavome prie mokyklos“, – prisimena D. Šiaučiūnas.
Mokykloje tokių motociklų tada buvo vos keli, tad tie trys vaikinai nuolat sulaukdavo dėmesio. Tik Dainius į kitas merginas nebežiūrėjo – kasdien po kelis kartus motociklu įveikdavo 15 kilometrų – važiuodavo į mokyklą ir pas Virginiją.
Sutuoktinių – tuomet dar būsimų, – vienas kitam rašyti laiškai šiandien laikomi šalia brangiausių šeimos vertybių. T. ŠIAUDINIO nuotr.
Išsaugoti laiškai
Baigęs vidurinę, D. Šiaučiūnas įstojo į tuometę Žemės ūkio akademiją. Po metų prie jo prisijungė ir Virginija, ji pasirinko ekonomikos studijas. Iki tol neišskiriamai porai vis dėlto teko kuriam laikui atsisveikinti – vaikinas buvo pakviestas į armiją.
Triukšmingai draugų ir šeimos išlydėtas jaunuolis pirmosios meilės nepamiršo. Per dvejus metus Virginija gavo ir išsaugojo 172 laiškus. Jos laiškai taip pat pasiekė Dainių, tačiau griežtos taisyklės neleido jų kaupti.
Norėdamas išsaugoti prisiminimą, perskaitęs laiškus, vaikinas juos persiųsdavo savo mamai – taip jie ir šiandien laikomi šalia brangiausių šeimos daiktų.
Visur ant dviejų ratų
Grįžęs į Lietuvą Dainius tęsė mokslą akademijoje, o 1991-aisiais šeima persikėlė į Piniavą. Prisimindami šį gyvenimo etapą sutuoktiniai ir vėl pamini „Jawa“ motociklą.
„Kol neturėjome automobilio, motociklas buvo pagrindinė transporto priemonė. Juo ir darbą pasiekdavome, ir persikraustėme iš vienų namų į kitus – atsimenu, kai visas apsikrovęs važinėdavau, tik baldų nepavyko pergabenti“, – juokėsi vyras.
Virginija prisiminė ir keliones motociklu po Lietuvą. Vyro brolis tada gyveno Zarasuose, tad pora sėsdavo ant motociklo ir važiuodavo jo aplankyti. Pakeliui sustodavo Utenoje – pailsėti, pasižvalgyti.
Po kurio laiko, įsigijus automobilį, motociklas sulaukdavo vis mažiau dėmesio, tačiau ir dabar veikianti transporto priemonė primena jaunystės dienas.
Liepos 8-ąją Dainius ir Virginija dalyvavo tarptautiniame „Jawa“ motociklų festivalyje Panevėžyje. T. ŠIAUDINIO nuotr.
Prisideda prie bendruomenės gyvenimo
Pastaruosius 26-erius metus sutuoktiniai gyvena Piniavoje. Čia užaugo ir jų vaikai. Psichologijos studijas baigusi, jau ištekėjusi Rūta įsikūrusi Škotijoje, Edinburge, o jos brolis Ignas – transporto inžinierius Kaune.
Virginija dirba Piniavos mokyklos-darželio buhaltere. Ten pat puse etato darbuojasi ir Dainius. Jis turi ir kitą darbą Panevėžyje – yra UAB „Ginmika“ padalinio vadovas.
Šeima įsitraukė į visuomeninę veiklą – nuo 2003-iųjų priklauso Piniavos gyventojų bendruomenės valdybai. Jau dešimt metų valdyba organizuoja Joninių šventę – šiemet ji buvo itin graži, taip pat Baltijos kelio minėjimą, kitus renginius, konkūrus.
„Pagrindinį vežimą bendruomenėje veža mūsų pirmininkas Zigmantas Babilas, o mes – iš paskos. Be jo iniciatyvos nieko nebūtų. Aš esu bendruomenės buhalterė, tad daugiausia dirbu su europiniais projektais“, – pasakojo pašnekovė.
Paklausti, kas skatina savo laisvą laiką dovanoti visuomeninei veiklai, jiedu atsako paprastai: tiesiog gera daryti gera.
Motociklą „Jawa 350“ Dainius įsigijo dar 1984 metais – tiesiai iš vitrinos. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Meilė technikai – iš kartos į kartą
Kai lieka laiko nuo darbo, savanoriškos veiklos bendruomenėje, sutuoktiniai triūsia namuose. Virginija – sodininkauja, o Dainius dirba su technika. Tiesa, vyras prisipažįsta, kad šeimoje jis nebe pats didžiausias transporto priemonių entuziastas – tuo daugiausia užsiima sūnus Ignas.
Tąsyk dvylikametis paauglys užsibrėžė tikslą – turėti motociklą. Po penkerių metų išsilaikė egzaminus, gavo pažymėjimą ir pradėjo jį vairuoti.
Vis dėlto, tėvai labiausiai nustebo, kai namų kieme atsirado naujas automobilis – jį sūnus nusipirko savarankiškai, iš pinigų, kuriuos užsidirbo tvarkydamas transporto priemones.
Per kitų metų Kalėdas vaikinas pareiškė vasarą motociklu keliausiąs prie jūros. Tėvai tuos žodžius nuleido juokais, tačiau, atėjus liepai, Ignas priminė savo pažadą – pasakė ryte išvažiuojantis. Apstulbę tėvai išleido sūnų į kelionę.
„Toks jis yra – jeigu turi tikslą, bet kokia kaina jo sieks“, – didžiuodamiesi kalbėjo Šiaučiūnai.
Savo veržlumą vaikinas išnaudoja ir dalyvaudamas įvairiose automobilių varžybose, tvarkydamas savo ir pažįstamų transporto priemones.
Atrodo, kad Dainius, iš tėčio perėmęs meilę technikai, perdavė ją ir savo sūnui. Tėvai su šypsena prisimena sūnaus pažadą – niekada neparduoti smuiko, kuriuo griežti mokėsi muzikos mokykloje, ir tėvo motociklo.
Tėvai didžiuojasi ir savo dukra Rūta.
„Džiaugiamės ir didžiuojamės dukros mestu iššūkiu studijuoti užsienyje. Tik baigusi Penktąją gimnaziją išvyko studijuoti psichologijos į Edinburgą. Po kelių mėnesių išskrido ir jos draugas Jonas. Rūta baigė bakalauro studijas. Beveik prieš dvejus metus atšokome vestuves. Ir kai dukra su šeima jubiliejaus proga padovanojo Dainiui suvenyrinį plaktuką su išgraviruotais žodžiais: „Tėti, ačiū už įkaltas gyvenimo vertybes“, supranti, kad penkiasdešimt metų nugyvenai ne veltui“, – „Sekundei“ sakė Virginija.
Šeimos tradicija – giminės susitikimai
Akivaizdu, kad vaikai – didžiausias tėvų pasididžiavimas. Net ir tėvų pomėgiai su jais susiję. Dainius yra pagaminęs aštuonis giminės, savo ir žmonos, medžius. Teigia, kad idėja kilo norint išsaugoti šeimos istoriją ir prisiminimus ne tik sau, bet ir vaikams.
Nuo 1988-ųjų vyras pradėjo rinkti senas fotografijas, kalbino tuomet dar gyvus senolius ir atrado informacijos net apie kelias kartas. Giminės medis padėjo įminti ir bendros judviejų su Virginija pavardės mįslę – pasirodo, kad anksčiau Šiaučiūnai gyveno gretimuose kaimuose.
Paklausta apie kitas tradicijas, Virginija juokiasi, kad turi ligą, o ji – tai giminės susitikimai. Šeima prisimena kasmečius susibūrimus vis kitoje Lietuvos vietoje.
„Noras – varančioji mūsų šeimos jėga. Jeigu yra noras, viskas įmanoma.“
D. Šiaučiūnas
Kažkada ir patys gimines pasikvietė į savo tada dar neįrengtus namus Piniavoje. Susirinkusiems artimiesiems netrukdė nebaigtas remontas – juk svarbiausia drauge praleistas laikas.
Šeimai įsiminė ir bendra giminaičių kelionė, kai didžiulis būrys artimųjų autobusu važiavo į Estiją pas ten gyvenančią antros eilės pusseserę.
Dabar susitikimų mažėja, bet drauge paminėti Petrines stengiasi visi – jos šeimai svarbios, nes Dainiaus senelis buvo Petras – tas pats, kuris padėjo įgyvendinti paauglystės svajonę ir skyrė pinigų motociklui.
Virginijos šeima taip pat siekia įamžinti giminės atminimą. 2016-aisiais tėvo gimtajame Skamarokų kaime drauge su artimaisiais pastatė kryžių.
Sutuoktiniai Šiaučiūnai įsitikinę, kad bendravimas ir supratimas – sėkmingos šeimos pagrindas. T. ŠIAUDINIO nuotr.
Visada drauge
Šiaučiūnų šeimai veiklos netrūksta – tiek darbe, tiek namuose, tiek bendruomenėje, o gyvenimą paįvairina nuolatinis svajonių siekis.
„Noras – varančioji mūsų šeimos jėga. Jeigu yra noras, viskas įmanoma“, – įsitikinęs Dainius.
Paklausti, ar turi sėkmingos šeimos receptą, sutuoktiniai trumpam nutyla. Galiausiai abu sutaria, kad gyventi pagal instrukciją – ne jiems, bet pagarba ir bendravimas – būtinos šeimyninės laimės sąlygos.
„Gyvename ne pagal receptą, o taip, kaip mums išeina. Galbūt mums tiesiog pasisekė?“ – svarsto Dainius. Jam pritaria ir žmona.
„Bendravimas ir supratimas – sėkmingos šeimos pagrindas. Man sunku suvokti, kaip gali vienas sutuoktinis gyventi užsienyje, o kitas čia, Lietuvoje. Manau, tai per didelis išbandymas šeimai. Mudu su Dainiumi visada kartu – ir į kaimą drauge važiuojam, ir bičiulius kartu lankom. Kitiems gal atrodo, kad mes per dažnai kartu? Bet kitaip ir neįsivaizduojame savo kasdienybės“, – aiškino moteris.
Virginija prisipažįsta: jeigu kur nors keliauja viena, jaučia nuoskaudą, kad vyras ir vaikai negali aplankyti ir pamatyti to, ką mato ji. O jeigu vyras išvyksta į komandiruotę, nerimauja ir laukia jo grįžtančio. Taigi abiem geriausia tada, kai laiką leidžia drauge.
„Trisdešimt metų kartu gyvename ir galiu pasakyti, jog kiekviena diena – kaip šventė. Žinoma, per tuos metus visko būta. Buvo ir sunkumų, ir išbandymų, bet visada išliko tikėjimas, kad rytoj tikrai viskas bus gerai. Ko gero, padeda ir tas nuolatinis svajonių siekimas, nes tai neleidžia pakelėje sustoti“, – patirtimi dalijosi V.Šiaučiūnienė.
Kaip tvirtino sutuoktiniai, jų gyvenime viena svajonė veja kitą. Dainius vis dar džiaugiasi praėjusią savaitę įvykusiu tarptautiniu „Jawa“ festivaliu, kuriame dalyvavo su savo 1984-ųjų motociklu, o Virginija namuose jau užsiima nauja veikla – rūpinasi rožynu.
Vyras ir žmona vis dėlto sutaria, kad pati didžiausia šeimos svajonė – viena. Svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, laimingi ir rastų savo vietą po saulę.
„O „Sekundės“ skaitytojams norime palinkėti daugiau optimizmo, gyvenimo džiaugsmo, niekada nepavargti svajoti ir kuo dažniau svajonių paukštę laikyti savo delnuose“, – pokalbį baigė Šiaučiūnai.