-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Senųjų Panevėžio kapinių – regioninės reikšmės paveldo objekto – vertybės, užuot atsidūrusios restauratorių rankose, buvo patikėtos statybininkams.
Savivaldybės paveldosaugininkai to neslepia: kol kas miesto biudžete kapinaičių nykstančioms skulptūroms atnaujinti lėšų nėra. Tad buvo nuspręsta jas bent laikinai užkonservuoti.
Kaune gyvenanti Rema Bartkienė ne vienerius metus dėjo pastangas, kad būtų atnaujintos Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senosiose kapinėse stovinčios jos prosenelio architekto ir skulptoriaus Vincento Jakševičiaus bei jo brolio Benjamino sukurtos skulptūros.
Apie 1932-uosius statyto Šv. Zitos draugijos narių antkapio-skulptūros nuo laiko ir aplinkos poveikio dažai nusilupę, pati skulptūra suskeldėjusi – nebeliko net krepšelio, kurį laikė šv. Zita. Dar prasčiau atrodo skulptūros „Kristaus širdis“ ir „Suklupęs Kristus“.
Po ilgų prašymų R. Bartkienė pagaliau išgirdusi pažadą, kad jos bus restauruotos.
Tačiau Savivaldybės pastangos atsimušė į realybę. Net tris kartus skelbti konkursai restauravimo paslaugoms pirkti neįvyko.
Savivaldybė ėmėsi jas bent laikinai gelbėti nuo visiškos griūties ir patikėjo statybininkams.
Kai prieš šias Vėlines R. Bartkienė atvyko į Panevėžį aplankyti čia palaidotų giminaičių kapų, išsigando pamačiusi, kaip dabar atrodo jos prosenelio darbai.
„Žinoma, kai skulptūros griuvo, skeldėjo, buvo baisu į jas žiūrėti. Bet dabar ne ką geriau – toks vaizdas, tarsi tept lept“, – baisisi architekto provaikaitė.
Garsaus skulptoriaus palikuonė neslepia, kad tikrai ne tokį vaizdą tikėjosi pamatyti.
V. Jakševičius buvo išskirtinio talento, tad ir požiūris į jo palikimą ateities kartoms turėtų būti atitinkamas.
„Vis dėlto tai neeilinio skulptoriaus paminklas. Ir ne masinės gamybos, o autorinis darbas, – pabrėžia R. Bartkienė. – Kai pamačiau, kaip atnaujinti jo darbai, nuliūdau. Tikrai taip baisiai atnaujintų skulptūrų dar neteko matyti.“
Moteris teigė esanti dėkinga Panevėžio savivaldybei, kad ėmėsi iniciatyvos išsaugoti skulptūras. Tačiau menininko palikuonei sunku patikėti, kad nebuvo būdo prikelti jų naujam gyvenimui.
Pasak R. Bartkienės, lygiai tomis pačiomis lauko sąlygomis V. Jakševičiaus sukurtos skulptūros stovi Joniškio bažnyčios šventoriuje. Puikiai jos atrodo ir Panevėžio katedroje. Tik miesto senosiose kapinaitėse kažkodėl bebaigia sunykti.
„Aš, neturėdama jokios kvalifikacijos, galėčiau taip padaryti“, – teigė „Sekundės“ pašnekovė, savomis akimis išvydusi skulptūrų „užkonservavimo“ rezultatą.
„Savivaldybės paveldosaugininkai tvirtina, kad toks darbas išsilaikys apie 8–10 metų, o per tą laiką bus galima sulaukti tikros restauracijos. Noriu tikėti, kad taip ir bus“, – nepraranda vilties R. Bartkienė.
Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistas, paveldosaugininkas Benjaminas Pučkis pripažįsta: norint restauruoti po atviru dangumi esančius paminklus, reikia labai didelių investicijų.
Lėšų trūkumas ir lėmė, kad vietoj restauracijos darbų senosiose kapinėse galiausiai buvo nuspręsta pirkti tik avarinės būklės šalinimo darbus.
Pasak specialisto, šie darbai kainavo maždaug trečdalį tiek, kiek būtų atsiėjęs restauravimas.
„Bet ir tai buvo didelė suma – teko nemažai pavargti, kol gavome tam reikalingų lėšų, – kalbėjo B. Pučkis. – Kultūros paveldo departamentas negalėjo papildomai prisidėti, nes tai nėra valstybinės reikšmės objektai. Pats departamentas sakė: jeigu neturite restauracijai pinigų, darykite ką galite, bet išsaugokite skulptūras.“
Pasak paveldosaugos specialisto, trims skulptūroms restauruoti reikėtų 80–90 tūkst. eurų. Nors dėl kainos buvo deramasi su ekspertu, susitarti nepavyko.
Be to, tam, kad būtų pradėti restauracijos procesai, atestuoti specialistai privalo atlikti daugybę tyrimų: fotogrametrinius, medžiagų, cheminius, polichrominius.
Būtent didžioji dalis visų išlaidų tektų tokiems tyrimams ir ekspertizėms. Bet tik visa tai atlikus būtų leidžiama rengti kiekvienos skulptūros restauravimo projektą ir jį teikti Kultūros paveldo departamento mokslinei tarybai. Darbai pajudėtų tik šiai davus leidimą.
„Norint restauruoti tokius paminklus reikia labai didelių investicijų. R. Bartkienei tai artimo žmogaus palikimas, bet reikia suprasti, kad lėšų trūksta viskam, tad pirmiausia skiriama tiems projektams, kurie jau vystomi“, – kalbėjo B. Pučkis.
Savivaldybė teisinasi saugomas skulptūras bent laikinai apsaugojusi nuo visiško sugriuvimo, kol atsiras lėšų jų restauravimui. P. ŽIDONIO nuotr.
B. Pučkio teigimu, reikia pasidžiaugti, kad išvis gauta lėšų šiems trims paminklams išsaugoti.
Begriūvančių skulptūrų gelbėjimo darbus atliko statybos įmonė, tačiau, pasak B. Pučkio, jų inžinierius turi kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. O viską nuolat stebėjo ir kontroliavo jis pats.
Pasak paveldosaugininko, skulptūros buvo nuplautos aukšto slėgio siurbliais ir neutraliomis priemonėmis, išvalyta per daug metų ant jų nugulusi biologinė masė.
Tada, išdžiovinus visus plyšius, jie užtaisyti polimeriniais betono klijais.
Skulptūras kelis kartus gruntavo, kad šaltis ir drėgmė jų neskaldytų.
Kai kur teko atkurti ištrupėjusias dalis, pavyzdžiui, iš kvarcinio smėlio ir kitų medžiagų atkurtas Kristaus kojos fragmentas. Tačiau palikti dažų likučiai, kad vėliau restauruojant būtų galima polichromiškai atkurti buvusias spalvas. Mat skulptūros kadaise buvusios spalvotos, pavyzdžiui, „Kristaus širdis“ puošta rausvais akmenukais, raudono granito grūdeliais, o šv. Zitos skulptūra iš tolo akį traukdavo mėlynuojančiu žibuoklių krepšeliu.
Deja, sudūlėjusius pamatus, anot B. Pučkio, teko atkurti praktiškai iš naujo – jie „apsiūti“ armatūriniu tinklu ir nutinkuoti šalčiui ir drėgmei atspariais cementiniais klijais, uždėtas dekoratyvinis sluoksnis.
„Tais laikais, prieš karą, cementas išties buvo labai brangus. Tokias kapinių skulptūras galėjo statyti tik turtingi žmonės. Bet vis tiek buvo bandoma taupyti – tikriausiai būtent cemento sąskaita“, – svarsto paveldosaugininkas.
„Tais laikais, prieš karą, cementas išties buvo labai brangus. Tokias kapinių skulptūras galėjo statyti tik turtingi žmonės. Bet vis tiek buvo bandoma taupyti – tikriausiai būtent cemento sąskaita.“
B. Pučkis
B. Pučkio aiškinimu, skulptūrų liejimo technologija pas mus atėjo iš Italijos.
Pirmiausia būdavo išliejamos formos. Kalvis padarydavo karkasą iš geležies – tos pačios, iš kurios gamindavo žemės ūkio padargus. Tuomet armatūrą apliedavo betonu.
Paprastai skulptūros būdavo sulipdomos iš dviejų dalių – tarsi šokoladinis kiaušinis. Dabar esama įvairiausių priedų, apsaugančių betoną, bet prieš karą tokių tikrai nebuvo, todėl skulptūros, praleidusios dešimtmečius drėgmėje ir šaltyje, pradėjo skilinėti.
„Korozijos apimta armatūra vos paliesta pradeda trupėti, byrėti ir iš vidaus pradeda sprogdinti pačią skulptūrą. Todėl abiejų Kristaus skulptūrų galvos jau buvo suskilusios gabalais. Bijojau, kad pradėjus darbus jos gali visai suskilti. Jau liniuotę buvo galima į tuos plyšius įkišti“, – pasakoja B. Pučkis.
Bet gal tokia paminklų būkle nereikėtų stebėtis, kai nuo pat pastatymo jos nebuvo tvarkomos. Ir kentėjo ne tik nuo klimato sąlygų, bet ir vandalų.
Specialistas puikiai pamena, kad prieš keletą metų tie buvo įnikę į senąsias kapinės užsukti.
„Anksčiau kapinėse rinkdavosi satanistai, nuolat būdavo pridaužyta alkoholio butelių, kartą sulaikyta jaunuolių grupelė, kuri spardė, niokojo kryžius ir paminklus“, – prisimena paveldosaugininkas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Šiemet, pasak B. Pučkio, sutvarkyti trys saugomi paminklai, tačiau senosiose kapinėse jų suskaičiuojama per trisdešimt.
Tikimasi, kad kitąmet galbūt pavyks nuo išnykimo apsaugoti vienintelį tokį sarkofagą.
Prie šiaurinių vartų, evangelikų ir katalikų kapinaičių sankirtoje, prie pat tako, yra dviejų moterų palaidojimo vieta. Betoninį antkapinį paminklą sudaro cokolis ir sarkofagas su dangčiu.
„Sarkofago būklė jau kritinė, nubyrėjusios kai kurios raidės. Dangtis kažkada buvo nukeltas, galbūt tikintis rasti kokių nors vertybių. Ir ekspertai pripažino, kad Lietuvoje toks sarkofagas labai retas, gal net vienintelis. Labai tikiuosi, kad kitąmet pavyks gauti pinigų jį sutvarkyti“, – sako B. Pučkis.
Pasak jo, prieš porą metų pavyko pasiekti, kad senosios miesto kapinės taptų riboto laidojimo – čia būtų galima laidoti urnas. Jau yra per dvidešimt žmonių, kurie nori būti kapavietės tvarkytojais, palaidota apie penkiolika urnų.
Tiesa, čia negalima šeimininkauti kaip tinkamiems – kapavietės turi būti tvarkomos taip, kaip ir seniau: be jokių šlifuotų paminklinių akmenų ir betono trinkelių.
„Kad nebūtų chaoso, reikia išlaikyti vientisą stilistiką. Natūralus akmuo, medis, metalas – tos medžiagos, kurios kapinėse buvo naudojamos iki Antrojo pasaulinio karo. Gal ir kapinaitės dabar bus labiau prižiūrimos“, – vylėsi B. Pučkis.
