Kadaise garsius senuosius Aukštaitijos kanklininkus jau priglaudė žemė, bet tautinis instrumentas, jaunų rankų perimtas, skamba taip pat jaudinančiai ir melodingai. Ypač Panevėžyje – kanklių muzikos puoselėtojų mieste.
Kanklės – dar viena praeities ir dabarties lietuvius jungianti sąsaja.
Juk prieš šimtus metų, kaip ir dabar, Lietuvos žmonės klausėsi to paties širdžiai mielo tautinio instrumento garso, netgi tų pačių melodijų.
Kanklės Lietuvoje žinomos nuo seno. Pirmą kartą jos paminėtos 1580 metų Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo rankraštyje.
Apie 1870 metus išleistame dainų rinkėjo kunigo Antano Juškos vestuvių aprašyme „Svotbinė rėda“ kankliavimas minimas kartu su dainavimu, kanklėmis pritardavo dainoms.
Ne kiekvienoje troboje šis instrumentas būdavo, ne kiekvieno pirštams jis paklusdavo.
Vis dėlto, kaip sako tikra kanklių gerbėja, jų žinovė, jų muzikos puoselėtoja ir Panevėžio muzikos mokyklos mokytoja Rima Mureikienė: „Kanklės – tautinių instrumentų karalienės.“
Ji pati su kanklėmis susipažino dar besimokydama pradinėse klasėse.
„Į mokyklą atėjo studentės praktikantės ir ieškojo vaikų, norinčių išmokti skambinti kanklėmis. Aš ir pabandžiau“, – šypsosi mokytoja.
Kanklės mergaitę patraukė nuo pirmo prisilietimo ir kuo toliau, tuo labiau tapo savos.
Kai pramokusi skambinti, būdama bene 5 klasės mokine, tvirtai pareiškė būsianti kanklių mokytoja, namiškius tik juokas ėmė iš tokių vaiko svajonių.
Bet taip ir atsitiko, kaip ši muzikali mergaitė svajojo – ji tapo garsi ir mėgstama kanklių mokytoja, įkūrė vieną žinomiausių ir sėkmingiausių šalyje Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių ansamblį „Ašarėlė“.
R. Mureikienė išmokė ir kanklių muzikai meilę įkvėpė daugybei jaunųjų panevėžiečių. Pati savo gyvenimo be šio tautinio instrumento ir jo muzikos nė neįsivaizduojanti.
Beveik prieš trisdešimtmetį įkurta „Ašarėlė“ – savo šlovės viršūnėje. Per pastaruosius dvejus metus tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose laimėta net keturiolika „Grand Prix“ apdovanojimų. P. Židonio nuotr.
Į Panevėžį veža „Grand Prix“
Vaikystėje tvirtai nusprendusi tapti kanklių mokytoja, Rima tuometėje J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje pirmiausia įgijo kanklininkės specialybę, o paskui neakivaizdžiai tęsė aukštesnius mokslus.
Po kurio laiko pradėjusi dirbti Panevėžio muzikos mokykloje, R. Mureikienė jau turėjo viltį suburti kanklininkų ansamblį.
„Įgyta patirtis parodė, kad solo kanklėmis tiek neišreikši, kiek galima parodyti skambant keliems instrumentas – vienam kitą papildant“, – sako mokytoja.
Juk solistu kiekvienas negali būti, o groti ansamblyje muzikantams ir džiaugsmas, ir susiklausymas, ir visai kita galimybių skalė.
R. Mureikienės suburtas ansamblis „Ašarėlė“ pirmą kartą scenoje pasirodė 1994 metais.
Pradžia buvo gana sudėtinga. Kūrėsi ansamblis, prisipažįsta mokytoja, sunkokai, daug ko stingant.
Tačiau labai norint, kaip sako liaudies išmintis, ir kalnai nuverčiami – ansamblis iki šiol ne tik gyvas, bet ir populiarindamas kankles garsina Panevėžį. Beveik prieš trisdešimt metų įkurta „Ašarėlė“ – savo šlovės viršūnėje.
„Per pastaruosius dvejus metus tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose laimėta net keturiolika „Grand Prix“ apdovanojimų“, – džiaugiasi mokytoja.
O pirmųjų, antrųjų vietų konkursuose laimėta gerokai daugiau. Į talentingas, sudėtingus kūrinius įvaldžiusias muzikantes dėmesys atkreipiamas vos joms pasirodžius.
Ne kartą jos įvertintos ir Karalienės Mortos premija, kuri skiriama talentingiausiems vaikams už pasiekimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose meno srityse.
Ir dabar laimi „Ašarėlė“ ne bet kokiuose konkursuose, o su aukščiausio lygio muzikantais besivaržydamos. Panevėžio kanklininkės pajėgios susigrumti net su smuiku, pianinu ir kitais instrumentais grojančiais muzikantais.
Štai šiemet iš Kaune vykusio tarptautinio konkurso„ Olimpo muzikale“, kur varžėsi daug gabių jaunųjų muzikantų ansamblių, panevėžietės grįžo su aukščiausiu įvertinimu – „Grand Prix“.
Šiame konkurse pasirodė kanklininkės Rugilė Jakštaitė, Marija Briedytė, Milėja Rimšaitė, Rugilė Mažuolytė, Elzė Dambrauskaitė ir Urtė Dambrauskaitė.
Instrumentų karalienėmis laikomos kanklės paviliojo sesutes Elzę, Urtę ir Ertą Dambrauskaites. P. Židonio nuotr.
Kankliuoja seserys
Elzė ir Urtė Dambrauskaitės – seserys. Ansamblio jaunesniųjų grupėje kanklėmis groja ir jų sesutė Erta.
Visos trys seserys Dambrauskaitės – puikios kanklininkės.
Pirmosios užsiėmimus pradėjo lankyti Urtė ir kiek jaunesnė Elzė, vėliau prie jų prisijungė jauniausia sesutė.
Dabar Urtė – J. Balčikonio gimnazijos abiturientė. Muzikantė svarsto, jog netrukus išvykus iš Panevėžio studijuoti bus gaila palikti „Ašarėlės“ kolektyvą, su kuriuo daug metų kartu grota.
Tad ji, greičiausiai kaip ir dauguma kitų iš Panevėžio išvykusių merginų, neliks svetima ansambliui, pagal galimybes ir repetuos, ir koncertuos su juo.
Beje, ansamblyje muzikuoja ir daugiau vienos šeimos narių. Kankles pasirinko ir trys seserys Šachovaitės – Mėta, Liepa ir Eglė.
„Ansamblyje atmosfera – ypatinga. Mūsų visų emocinis ryšys labai gilus“, – tvirtina kanklininkė U. Dambrauskaitė.
Jai labiausiai patinka atlikti lyrinius bei vadovės R. Mureikienės aranžuotus, kanklėms pritaikytus pasaulinio, aukšto lygio, populiarius kūrinius.
Jų klausantys žiūrovai dažnai lieka apstulbę – juk kanklių koncerte, ypač netikėtai atsidūrusieji, mano išgirsiantys tik liaudiškas melodijas.
O čia pasigirsta populiari muzika iš kino filmo „Titanikas“, Ievos Narkutės dainos „Raudoni vakarai“ melodija ar Leono Somovo ir Jazzu „Rudens naktis sustojo“ ir pan.
Kanklėmis atliekamos populiariosios melodijos skamba iš tiesų įspūdingai.
Mokytoja teigia, kad kanklėms parašytų kūrinių nėra daug, tad norimą atlikti muziką tenka jai pačiai aranžuoti. Taip koncertams buvo parengta ir liaudies dainų, ir populiari, ir klasikinė muzika.
„Ašarėlė“ kanklėmis puikiai atlieka ką tik sumano – nuo „Užteka teka šviesi saulelė“ iki V. A. Mocarto varpelių choro.
Į lietuviškų kanklių muzikos istoriją įėjusiame panevėžiečių ansamblyje „Ašarėlė“ groja seserys Mėta, Liepa ir Eglė Šachovaitės. P. Židonio nuotr.
Ir liūdesy, ir džiaugsme
Nors daug pergalių „Ašarėlė“ pasiekė, jos vadovė sako, kad kolektyvo tikslas nėra būtinai laimėti. Pats skambinimas kanklėmis, išvykos, pasirodymai duoda daug vertingos gyvenimo patirties, suvokimo.
O be to, daug ir su meile dirbant, įvertinimas paprastai pats ateina. Tik dirbti reikia labai daug ir su meile.
Pasak R. Mureikienės, kanklės ne šiaip instrumentas. Jos skiriasi nuo visų kitų.
Kažkokių ypatingų gabumų nereikalaujančios, leidžiančios prie jų prisėsti daugeliui, vis dėlto kanklės turi savas taisykles.
„Vien techninių dalykų mokydamasis, geras kanklininkas nebūsi niekada“, – sako mokytoja.
Stojantiems į šią specialybę pedagogai visada primena, kad pirmas ir svarbiausias reikalavimas – mylėti kankles. Jų skambesys, jų muzika turi iš tikrųjų patikti, jaudinti, skatinti. Daug ką, skambinant kanklėmis, reikia ne išmokti, o pajusti širdimi.
Pasak R. Mureikienės, norint pasiekti kanklių galimybių aukštumas ir gilumą, reikia joms atiduoti ir dalelę savęs.
Scenoje matomi, džiaugsmą teikia, kitus žavi įtempto darbo rezultatai, atperkantys gana sudėtingus užkulisinius reikalus, įvairias organizacines, materialines ir kitas problemas.
Paklausta, kodėl pasirinktas toks ansamblio pavadinimas, „Ašarėlė“, įkūrėja nusišypso:
„Juk šis žodis toks jaudinantis, trapus, švelnus – kaip kanklių muzika, kaip pats gyvenimas. Ašara gyvenime visada čia pat – ji gali būti ne tik liūdesio, o ir džiaugsmo, ir jaudulio, ir meilės išraiška.“