Artėjančiam Kalėdų stebuklui ruošiasi nedidelė, bet išskirtinė, barokinės architektūros Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia, garsėjanti ypatingu altoriumi – vienu gražiausių ir puošniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse.
Šimtuose Lietuvos bažnyčių ir bažnytėlių rengiamasi sutikti didžiąją metų šventą – iki Kalėdų liko vos keletas dienų.
Laukimo viltimi gyvena ir Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia, savo parapijiečius į kalėdines pamaldas kviečianti jau ne vieną šimtą metų.
Daugybė smilgiečių toje bažnyčioje krikštyti, sutuokti, iš čia išlydėti į paskutinę kelionę, – taip keičiasi vietinių kartos, keičiasi ir juos tikėjimo keliu vedantys dvasininkai, o medinė kryžiaus formos Smilgių bažnyčia bei jos garsioji varpinė stovi kaip stovėjusios miestelio centre.
Dabartinis Smilgių bažnyčios klebonas Eugenijus Staleronka viliasi šių Kalėdų rytą sulaukti gausaus tikinčiųjų būrio ir visiems atėjusiems, kiekvienam iš jų, linkės taikos, ramybės ir sveikatos.
Jis įsitikinęs, kad jokios kitos žemiškos gėrybės, turtai negali tų vertybių atsverti.
„Jeigu nebus taikos, ramybės, sveikatos – nieko kito nereikės“, – sako dvasininkas ir apgailestauja dėl tuštėjančių bažnyčių ne tik eiliniais sekmadieniais, bet ir per didžiąsias šventes.
„Galbūt gyventojų mažėjimo, galbūt pandemijos, kuriam laikui sustabdžiusios bažnyčių lankymą, pasekmė. Pasibaigus karantinui ir gavus leidimą bažnyčioms vėl veikti, jos pildėsi labai pamažu“, – svarsto dvasininkas ir priduria, kad Kalėdos vis dėlto ypatinga šventė ir per ją gausybė žmonių bažnyčiose būtinai susitiks Dievo akivaizdoje.
P. Židonio nuotr.
Iš ežerų krašto
Ketvirtus metus Smilgiuose tarnaujantis dvasininkas į šį Aukštaitijos kampelį vyko apie jį beveik nieko nežinodamas.
Bažnyčios istorija, krašto gyvenimu teoriškai pasidomėjo dar prieš atvykdamas, o daugiau žinių jam suteikė patys smilgiečiai, savojo krašto patriotai – gaila, apie kai kuriuos dvasininkas jau su liūdesiu taria „šviesaus atminimo“.
Iš Zarasų krašto kilęs, o prieš paskyrimą į Smilgius Utenos rajone Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje tarnavęs E. Staleronka nenusivylė nauja vieta – nors tokių gražių ežerų, vaizdingų kampelių čia nėra.
„Užtat žemės čia gerokai derlingesnės“, – sako kunigas ir giria darbščius, geranoriškus krašto žmones.
Išklota drobėmis
Smilgiuose per keletą metų E. Staleronka jau tapo savas, bet nepamiršo ir buvusių parapijiečių.
Kunigas sako, kad abi – Vyžuonų ir Smilgių bažnyčios savotiškai panašios.
Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčia taip pat skaičiuoja garbingus metus. Ji paminėta dar 15 amžiuje, iš evangelikų reformatų katalikams perduota 1656 metais.
Per miestelio gaisrą 1796-aisiais sudegusi Vyžuonų bažnyčia buvo restauruota 1811 metais.
Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia Šeduvos seniūnijos inventoriuje minima 1645 metais, taip pat nukentėjo nuo liepsnų ir 1690 metais kunigo Jurgio Jakševičiaus rūpesčiu buvo perstatyta.
Toji bažnyčia išstovėjo iki 1761 metų ir tiek apgriuvo, kad jau nebetiko naudoti.
Todėl Šeduvos seniūno grafo Jono Jurgio Flemingo remiamas ir parapijiečių padedamas klebonas Antanas Vaitelis 1764 metais pastatė naują – trečiąją Smilgių bažnyčią, pagal senosios planą ir formą.
Bažnyčiai statyti buvo naudojami kirviais tašyti pušiniai rąstai, kuriuos jungiant per išpjovas suręstos sienos.
Pasakojama, kad maldos namų sienos ir lubos buvo išklotos vietinių moterų austomis drobėmis.
Ta pati bažnyčia stovi iki šiol – tik ne kartą tvarkyta ir remontuota.
Interjeras iš esmės buvo atnaujintas 1873-iaisiais: klebono prelato Jono Rodavičiaus rūpesčiu pertvarkyti altoriai, perlydyti varpai, suveržtos bažnyčios sienos, lubos, nuo jų nuplėšus drobes, perdažytos.
Vėliau bažnyčia dar ne kartą remontuota.
Per remontus, vykdytus nuo 1961 iki 1983 metų, ji perdažyta.
Tuo laiku taip pat buvo restauruoti kryžiai, uždengtas skardinis stogas, netgi įvestas centrinis šildymas.
P. Židonio nuotr.
Ypatinga puošmena
Kunigas E. Staleronka atkreipia dėmesį į įspūdingąjį Smilgių bažnyčios altorių – vieną gražiausių ir puošniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse.
Altoriaus puošyba unikali.
Taip yra todėl, kad atnaujinant bažnyčią 1873-iaisiais gabus meistras Jonas Balčius-Balčiauskas tris centrinius altorius sujungė į vieną – pridėjo daugiau kolonų ir ornamentuotų plokščių.
Mintys prie šio altoriaus gali nukelti į labai tolimą praeitį.
Juk teigiama, kad viena iš jo dalių – kairysis altorius išlikęs dar iš senosios XVII amžiaus bažnyčios. Tik va kas tuos altorius pagamino, nežinia.
Didysis Viešpaties Jėzaus altorius, kurį puošia du paveikslai ir septynios medinės skulptūros, jau šaukiasi remonto. Kada paskutinį kartą jis remontuotas, dvasininkas net nerado informacijos.
E. Staleronka prisiminė ankstesnįjį kleboną minėjus, jog altorių jau senokai planuota
tvarkyti. Tačiau toks darbas ne bažnyčios ir ne vyskupijos jėgoms.
Dabar jau žengti pirmieji žingsniai rengiantis šį altorių restauruoti – o tai rimtas, ne taip greitai padaromas ir nepigiai kainuosiantis darbas.
Paveldotvarkos programoje Smilgių bažnyčios altoriaus tyrimams ir lėšų numatyta.
Pirmiausia bus aiškinamasi, kokia altoriaus būklė, kur ir kas metams bėgant buvo uždažyta, ką paveikė laikas, kenkėjai.
Remiantis gauta informacija, būtų ruošiamasi altorių restauruoti.
Be altorių, Smilgių bažnyčia turtinga dailės paminklų: įspūdingo dydžio, veikiausiai didžiausias šalyje iš Sankt Peterburgo atgabentas paveikslas „Paskutinė vakarienė“, antikvarinis bufetas, bažnyčioje atsiradęs ją perstatant, skulptūros ir kt.
Altoriai ir visas Smilgių bažnyčios kompleksas saugomi valstybės ir laikomi vienais vertingiausių nacionalinių architektūros paminklų.
P. Židonio nuotr.
Varpinės paslaptys
Atskiro dėmesio reikalauja ir Smilgių bažnyčios varpinė.
Ji pastatyta XIX amžiaus pabaigoje ir turi įdomią atsiradimo istoriją.
Sumanius prie bažnyčios statyti varpinę, carinė valdžia leidimo tam nedavė ir tokiai statybai priešinosi.
Tad buvo imtasi protingų veiksmų – paskelbta, kad prie bažnyčios bus kasamas šulinys.
Kadangi anksčiau šulinių rentiniai buvo mediniai, žmonės privežė medienos, ją kieme sukrovė, sunėrė tarsi šulinį.
Taip kone per naktį nauja varpinė ir buvo pastatyta.
Pasakojama, kad tuoj atsirado, kas valdžiai apie neleistinas statybas pranešė.
Kai atvyko pareigūnas reikalo tirti, klebonas valdžios atstovą pasikvietė į vidų, vaišino kepta žąsimi, degtine.
O naujoji varpinė buvo purvais aptaškyta, ištepliota, kad nešvytėtų naujumu, kad atrodytų kaip sena.
Ir klebonas bausmės išvengė.
Įdomu, jog spaudos draudimo metais knygnešiai būtent šioje varpinėje slėpdavo lietuvišką spaudą, o kunigas Domininkas Tuskenis-Tuskevičius joje net buvo įkūręs slaptą bibliotekėlę.
Smilgių bažnyčios klebonas Eugenijus Staleronka. P. Židonio nuotr.
Nepamirštas knygnešys
Knygnešiai – ypatingas Smilgių krašto pasididžiavimas.
Čia aktyviai veikė iš Valiliškių kaimo kilęs knygnešys Antanas Bataitis, iš Rimiškių kaimo Jurgis Klykūnas. Be jų, beveik kiekvienas didesnis šių apylinkių kaimas turėjo savo knygnešį.
Vienas žinomiausių ir buvo A. Bataitis (1854–1932 m.).
Šis neturtingas, knygrišyste besivertęs vyras bendradarbiavo su knygnešiais Jurgiu Bieliniu, Kaziu Ūdra, Pranu Paprecku, pats veždavo knygas rašytojai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei.
Jis ir daraktoriavo – slapta mokė kaimo vaikus lietuviško rašto.
1896 m. kunigo Domininko Tuskėno remiamas pinigais pradėjo komplektuoti lietuvišką biblioteką, kurioje buvo ir „Aušra“, ir „Varpas“, lietuviškų kalendorių ir knygų.
Jų duodavo pasiskaityti apylinkės žmonėms.
O valdžios brukamas knygas su rusišku raidynu, vadinamąja graždanka, pagal išgales supirkinėdavo, bet paskui jas sudegindavo.
Amžino poilsio A. Bataitis atgulęs irgi pačių Smilgių kapinaitėse, o miestelio centre jam, vienam žymiausių visų krašto knygnešių, pastatytas ąžuolinis paminklas.
