Vieną vakarą su žmona susiruošėme pas gerus draugus, auginančius metukų mažylį. Kadangi abu mėgstame skaityti, nusprendėme dovanų nunešti knygą. Užsukome į prekybos centro knygų skyrių. Akys raibsta nuo spalvų ir viršelių gražumo. Kalbančios, liečiamos, grojančios knygos. Apie gyvūnėlius, raides, skaičius ir net pažintinės, atspindinčios laikmetį, netgi pavadintos „Kodėl aš kakoju?“. Taigi, visokiam skoniui ir kvapui.
Tik neradome senųjų mūsų kartos pasakų. „Kur jos dingo?“ – galvojau eidamas iš draugų.
Gal neatitinka šių laikų moralės ir naujų auklėjimo principų? Juk kaip pateisinti pasakos heroję ožką, kuri, palikusi septynis ožkiukus, į prekybos centrus išgastroliavo. Jos septynios atžalos turbūt taip garsiai visą dieną namuose verkė, kad net kaimynas vilkas išgirdo ir jau būtų vaikų apsaugos tarnybą iškvietęs, jei ne toks alkanas būtų buvęs.
Arba atsimenate raganą, Jonuką įkaitais paėmusią? Sena boba ne tik pagrobė vaiką, bet ir norėjo jį primaitinti iki antsvorio. Ir visai ne dėl to, kad vėliau pati jį suvalgytų. Ji, kaip vieniša dietologė, savo dietoms bandyti pasirinko vargšą vaiką. Tai nupenėdavo, tai vėl „ant dietos“ pasodindavo.
O trys paršiukai, be jokių leidimų namelius statę? Susigalvojo ir kur papuola susirentė trobas iš šiaudų ir šakų. Ir gerai, kad statybų inspektorius vilkas tuos laikinus statinius greitai nugriovė. Prasčiau buvo su trečiuoju namu, kuris kaip koks Vijūnėlės dvaras iš akmenų ir cemento buvo pastatytas. Pasakos vilkas pralaimėjo, bet mes žinom, kaip būna iš tikrųjų.
Nepraleistų šiuolaikinė cenzūra ir pasakos apie Batuotą Katiną, papirkinėjimais ir melu užgrobusį ūkininkų žemes. Jis tokiomis apgaulėmis garantuotai susišlavė europinių fondų paramą. Bet mes žinom, kad FNTT nesnaudžia, ir tokie pokštai šiais laikais Batuotam Katinui atsirūgtų.
Oi kiek netikslumų tose senose pasakose! Nors visgi kai kurios atitinka šiuolaikinę moralę. Todėl visai nesuprantu, kodėl neradau lentynose „Snieguolės ir septynių nykštukų“. Aišku, septyni meilužiai – jau daug, bet argi tuo šiais laikais nustebinsi turtingas moteris, kurios pačios nebežino, ko nori.
Ką jau kalbėti apie praeito amžiaus animacinius filmus! Prisipažinsiu, visai nesuprantu, kaip mes išgyvenom? Juk visi žiūrėjom kelias serijas apie vyriškį su propeleriu, kuris atskrisdavo pas mažą berniuką ir jį tampydavo po naktinio miesto stogus. O kur tuo metu buvo to vaiko tėvai, vaikų teisių apsaugos tarnybos? Taigi ta Mažylio draugystė su Karlsonu – blogas pavyzdys vaikams, kurie neturėtų kalbėti su nepažįstamais vyrais.
O kaip žiūrėdavom keliasdešimt serijų vilko siautimo gaudant vargšą kiškį ir vis šaukiant: „Na, palauk!“ Kur tada buvo gamtininkai, medžiotojų būrelio nariai? Juk vilkas ramiausiai siautė mieste sukeldamas pavojų visiems jo gyventojams. Dabar mes iš karto reaguojam į netoli kaimų pasirodančius vilkus. O ir tas kiškis – kieno? Kodėl jo niekas nepasigedo? Jo savininkus irgi reikėtų bausti už gyvūnėlio nepriežiūrą.
Todėl ir sakau: nesuprantu, kaip mes išgyvenom su tokiomis pasakomis ir animaciniais filmais be jokių taisyklių. Pavyzdžiui, kai mergina išteka už žalčio. Juk jokiam metrikacijos biure tokios santuokos neįformintų. Arba kokia motina išsiųstų savo mergaitę raudona kepuraite pas močiutę, gyvenančią miške, jei visi žino, kad ten siaučia priekabiautojas vilkas?
Vis dėlto gaila, kad nebėra tų pasakų knygų lentynose ir per televizorių neberodomi tie filmukai. Jeigu mes išgyvenome su jais, gal ir dabartinei kartai pavyktų?