Mano proseneliai, paklausti, kaip gyvena, beveik visada atsakydavo, kad gerai. Ir tik po pauzės promočiutė pridurdavo: „kad tik karo nebūtų“. Karo nelaukė, bet vis tiek iš pensijos prosenelis kartkartėmis pirkdavo degtukų arba pakuotę druskos. Ant aukšto, kur buvo didelis prisiminimų sandėlis, dar gulėjo dėžė ūkiško muilo ir keli pakai cukraus. Žinoma, cukrus vasaros pabaigoje dingdavo uogienėse, o į trotilą panašūs muilo gabalai, atrodė, tikrai sulauks pasaulio pabaigos.
Man mažam tas atsargų kaupimas buvo keistokas, bet pasitikėjau proseneliais – tada dar buvo laikai, kai gerbdavom vyresnių nuomonę. Juolab kad jie matė tą karą iš arti, o mes tik per televizorių ir tik filmuose, kur aiškiai, lyg pirštu, parodydavo, kas priešas, o kas draugas. Promočiutė tų filmų nežiūrėdavo. Jai buvo nesuprantama, kam rodo per televizorių tuos baisumus: „juk tiek paprastų žmonių žuvo ir visiškai neaišku už ką, nes gyvenimas nuo to nepagerėjo. Netgi atvirkščiai.“
Nemėgdavo tų filmų ir prosenelis. „Nesąmones rodo“, – burbtelėdavo jau po 10-ies žiūrėjimo minučių, tačiau neaiškino, kur tos nesąmonės, o tiesiog išeidavo klausytis savo radijo. Prie lempinio radijo jis praleisdavo beveik visus žiemos vakarus, nes „Amerikos balsą“ per trukdžius pagauti būdavo žiauriai sudėtinga. Kadangi radijo banga plaukiodavo, tai sugrubę pirštai nuolat sukiodavo rankenėlę milimetrų tikslumu: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. Labiausiai atsimenu garsiai skambantį šaukinį: „Kalba Amerikos radijas iš Vašingtono“. Viso kito teksto beveik nesuprasdavau, tik mačiau, kad tai labai svarbu proseneliui, nes tuo metu negalima buvo jo kviesti vakarienės ar ko nors paklausti. Būdavo toks šventas pusvalandis. Visi namie vaikščiojo ant pirštų galų, o radijo čirškimas ir ūžesys, regis, užpildydavo visą namuką, net bijojai susipainioti ir pasiklysti tame triukšme ir žodžių nuotrupų labirinte.
– Tai ką sako amerikonai? Bus karas ar ne? – visada pasiteiraudavo promočiutė, jau dėdama skrylių lėkštę ant stalo.
Visą Audriaus Skačkausko straipsnį skaitykite rugsėjo 20-os dienos (penktadienio) dienraštyje „Sekundė“.