Panevėžietė Simona Nakrošiūtė juvelyrikos pasaulyje dar žinoma kaip Juodanagė. Juvelyrė juokauja, kad turbūt neverta spėlioti, ką reiškia toks vardas. Juvelyro darbas toli gražu nėra toks švarus kaip Simonos rankose gimstančios grožybės, o ji yra laikiusi daugiau gryno aukso, platinos ar brangių akmenų nei bet kas kitas.
Pasikrapštymai tėčio sandėliuke
Panevėžys – Simonos gimtasis miestas. Jo Dailės mokykloje S. Nakrošiūtė krimto menų pradžiamokslį.
Baigusi Velžio gimnaziją, pasirinko metalo meno ir juvelyrikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, įgijusi meno bakalauro diplomą, apsigynė ir stiklo meno ir dizaino studijų magistro diplomą.
Dabar Simona gyvenimą kuria Vilniuje. Dirba juvelyre juvelyrikos namuose, o laisvu laiku gamina papuošalus Juodanagės slapyvardžiu.
„Tiesą pasakius, įstoti į aukštąją man buvo svajonės išsipildymas, nes mokykloje mokslai sekėsi nekaip, bet visada jutau, kad menas ir kūryba yra mano pašaukimas“, – sako S. Nakrošiūtė.
Pradėjusi studijuoti Simona jautėsi visai žalia.
„Matot, su metalu kaip medžiaga mokykloje beveik nieko nedariau. Tik namuose nuėjusi į tėvo sandėliuką, kuriame jis laikydavo įvairius statyboje naudojamus įrankius, palankstydavau replėmis ploną varinę vielą, pakaldavau vinis ar dar kokią mažą kūrybinę nesąmonę sugalvodavau“, – juokiasi pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Diplomas po diplomo
Studijuodama Simona išmoko juvelyrikos pagrindų tiek prie juvelyro stalo, tiek sukti žiedus ar gaminti konceptualią meninę juvelyriką, teko ir kalvėje pagyventi.
„Studijos nebuvo lengvos – daug paskaitų, atsiskaitymų, kūrybinių atradimų, klaidų, džiaugsmo ir ašarų. O ir pasilinksminti norėjosi. Bet ir tam laiko atsirasdavo, galima sakyti, spėjau viską“, – šypsosi kūrėja iš Panevėžio.
Apsigynusi meno bakalauro diplomą, metus pailsėjusi nuo studijų, S. Nakrošiūtė ir vėl nėrė į avantiūrą – sugalvojo, kad jai reikia magistro laipsnio. Įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą ir pradėjo gilintis į stiklo meno ir dizaino studijas.
„Išsikėliau gyventi į Kauną. Belaukdama studijų pradžios dirbau tai kavinėje virtuvėje, tai barmene. Ir net prisidėjau prie Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios restauravimo darbų“, – unikalia patirtimi džiaugiasi menininkė.
Prasidėjus studijoms įsidarbino akademijoje ir tapo Stiklo meno ir dizaino katedros koordinatore.
Laikui bėgant S. Nakrošiūtės keliai nuvedė į Vilnių. Ten po studijų pradėjo kūrybinį gyvenimą ir gavo darbą juvelyrikos srityje.
„Iš pradžių dirbau su lazeriu, lazeriuodavau kitų juvelyrų žiedus ir dirbinius, taip pat dirbau su vaško modeliais metalo liejimo procese. Laisvu laiku kurdavau savo juvelyriką, tapydavau, fotografuodavau“, – pasakoja S. Nakrošiūtė.
Lydi kūrybinis džiaugsmas
Galimybė kurti Simonai, kaip ir visiems kūrėjams, reiškia labai daug. Tai – gyvenimo ir jos pačios dalis.
Savo darbais S. Nakrošiūtei norisi dalintis.
„Gera dalintis ir būti pastebėtai. Gera pamatyti artimųjų akis, kai sukuri ką nors naujo. Smagu matyti patenkintų klientų ar draugų veidus, įteikus jiems juvelyrikos papuošalą, tapybos darbą ar ką nors kita. Smagu ir dalyvauti parodose, ir pristatyti save, savo darbus. Gera kurti ir būti įvertintai ar suprastai“, – kalba menininkė.
Kūrybą S. Nakrošiūtė kol kas vadina brangiu pomėgiu, bet tikisi, kad laikui bėgant tai taps gyvenimo būdu.
„Kūryba man neša džiaugsmą ir laimę. O kažkada juokavau draugams, jei bus Lietuvoje karas, kursiu maistą iš to, ką rasiu, ir valgydinsiu visus piliečius, pasislėpusius po žeme, bunkeriuose“, – sako S. Nakrošiūtė.
Maisto gaminimas – dar viena juvelyrės didžiulė aistra.
Eksperimentų jūroje
Kūrybinis S. Nakrošiūtės procesas prasideda eskizo piešimu ir dizaino kūrimu. Klientui išsirinkus dizainą, pradedama dirbti su metalu ar vašku. Po vaško ir modelio sukūrimo, gaminys išliejamas iš norimo metalo – sidabro, aukso ar bronzos. Kūrinys apdirbamas, poliruojamas ir supakuojamas.
„Semiuosi įkvėpimo iš aplinkos architektūros, gamtos, ieškau visur pakampiuose ir gatvėse esančių tekstūrų ir formų. Dažnai man padeda jų fiksavimas, tad jau daug metų užsiimu mobilia fotografija“, – pasakoja menininkė.
Simona gilinasi į tarpdiscipliniškumą ir griebiasi, kaip pati sako, galbūt nuvalkiotos, bet labai svarios tvarumo temos.
„Šiuo laikmečiu, kai visko yra gausu, ieškau kitokios minimalizmo ar dadaizmo išraiškos, domiuosi įdomių formų, estetikos, žaismingumo idėjomis. Esu nuolat ieškanti kitoniškumo“, – pasakoja juvelyrė.
Jos kūryboje dominuoja stambios, ryškios formos, kurios tampa pareiškimu.
„Darbai dažnai būna ekspresyvūs, tai staigūs, netikėti sprendimai, kurie atitolsta nuo tradicinės juvelyrikos subtilumo. Masyvūs, ryškūs objektai, ypač žieduose, yra vienas mano kūrybos bruožų“, – sako Simona.
Mažiau yra daugiau
Anot Simonos, meną galima apibūdinti kaip universalią kalbą, kuria žmogus išreiškia savo pasaulį, jausmus ir mintis, perteikdamas juos per formą, spalvas, garsus ar judesius.
„Man tai kūrybos aktas, atveriantis duris į pasaulio suvokimą kitomis akimis, skatina mąstyti, jausti ir interpretuoti. Menas yra emocijų ir idėjų dialogas tarp kūrėjo ir žiūrovo. Jis plečia suvokimą, pakylėja dvasią ir dažnai suartina žmones per bendrą patirtį“, – kalba kūrėja.
S. Nakrošiūtės manymu, juvelyrika yra vienas kertinių mados dalykų. Aksesuarai gali daug suteikti žmogaus išvaizdai – tai lyg prieskonis, bet jo nereikėtų padauginti.
„Šiais laikais gausu visko – nuo minimalizmo iki kičo. Parduotuvėse galima nusipirkti pigios juvelyrinių darbų bižuterijos, kuri nori įtikti pagal tuo metu tvyrančias madas, bet ir juvelyrai nemiega ant laurų, išbando ir minimalius dizainus, ir labai puošnius. Visgi visų skoniai yra labai skirtingi, priklauso nuo žmonių psichologijos, filosofijos ar aplinkos, kurioje gyvena“, – pažymi juvelyrė.
Visgi Simona mano, kad kreipiantis į juvelyrą, madų nereikėtų aklai persekioti. Kur kas svarbiau įgyvendinti idėją kokybiškai ir profesionaliai.
„Juk dėl to neretai ir mokami nemaži pinigai, o kokybiškas darbas bus madingas visada“, – pabrėžia kūrėja.
Už natūralumą
S. Nakrošiūtei svarbu, kad papuošalas būtų vertinamas ne tik kaip aksesuaras, bet kaip savarankiškas meno kūrinys, turintis savo istoriją ir formą.
Kurdama ji mėgsta palikti kūrinį tarsi nebaigtą, nebūtinai siekia tobulo baigtumo.
„Man svarbiau yra organiškumas ir netvarkos estetika. Manau, kad tobulumas kartais gali sukurti per daug „švarią“ išvaizdą, todėl sąmoningai vengiu perteklinio poliravimo ar perdirbimo. Siekiu išlaikyti kūrinio gyvybę ir natūralumą“, – pasakoja juvelyrė.
Nuo rubinų iki upės akmenukų
Simonos naudojamų medžiagų įvairovė didelė. Sidabras, bronza ir auksas – jos kūrybos pagrindas, tačiau ji nėra apsiribojusi vien brangiaisiais metalais.
„Konceptualiojoje juvelyrikoje eksperimentuoju su įvairiausiomis medžiagomis: nuo rubinų, kurie subtiliai nugula bronzoje, iki organinio stiklo, klasikinio stiklo ar net gatvėse bei upėse rastų akmenų“, – vardija juvelyrė.
Menininkei ypač įdomūs atsitiktiniai radiniai – objektai, kurie savo forma ar tekstūra traukia akį. Šiuos radinius ji įkomponuoja į juvelyrikos dirbinius, taip suteikdama kūriniams autentiškumo.
„Kiekvienas mano kūrinys turi savitą istoriją ir idėją, kurią perteikiu per formą, medžiagą. Žiedai ir kiti juvelyrikos objektai tampa tarsi mažomis, rankose telpančiomis skulptūromis. Jos jungia tradiciją su eksperimentu, o masyvios formos ir netradicinės medžiagos išreiškia mano siekį peržengti tradicinės juvelyrikos ribas ir kurti naują, šiuolaikinę jos kalbą“, – pasakoja S. Nakrošiūtė.
Išmoko paleisti kūrinius
Anksčiau S. Nakrošiūtė dirbdavo prie tauriųjų metalų liejimo, rankose ji yra laikiusi daugiau gryno aukso, platinos ar brangių akmenų nei bet kas kitas.
Brangiausia medžiaga, su kuria jai teko dirbi, – 585 prabos auksas.
„Kartą gaminau išsiardantį kaklo papuošalą, prie jo buvo ir išsiardantį auskarai. Metale buvo įstatyti du žydri didelio lašo formos topazai“, – apie brangiausių medžiagų panaudojimą pasakoja juvelyrė.
Ar Simonai įdomu, kur jos kūryba nukeliauja ir kas nešioja dirbinius, į kuriuos sudėjo dalį savęs?
„Man svarbu, kad jie patektų į geras ir rūpestingas rankas. Išmokau paleisti savo kūrinius – jie jau nebe mano. Visada smagu girdėti, kad jie mėgstami ir nešiojami, žmonės dėvi juos ir puošiasi. Tai ir yra svarbiausia“, – mano juvelyrė.
Vienuma ir susikaupimas – būtina sąlyga
Vaikystėje S. Nakrošiūtė buvo ramus vaikas. Džiaugdavosi kūrybiniais užsiėmimais, laiką skirdavo įvairiems rankdarbiams – piešdavo, lipdydavo figūrėles iš molio, kurio pasikasdavo kaimynų kūdroje.
Šiuo metu veiklų Simonos gyvenime irgi netrūksta: darbą derina su poilsiu namuose, maisto gaminimu, buvimu su draugais, mylimuoju Deividu ir numylėtine katyte Čili. Mėgsta lankytis festivaliuose.
Yra daugybė dalykų, kurie S. Nakrošiūtę džiugina, tačiau dabar jos mintis užvaldė naujai įrengtos juvelyrikos dirbtuvės.
Simona tiki, kad čia turės dar daugiau erdvės ir galimybių kurti.
„Tikiuosi, kad ateityje galėsiu prisiliesti prie didesnių projektų ir objektų. Norėčiau dalyvauti keliose parodose. Tai būtų puiki galimybė pristatyti savo kūrybą platesnei auditorijai ir pajusti grįžtamąjį ryšį“, – sako pašnekovė.
Vienuma ir susikaupimas – S. Nakrošiūtei būtinos sąlygos kurti: dirbtuvėse dirbant su įvairiais aštriais įrankiais įmanoma nemenkai susižeisti.
„Aišku, visada darbuojantis galima pasileisti muziką, kuri nuslopina įkyrius gręžimo ar kalimo garsus“, – juokiasi Simona.
Artimiausiu metu ji planuoja įgyti meno kūrėjo statusą, apie kurį ilgai svajojo.
„Mano svajonė tapti menininke, kuri galėtų dirbti tik sau ir dėl savęs. Nenoriu apsiriboti viena sritimi – man labai patinka tarpdiscipliniškumas ir galimybė jungti skirtingas meno formas, metodus“, – sako panevėžietė.
