Labai norisi parodyti visų literatūrinius bandymus, tad mūsų įžanga šįkart trumpa.
Gabrielė Prismakova (6 kl.)
„Esu Gabrielė, man 12 metų. Mėgstu kurti eilėraščius, nes užrašau tai, ką galvoju ir ką matau aplink save. Per eilėraščius išsakau, ką jaučiu ir ką turiu savo širdyje. Man eilėraščiai ir knygos – pats geriausias laisvalaikis.“
* * *
Suoliukas tyliai mąsto,
Kas šiandien ant jo sėdės?
Kviečia suoliukas draugą,
Kuris su juo pasikalbės.
Išgirdo tylų šokį,
Lapai supas pamažu.
Suoliuk, o tu ar moki
Su vėju kilt kartu?
Suoliukas neatsako.
Svajoja tyliai jis,
Kad vieną rudens dieną
Su lapais kils ir skris.
* * *
Atsibudau.
Žvaigždės gurkšnoja kavą.
Lauksiu saulės ateinančios.
Vėjukas rūką prasklaidė.
Vinguriuota saulėtekio upė.
Kotryna Jackevičiūtė (8 kl.)
„Esu gana užsiėmusi. Laisvalaikiu šoku šiuolaikinius šokius, tapau, groju savo mylimu instrumentu – ukulele. Norėdama išlaisvinti savo mintis ir emocijas rašau eilėraščius. Man kūryba svarbi, nes joje pasineriu į save, bandau suprasti ir išreikšti savo jausmus, pabėgu nuo pilkos kasdienybės.“
* * *
Tyla.
Šalta ir vieniša.
Miško takas.
Gatvės žibinto šviesa.
Tyla.
Mintys sprogsta galvoje,
Nardo vandenyno gelmėse.
Su lapeliu skrendu
Dangumi niūriu.
Tyla.
Šalta ir vieniša.
Tamsi, niūri, bet sava.
Skęstu lašelyje lietaus,
Smulkaus ir atsargaus.
Šešėlį vienišą įsikimbu.
* * *
Vienatvė lyg žuvelė
Skraido debesimis.
O šalta, o baugu!
Kas gi išgelbės?
Kita žuvelė plasnoja šalia.
Neįbaugino jų lietus.
Dviese skristi tolyn nebaisu.
Ir Tu nebijok, kitą žuvelę
Vasnojančią sugauk.
* * *
Balta akyse.
Sugniužusi guliu ant žemės,
Ežiukas atplaukia ir bado.
Vargiai pasikeliu ir judu
Pasroviui.
Srovė – šaltas bendrumo jausmas,
Kuriuo visi nori keliauti,
Bet, kad ir kaip norėčiau,
Esu įstrigusi.
Meilė
Keista būsena:
Tuštuma, vienatvė,
Paukščio klajonė.
Laikau tave delne
Šaltame ir svetimame.
Mano mėnulis toli.
Pergrūstame debesyje.
Viskas toli.
Lyg paspirtas akmenukas
Vienišas guli
Pakelėje.
* * *
Smelkia žemę rudeninis rūkas.
Blaškos liūdesys nutrūkęs.
Spengia mintys galvoje.
Paskandino tuštuma.
* * *
Ėjau šalta, tuščia gatve.
Vėjas kaukė. Liepos sustirę.
Neramios mintys vijo mane
Į mėnesienos mišką tylų.
Ir šaltoka, ir baugu,
Bet vis tiek einu vienišu keliu.
Kad tik nepaskęsčiau balose…
Kas apsaugos mane?
Išgąsdintas paukštis prabyla.
Ir vėjas vėl pakyla.
Staiga tarp medžių pamatau
Šešėlį tylų.
Meda Valickaitė (6 kl.)
„Niekada nemaniau, kad rašymas bus mano pomėgis. Iš tikrųjų kurti tekstus man labai nepatikdavo, nemėgdavau skaityti knygų. Bet, kai pradėjau rašyti eilėraščius, atradau naują mėgstamą dalyką. Rašau kaip tikrą gyvenimą, kuris ne visada bus puikus, bet mes bandome juo kuo labiau džiaugtis.“
Sapnas
Tamsios naktys,
Krintančios žvaigždės.
Paprasčiausiai svajoju,
Kol ateis snaudulys.
Keisti padarai slepiasi miškuose.
Tyliai kalbas.
Šurmulys.
Krinta lapai,
Šąla vėjas.
Nebėra mano šešėlio.
Kas padės,
Kol nueisiu visą kelią?
* * *
Tu negalėjai kentėti.
Negalėjai tylėti.
Kai įžeidei savo mylimuosius,
Kaip jauteisi?
Blogį nešei,
Kad karaliumi būtum.
Pats žinai,
Pamoką išmokai.
Nei džiaugsmo,
Nei liūdesio,
Nei pykčio.
Padedi kitiems,
Bet nesišypsai.
Kodėl?