„Nuo rankyčių pirštukų pataisymų šokių deriniuose iki Lietuvos dainų šventės baletmeisterės“, – taip savo šokėjos, choreografės karjerą apibūna dvidešimtmetė panevėžietė Gabija Audejevaitė.
Penkiolika metų šokio sūkuryje besisukanti Gabija judesio meną atrado iš kitos pusės – dabar treniruoja šokių studijos „Fiva“ merginas.
Meilė ne iš pirmo žvilgsnio
Gabijos Audejevaitės šokio kelias prasidėjo, kai jai tebuvo penkeri. Nuo mažens matydama mamos, choreografės Ugnės Zanevičiūtės-Audejevos kasdienybę, Gabija šokti visai nenorėjo.
Nors jokių minčių apie šokių būrelį nebuvo, tačiau pati meno forma jai darė didelį įspūdį – šokėjos su kutais, spalvotos suknelės ir auliniai batai – visada žavėjo.
„Mamai vis paklausus, ar noriu šokti, visada atsisakydavau. Neįsivaizdavau savęs kaip šokėjos, nenorėjau šokti pas mamą. Galų gale pabandžiau ir nepasakyčiau, kad tada mane tai labai sužavėjo“, – juokiasi G. Audejevaitė.
Šokio prisijaukinimo kelionė Gabijai buvo ilga. Ji išbandė ir baletą, ir pramoginius šokius, tačiau to neužteko – sugalvojo mokytis muzikos.
„Pradėjau privačiai mokytis solinio dainavimo, paskui lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, lankiau chorą, solfedžio pamokas – viską, kas tik buvo susiję su muzika. Ir vis dar šokau pas mamą. Bandžiau viską suderinti, tačiau tai buvo sunku ir galiausiai atsisakiau muzikos. Pagaliau supratau, kad šokis man išties patinka“, – pasakoja G. Audejevaitė.
Šokėja, choreografė Gabija Audejevaitė šokdama tiesiog mėgaujasi. P. Židonio nuotr.
Choreografiją pakeitė kineziterapija
Ilgainiui šokiai tapo Gabijos mėgstamiausiu hobiu, nors, kaip pati sako, ugnimi nedegė. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai pradėjo padėti mamai šokių salėje per treniruotes.
„Devintoje klasėje, kai gavau progą prisiliesti prie šokio kūrybos, supratau, kad tai skirta man, kad noriu su šokiu sieti savo gyvenimą. Nuo tada buvau įsitikinusi, kad stosiu tik į choreografiją“, – pasakoja G. Audejevaitė.
Gabija netgi mąstė persikelti mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, tačiau nusprendė likti ten, kur užaugo – Kazimiero Paltaroko gimnazijoje Panevėžyje.
Ketverius metus save mačiusi kaip būsimąją choreografę, likus vos dviem mėnesiams iki brandos egzaminų sesijos, netikėtai pakeitė nuomonę – nusprendė stosianti į kineziterapiją.
„Man pačiai buvo labai netikėta. Dvylika metų ne tik aš, bet ir kiti manė, kad su šokiu siesiu savo gyvenimą, tačiau staiga visiškai apsigalvojau ir galėjau galvoti tik apie kineziterapiją. Dabar savo pasirinkimo visiškai nesigailiu, nes studijos man labai patinka“, – džiaugiasi būsimoji kineziterapeutė.
Gabija mano, kad šios dvi sritys yra viena kitai labai artimos ir neatsiejamos.
„Ateina pas mane kas nors pasiskųsti, kad skauda tą ir aną, o aš sėdžiu ir galvoje įsijungia visa žmogaus anatomija. Smagu pasidaro, kad galėsiu ne tik mokyti šokti, bet ir iš kitos, medicininės, pusės pagelbėti“, – šypsosi Gabija.
P. Židonio nuotr.
Su mama tapo kolegėmis
Nors G. Audejevaitė šoka jau 15 metų, choreografės darbą ji išbandė tik prieš pusantrų, kai jos mama choreografė U. Zanevičiūte-Audejeva šokių studijos „Fiva“ skirtingas grupes nusprendė sujungti bendram šokiui.
„Mama buvo pradėjusi statyti naują šokį ir jai reikėjo pagalbos. O man patiko daina, patiko, kaip šokis vystosi, ir pradėjau mokyti merginas jo derinių“, – prisimena G. Audejevaitė.
Jos pirmasis statytas šokis, užbaigtas kartu su mama, Palangoje vykusiame IDF pasaulio čempionate šokių sporte užėmė antrąją vietą.
Po ypatingo laimėjimo jaunoji choreografė nusprendė sukurti šokį mažiausioms šokių studijos „Fiva“ mergaitėms.
„Buvo labai įdomu nuo vyresnių šokėjų pereiti prie mažesnių, neturinčių tiek patirties. Tai buvo iššūkis, bet mergaitės kažkaip labai greitai persilaužė. Mes labai gerai susigyvenome“, – pasakoja G. Audejevaitė.
Dabar Gabija dirba su trimis grupėmis šokių studijoje – dviem paauglių ir viena jaunimo.
Choreografė pasakoja, kad darbu labai džiaugiasi ir tikisi, jog naujas jos kelias netaps aklagatviu.
Nors pati šioje srityje jau daug nuveikė, Gabija pasakoja, kad už viso to stovi mama, be kurios ji nebūtų tiek pasiekusi.
„Mudvi su mama esame komanda. Aš kuriu choreografiją, o ji pasižiūri, kaip viskas atrodo iš kompozicinės pusės. Mes darome tokį bendrą kūrybinį darbą. Džiaugiuosi, kad mus sieja ne tik šeiminiai, bet ir darbo santykiai, kad esame kolegės“, – šypsosi G. Audejevaitė.
Nuo vaikystės su šokiu nesiskirianti Gabija ir aplinkinius, ir net save pačią nustebino pasirinkusi ne choreografijos, o kineziterapijos studijas. P. Židonio nuotr.
Nuo šokėjos iki baletmeisterės
Mamos pėdomis Gabija sekė ir šiemet, kai Lietuvos dainų šventėje pučiamųjų orkestrų koncerte „Vario audra“ debiutavo kaip baletmeisterė su autorine choreografija.
Prisijungti prie Dainų šventės komandos Gabijai pasiūlė mama, kuri buvo šio renginio vyriausioji baletmeisterė.
„Ji kartu su meno vadovu sugalvojo, kad bus toks kūrinys, kuris labiau tiks šiuolaikiniam šokio stiliui, negu tradiciniam orkestro šokio stiliui. Man mama pasiūlė jam sukurti choreografiją ir aš sutikau“, – sako G. Audejevaitė.
Šokėja prisipažįsta, kad imtis tokio iššūkio nebuvo labai jauku ir drąsu.
„Bijojau, kad visi žiūrės į mane ir galvos, ką čia šita 20-ies metų mergina veikia, tačiau manau, kad savo įrodžiau, nes po to gavau tikrai daug komplimentų“, – šypsosi Gabija.
Jaunoji choreografė pasakoja, kad darbas Dainų šventėje buvo labai įdomus, visus komandų vadovus ji pažinojo nuo mažų dienų.
„Su tais žmonėmis užaugau, jie mane nuo mažų dienų matė kaip šokėją, o dabar prisijungiau prie jų kaip lygiavertė vadovė. Man labai gera, kad tie draugiški santykiai peraugo į darbinius. Labai daug iš jų išmokau ir už tai esu labai dėkinga“, – džiaugiasi Gabija.
Pasak jos, tokioje didelėje scenoje matyti savo sukurtą šokį yra svajonės išsipildymas.
„Taip išėjo, kad mano patį pirmąjį Dainų šventei kurtą šokį šoko tik mano „Fivos“ šokėjos. Buvo labai gera išvysti, kaip jos išpildo mano viziją, kuri sunkiai vystėsi, keitėsi, bet jos buvo tas variklis, kuris mano svajonę įgyvendino“, – šypsosi G. Audejevaitė.
P. Židonio nuotr.
Kai užvaldo muzika
Nors pati treniruoja tris šokių grupes, Gabija šokio neapleidžia – šoka jaunimo grupėje.
„Pastačiau šiai grupei šokį, norėjome toliau tobulėti ir pradėjome bendradarbiauti su choreografu Renaldu Stasiunaičiu. Su jo pastatytu šokiu tapome pasaulio čempionėmis Kroatijoje“, – džiaugiasi G. Audejevaitė.
Šokiu gyvenanti Gabija neslepia, kad jis gali varginti ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Visgi atsikratyti blogos nuotaikos jai padeda paprasčiausias apsilankymas šokių salėje.
„Kai sunku, daug kas eina pas psichologus, o man juos atstoja šokis. Nueinu į šokių salę, užsimerkiu ir per judesį galiu išreikšti, ką jaučiu“, – pasakoja G. Audejevaitė.
Gabija sako išmokusi emocijas panaudoti kaip įrankį sukurti dar vienai kompozicijai.
„Kai užsimerkiu, išgirstu pirmus akordus ir pradedu judėti. Iš to dažnai ir atsiranda įkvėpimas šokti. Gal gimiau su mūza, kuri manęs nepalieka ir leidžia iš vidinių išgyvenimų sukurti kai ką gražaus“, – šypsosi G. Audejevaitė.
Anot jos, šokis ne tik davė galimybę susidoroti su emocijomis, bet ir būti laisvesniu žmogumi.
Perduoda ne tik patirtį
G. Audejevaitė pasakoja, kad treniruojamoms merginoms stengiasi perduoti žinias, kurias sukaupė per savo ilgametę šokėjos patirtį, tačiau neturėdama choreografės išsilavinimo, papildomai lanko seminarus.
Nors žinios yra tikrai svarbios, Gabija taip pat bando merginas mokyti pasitikėti savimi.
„Labiausiai stengiuosi įtikinti merginas šokti dėl savęs, ne dėl to, kad kas nors liepė. Noriu, kad jos pamiltų šokį ir jame atrastų save. Noriu, kad mėgautųsi šokių sale, scena, apšvietimu, plojimais, medaliais, kad jos tuo gyventų“, – sako G. Audejevaitė.
P. Židonio nuotr.
Planas likti gimtajame mieste
Dėl Lietuvos dainų šventės Gabijai teko pasiimti akademines atostogas ir į kineziterapijos studijas ji grįš vasario mėnesį. Prakalbus apie ateities planus, iš jos lūpų girdimas tik vienas atsakymas – likti Panevėžyje.
„Baigusi studijas tikrai grįšiu į Panevėžį. Anksčiau norėjau iš čia pabėgti, tačiau supratau, kad pasiilgstu savos aplinkos. Man čia gera. O ateityje žiūrėsiu, kiek dar norėsiu sieti kineziterapiją ir šokius. Kol kūnas leidžia, kol nesibaigia idėjos ir mūza manęs nepalieka, reikia visą potencialą išnaudoti“, – svarsto G. Audejevaitė.
