Už šimtatūkstantinę sumą iš valstybės iždo kadaise sutvarkyta paskutinio nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio vaikystės sodyba Panevėžio rajone – it karšta bulvė. Vos kelių šimtų lankytojų per metus sulaukiantį kultūros paveldo objektą dabartinė jo šeimininkė G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka siūlo perimti Panevėžio rajono savivaldybei. Šioji tokiam sandoriui ryžtųsi su išlyga – jei Kultūros ministerija duotų lėšų kol kas turistams ne itin įdomios sodybos priežiūrai.
„Atsisakymo griežto negavau, bet ir neišgirdau pritarimo“, – taip prieš savaitę įvykusį susitikimą su rajono meru Povilu Žaguniu apibendrino bibliotekos direktorė Jurga Bugailiškienė.
Kam perleisti istorinę sodybą, direktorė ėmėsi ieškoti vykdydama Kultūros ministerijos planus.
Dar prieš keletą metų ministerijos atlikto audito išvadose teigiama, jog renginiai J. Urbšio sodyboje bibliotekai yra papildoma prievolė, mažai susijusi su šios pagrindiniais veiklos tikslais. Pasak auditorių, renginių sodyboje organizavimas problemiškas dėl nemažo atstumo nuo miesto, be to, sodyboje nėra geriamojo vandens, tik šulinys, taip pat stovi senas lauko tualetas, o norint į ją pritraukti didesnius lankytojų srautus, nei kad apsilanko dabar, tektų investuoti į komunikacijas, to bibliotekai daryti nerekomenduojama.
„Audito išvadoje įvardyta, kad šita sodyba neprisideda prie bibliotekos funkcijų įgyvendinimo. Ji naudojama tiems tikslams, dėl kurių dar 2008-aisiais ir buvo padovanota valstybei“, – sakė J. Bugailiškienė.
Rekonstrukcijai – pusė milijono
Sodybos su jai priklausančiu 63 arų sklypu Čiūrų kaime dovanojimo sutartyje, kurią tuomet pasirašė G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka ir tuometis Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos vadovas, dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys, numatyta, kad tokios dovanos paskirtis – diplomato, paskutinio nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio atminimo įprasminimas.
Jis buvo P. Urbšio senelio brolis.
J. Urbšio sodyboje ramybė išjudina tik aplinkos tvarkytojai. Pernai per visus metus į ją užsuko vos 521 lankytojas. P. Židonio nuotr.
Perduodamas sodybą valstybei, P. Urbšys tuomet pabrėžė norintis išsaugoti jos autentiškumą, nendrėmis dengtą stogą ir kitas vertybes, kurios primena diplomatą J. Urbšį. Restauravimo darbams buvo suteikta pusė milijono litų. Siekdamas nepainioti viešųjų ir privačių interesų, P. Urbšys nutarė senelio sodybą perduoti bibliotekai. Šioji įsipareigojo rūpintis restauravimo darbais ir, giminaičių pageidavimu, įsteigti memorialinį muziejų.
Išlikusių sodybos pastatų – gyvenamojo namo ir klėties – rekonstrukcijai paskirtų valstybės lėšų – 465 tūkst. litų – pakako tik gyvenamojo namo konservavimo ir restauravimo darbams. Klėtis sutvarkyta dar po ketverių metų iš papildomų valstybės lėšų.
Lankytojų saujelė
2009-aisiais, visuomenei atveriant rekonstruotą sodybos namą, kalbėta, kad šioje vietoje bus įkurtas konferencijų centras, jame rengiami seminarai, plenerai, stovyklos ir kiti renginiai, skatinantys tarptautinius kultūros ryšius bei ryšius su Lietuvos išeivija.
Dabar sodyba per metus pritraukia vos 521 lankytoją, o pernai joje įvyko trys bibliotekos organizuoti renginiai. Šio kultūros paveldo objekto priežiūra, J. Bugailiškienės teigimu, bibliotekai kasmet atsieina maždaug 10 tūkst. eurų.
„Iš Kultūros ministerijos konkrečiai sodybos priežiūrai lėšų negauname. Tiesiog šie pinigai skiriami iš bibliotekos bendro biudžeto“, – sakė direktorė.
Anot jos, akivaizdu, kad ateityje tam reikės kur kas daugiau lėšų.
„Norėtųsi sodybą apsaugoti, kad po kurio laiko ji nesugriūtų. Biblioteka negalės į ją daugiau investuoti. Įstaiga neturi galimybių pritraukti lėšų iš projektų infrastruktūrai tvarkyti. O ateityje tam tikrai reikės daug investicijų“, – teigė J. Bugailiškienė.
Medituotų istorikai
Panevėžio rajono savivaldybei biblioteka jau dukart siūlėsi atiduoti istorinę sodybą. Meras Povilas Žagunis teigia tokio paveldo nesikratantis, tačiau jį savo glėbin Savivaldybė priimtų irgi su tam tikrom išlygom – jei kartu su tokiu turtu ateitų ir finansavimas jam prižiūrėti.
Priešingu atveju istorinis paveldas, anot mero, rajonui taptų tiesiog papildoma našta.
„Nėra ten sukurto patrauklaus objekto, į kurį važiuotų turistų srautai. Istorikų grupė nusilenkti ir pamedituoti po Urbšio ąžuolu nuvažiuotų, bet tik tiek. Laukuose atstatyta sodyba yra istorinę atmintį vertinančių žmonių, o ne masinė lankytina vieta. Norint, kad objektas taptų patrauklus, reiktų į jį nemažai investuoti“, – sako P. Žagunis.
Panevėžio rajono savivaldybės žinioje šiuo metu keturi kultūros paveldo objektai-muziejai: autentišką išvaizdą išlaikęs rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtasis raudonplytis dvarelis Puziniškyje, Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus vaizdingojoje Ustronėje, mažai kam žinomo vaikų rašytojo Mato Grigonio namo dalis Panevėžyje, A. Kolpingo gatvėje, bei garsiojo Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinė sodyba Paliukų kaime. Pastarasis – Paįstrio kultūros centro žinioje, kitus tris prižiūri rajono Viešoji biblioteka.
Didžiausias trūkumas – žvyrkeliai
Nors visi rajone esantys lankytini objektai nuo Panevėžio ne ką arčiau nei J. Urbšio sodyba ir link jų veda žvyrkeliai, lankytojų pritraukia vis tiek keliskart daugiau. G. Petkevičaitės-Bitės namuose per praėjusius metus paviešėjo maždaug 1 500, Ustronės muziejuje – per 2 000 žmonių. Rajono viešosios bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės nuomone, lankytojų srautas būtų daug didesnis, tačiau daugelį nuo kelionių po šias įdomias ir vaizdingas vietas atgraso iki jų vedantys neasfaltuoti keliai.
J. Urbšio sodybos šeimininkė G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, laikydamasi Kultūros ministerijos nurodymų, ieško, kam perleisti šį brangiai kainavusį kultūros paveldo objektą. P. Židonio nuotr.
„Mes jau daug metų tuos muziejus prižiūrime, rengiame juose jau tradicines šventes. G. Petkevičaitės-Bitės muziejuje vyksta Bitės premijos teikimas, laikantis senųjų Puziniškio dvaro tradicijų organizuojami tautiniai vakarojimai, Ustronėje didžiausia šventė – J. Tumo-Vaižganto diena. Be tradicinių renginių, muziejuose būna daug kitų, lankytojai atvyksta į ekskursijas“, – pasakojo R. Bagdonienė.
Direktorė įsitikinusi, kad šiais metais J. Petkevičaitės-Bitės ir knygnešių keliais Panevėžio rajone pereisiančių bus dar daugiau, nes abu muziejai įtraukti į Kultūros ministerijos finansuojamą kultūros paso mokiniams programą.
Sudominti būtų sunku
Abiejų lankytinų objektų priežiūrai rajono biblioteka per praėjusius metus išleido maždaug 24 tūkst. eurų. Kitaip tariant, vieno muziejaus išlaikymo išlaidos yra tik 2 tūkst. eurų didesnės, nei G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka išleidžia vos kelių šimtų lankytojų per metus sulaukiančiai J. Urbšio sodybai.
R. Bagdonienė abejoja, ar pastarojoje būtų įmanoma sukurti lankytojų srautą.
„J. Urbšys nėra toks populiarus kaip Lietuvoje garsūs rašytojai – G. Petkevičaitė-Bitė ir J. Tumas-Vaižgantas. Kad J. Urbšio sodyba taptų lankoma, reikėtų įdėti nemažai pastangų ir investicijų. Muziejus Puziniškyje, Ustronėje naudojame ir kultūrinei veiklai, ten rengiamos edukacinės programos, bet vis tiek šitie objektai nuostolingi. J. Urbšio muziejus būtų dar nuostolingesnis“, – mano R. Bagdonienė.