Lenkų kalbą Panevėžyje dabar išgirsi retai. Ne taip, kaip prieš šimtą metų, kai čia veikė ja kalbančiųjų draugijos ir net lenkų gimnazija buvo pastatyta, kurioje ir garsiųjų grafų Tiškevičių palikuonis, ir K. Donelaičio „Metų“ vertėjas, ir kiti gabūs gimnazistai mokėsi.
Panevėžyje, Kranto gatvėje, 18-uoju numeriu pažymėtame geltonplyčiame pastate jau beveik septynias dešimtis metų, nuo 1956-ųjų, veikia „Šviesos“ ugdymo centras – mokykla, keletą kartų keitusi pavadinimą, bet visada išlikusi specialiojo ugdymo įstaiga.
Dabar mokiniai bendrąjį specialųjį išsilavinimą čia įgyja per dešimt ugdymo metų, o dar trejus gali lankyti socialinių įgūdžių klases.
Gerokai nuo gatvės nutolęs įstaigos pastatas išsiskiria savo ypatinga architektūra, neprimenančia šiuolaikinių mokyklų, nors beveik prieš šimtą metų jis taip pat statytas būtent mokyklai – lenkų gimnazijai.
„Ir savo mokiniams, ir svečiams pasakojame apie čia visada veikusias mokslo įstaigas. Pirmiausia – lenkų gimnaziją, vėliau Panevėžio mokytojų seminariją“, – sako „Šviesos“ ugdymo centro direktorius Petras Leikauskas.
Faktų iš mokyklos praeities ieškantis Panevėžio kraštotyros muziejuje, kituose šaltiniuose, direktorius teigia, jog centre ir savomis akimis galima pamatyti kai kuriuos praeities reliktus – išlikusias originalias interjero detales.
Pirmajame aukšte plytelių grindų danga – tokia pati, kokia buvo gimnaziją vos tik pastačius. Tos pačios išlikusios ir įspūdingos laiptų baliustrados.
Daugiau vidaus interjere nieko originalaus ir nebėra. Bet nenuostabu, juk nuo pastatymo praėjo beveik šimtas metų – pakeisti langai, durys, grindys, netgi planavimas.
Architektūrinę vertę turintis mokyklos pastatas Kranto gatvėje 2011-aisiais įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. P. Židonio nuotr.
Gimnazistams tapo ankšta
Įdomu būtų nors akimirkai sugrįžti į praeitį ir pamatyti, kaip tiems laikams labai moderni gimnazija pirmą kartą atvėrė duris mokiniams – o tai įvyko 1930 metų birželį.
Dabar 120 mokinių ugdantis „Šviesos“ centras – gana kukli įstaiga, palyginus su anuomet naują lenkų gimnaziją pradėjusiais lankyti daugiau kaip 400 gimnazistų.
Į dažais dar kvepiančias patalpas besikelianti bendruomenė jau turėjo ir patirties, ir tradicijas – juk lenkų gimnazija Panevėžyje veikė nuo 1919 metų.
„Panevėžyje gyvenę lenkai buvo vieni aktyviausių kūrėjų, jie puikiai suprato išsilavinimo svarbą. Bendras lenkų išsilavinimo lygis tada buvo gana aukštas“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Gimnazijai patalpos, kol neturėjo savųjų, buvo išnuomotos Konstantino Birulio name Marijos, dabar A. Smetonos, gatvėje. Bet jos, sparčiai augant mokinių skaičiui, greitai tapo ankštos.
Išnuomotų papildomų patalpų privačiame Andžejevskio 24-ajame Ramygalos gatvės name irgi ilgam neužteko. 1923 metais lenkų gimnazijoje buvo 12 klasių ir mokėsi per 440 mokinių, vos galėdavusių sutilpti mažose klasėse ir koridoriuose.
Dėl nelabai palankių sąlygų mokiniai dažnokai sirgdavo, tad pradėta galvoti apie gimnazijos rūmų statybą.
Tuo rimtai rūpinosi lenkų švietimo draugija „Oswiata“ („Išsilavinimas“), veikusi Vasario 16-osios gatvės 20-ajame name. Veiklos ėmėsi draugijos įkurta komisija, vadovaujama advokato Bronislovo Krasovskio, vėliau nors ir trumpam tapusio pirmuoju gimnazijos direktoriumi.
Nepigi statyba
Lenkų gimnazijos statyba finansuota per Panevėžio savitarpinės pagalbos banką, priklausiusį lenkams bei žydams. Finansavo Lietuvos lenkų bendruomenė, gal prisidėjo ir Lenkijos valstybė. Lėšų reikėjo daug – gimnaziją stačiusiai bendrovei „Dempol“ žemės sklypas ir mokyklos statybos kainavo 567 tūkstančius litų.
Dabartinėje Kranto gatvėje iš panevėžietės Konstancijos Rusteikaitės įsigijus sklypą, leidimas statyboms išduotas 1929 metų pradžioje, o tų pačių metų rugsėjo 6-ąją kapelionas Juozas Dirginčius jau šventino paklotus gimnazijos pamatus.
Kaip byloja muziejuje sukaupti duomenys, 1929 lapkritį jau stovėjo ir sienos, pastatas apdengtas skarda, atlikti apdailos darbai, vėliau išgręžtas artezinis šulinys, mokykloje įrengtas netgi centrinis šildymas.
Nors galutinis rūsių, kiemo, salės sutvarkymas užfiksuotas 1932 metų lapkričio 6 dieną, tikroji lenkų gimnazijos įsikūrimo naujuose rūmuose pradžia įvardijama 1930-ųjų birželis.
Tačiau po dešimtmečio, prasidėjus lemtingiems įvykiams, lenkų gimnazija uždaryta. Ir gana skandalingai, apkaltinus neva dalis mokytojų neturi mokytojo cenzo ir taip pažeidžiamas įstatymas.
Nacių okupacijos metais šiose patalpose veikė iš Klaipėdos atkelta prekybos mokykla.
Tik trumpam mokslo įstaiga iš šio pastato buvo pasitraukusi. 1943 metais čia įkurta vokiečių karo ligoninė.
O paskui – vėl mokslai. Nuo 1945 metų kovo buvusiose lenkų gimnazijos patalpose pradėjo veikti Panevėžio mokytojų seminarija, po septynerių metų perorganizuota į pedagoginę mokyklą, o 1956-aisiais ir visai likviduota.
Tais pačiais metais pastate ir įsikūrė Panevėžio specialioji internatinė mokykla – dabartinis „Šviesos“ ugdymo centras.
Lenkų gimnazija 1932 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Panevėžio vertybė
Ir šiandien pastatas turi architektūrinę vertę, o 2011-aisiais net buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Už tokią pastato architektūrą reikėtų dėkoti ją suprojektavusiam statybos inžinieriui Jonui Krasauskui.
„Kartais rašoma Janas Krasovskis, jis buvo Lietuvos pilietybę turėjęs lenkas“, – pasakoja D. Pilkauskas.
1906 metais baigęs Tomsko technologijos instituto inžinierių statybininkų kursą, J. Krasauskas kurį laiką ten ir gyveno, įvairiuose miestuose statė gyvenamuosius namus, kareivines, viešbučius, bažnyčią, dirbo geležinkelių kelių bendrovėje.
Prasidėjus revoliucijai, per 1918 metų neramumus buvo paskelbtas kontrrevoliucionieriumi ir perduotas revoliuciniam tribunolui. Tačiau patyrusiam specialistui vis dėlto leista atlikti pareigas.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, jam pavyko iš Rusijos išvežti šeimą į Lietuvą, kur visi ir pasiliko.
1919 metų pavasarį J. Krasauskas pakviestas užimti Kauno miesto inžinieriaus vietą.
D. Pilkauskas mini ir kitus pasižymėjusius lenkų gimnazijos statytojus – patyrusius specialistus: statyboms vadovavusį Zbignevą Chominskį, Petrapilio technologijos instituto auklėtinį, Vladimirą Snarskį, mokslus baigusį Tifliso mieste, Zigmuntą Švoinickį – Barklainių dvarininką, baigusį ūkio akademiją Austrijoje, Feliksą Jelecą, Lietuvos universitete gavusį inžinieriaus technologo diplomą ir vėliau mokytojavusį lenkų gimnazijoje.
Mokėsi ir lietuviai
Lenkų gimnazija buvo ryškus ženklas Panevėžio prieškario istorijoje – joje suteikdavo puikų išsilavinimą, todėl ir mokinių gretos didėjo.
Net Panevėžio apskrities viršininkas savo rašte vidaus reikalų ministrui rašė, kad Panevėžio lenkų gimnazijoje mokosi mokiniai iš visos Lietuvos.
Gimnaziją lankė ne tik lenkų, bet ir rusų, vokiečių, žydų šeimų vaikai, o lietuvių, ypač iki 1925-ųjų, čia mokėsi gana daug – nemažai miesto gyventojų tuo metu mokėjo lenkų kalbą.
„Kitų tautybių mokinius viliojo mažesnis mokestis už mokslą, neturtingi vaikai visai būdavo atleidžiami nuo to mokesčio. Dalis gaudavo net nemokamus drabužius“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Tačiau 1936 metais priėmus įstatymą, kad lenkų gimnazijos negali lankyti vaikai, kurių nors vienas tėvų lietuvis, mokinių skaičius ėmė mažėti.
Nuo ugniagesių iki smuikininkų
Užklasinė veikla gimnazijoje buvo įdomi. Pavyzdžiui, veikė ugniagesių būrelis, padėdavęs miesto ugniagesiams.
Garsėjo gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas I. Domarko. Mokiniai galėjo mokytis griežti smuiku.
Auklėtiniai žaidė futbolą, dalyvavo įvairiose sporto sekcijose. Ypač aktyviai veikė atskiri mergaičių ir berniukų gimnastikos būreliai.
1936 metais veiklą pradėjo labai populiarus tapęs mergaičių Raudonojo Kryžiaus būrelis.
O ir pasilinksminimų nestigo. Gimnazijoje šeštadieniais iki pat 23 valandos vykdavo šokiai.
„Tuomet tarp mokinių buvo populiarios ekskursijos. Gimnazistai mėgdavo važiuoti traukiniu į Sanžilės pušyną, dažnai keliaudavo į Burbiškio dvarą, net buvo surengta didelė ekskursija į Palangą“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Gimnazijos statyba. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Su grafu iš Palangos
Apie lenkų gimnazijos auklėtinius medžiagą sukaupęs istorikas primena, jog K. Donelaičio poemą „Metai“ į lenkų kalbą irgi išvertė Panevėžio lenkų gimnazijos auklėtinis Zigmundas Lavrinovičius – žinomas poetas, vertėjas ir žurnalų leidėjas.
Kranto gatvėje buvusioje lenkų gimnazijoje mokėsi garsus choro dirigentas, pedagogas Boleslovas Piekarskis – vienas iš dainų švenčių organizatorių Lietuvoje.
Taip pat čia žinių sėmėsi Palangoje augęs garsių didikų, grafų palikuonis, jauniausias Felikso ir Antaninos Sofijos Tiškevičių sūnus Alfredas Marija Tiškevičius.
Jis buvo išmokęs kalbėti lietuviškai ir šia kalba puikiai bendravo.
Per karą pasitraukęs iš Lietuvos, jis tik 1992 metais apsilankė Palangoje, vėliau atvykdavo dažnai.
Palangos miesto garbės piliečio A. M. Tiškevičiaus palaikai 2008 metais palaidoti senosiose Palangos kapinėse, grafų Tiškevičių kapavietėje.
Į lenkų gimnaziją taip pat žingsniuodavo ir Panevėžyje žinomos Moigių šeimos atstovės – Zigmanto Moigio dukros Irena ir Halina.
1933 metais Panevėžio lenkų gimnaziją, o vėliau Vytauto Didžiojo universitetą baigusi mokytoja Irena Moigytė daugiau kaip trisdešimt metų dėstė prancūzų kalbą Panevėžio 2-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje V. Žemkalnio gimnazijoje.
Lenkų gimnazija garsėjo ir puikiais pedagogais. Vienas iš jų – entomologas Valerijonas Straševičius, surinkęs unikalią vabzdžių iš viso pasaulio kolekciją, dabar saugomą Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Gimnazijoje dirbo ir kurį laiką jos vadovu buvo Ipolitas Pereščiakas, gabus matematikas, baigęs Petrapilio universiteto Matematikos fakultetą, Stasys Domaševičius, Sorbonos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto auklėtinis, gimnazijai vadovavo nuo 1936 metų.
Minimi gabūs pedagogai Evelina Rajunčytė-Zykovičienė, Aleksandras Babianskis, Mikalojus Lukaševičius ir kt.
