Kas nežino padavimo apie žiaurų Upytės krašto poną Čičinską! Kaip jis skriausdavęs baudžiauninkus, liepdavęs lipti į medį, kukuoti it gegutei, o pats į juos šaudydavęs.
Kaip ant žirgo įjodavęs į bažnyčią prisidegti cigaro, daugiau visokių piktadarysčių padaręs ir galiausiai už jas buvęs perkūno nutrenktas.
Čičinsko dvaras irgi skradžiai prasmegęs, bet netikėlio kūno žemė nenorėjusi priimti – kiek bandydavo palaidoti, vis išmesdavusi. Tad jo mumija dar ilgai gąsdinti žmonės smuklėse, o istorijomis apie piktąjį Čičinską – vaikai prieš miegą.
Legendomis apipinta asmenybė
Pasakojimai, neva užlipus ant Čičinsko kalno ir gerai įsiklausius galima išgirsti kasdienius prasmegusio dvaro garsus, pasiekė ir mūsų dienas.
Legendos apie Čičinską variacijų yra daugiau nei dvi dešimtys. Tarp jų – ir literatūros klasikai priskiriamų kūrinių: remdamiesi padavimais, apie jį rašė Adomas Mickevičius, Maironis ir kiti ne mažiau garsūs autoriai.
Tačiau Čičinsko, arba Vladislovo Sicinskio, kaip tikros istorinės asmenybės gyvenimą istorikai tebetiria iki šiol – ir ne tik Lietuvos.
Jų teigimu, vienas populiariausių lietuvių padavimų herojų neigiamu personažu tapo jau gerokai po savo mirties – su paskutiniu vyriškuoju palikuoniu maždaug XVIII amžiuje išnykus Sicinskių giminei.
Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Vladislovas Sicinskis buvo pasirinktas savotišku atpirkimo ožiu.
2007 metais Vyriausybės nutarimu Čičinsko kalnas paskelbtas išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu kultūros paveldo objektu.
Kalnas yra netoli Panevėžio, Kėdainių ir Naujamiesčio bei Tarnagalos kelių sankryžos Uostrauto kairiajame krante. Kalvą kone iš visų pusių supa 1930–1931 metais ir apie 1970-uosius melioruotos Vešetos dešiniojo kranto pelkės.
Visa kalva užima apie tris hektarus ir yra apaugusi medžiais. Jos šlaitai statūs – 4–5 metrų aukščio, viršuje aplink supiltas 1,5–2,5 metro aukščio ir apie 450 metrų ilgio pylimas, aukštesnis šiaurės vakaruose.
Šiaurės rytuose yra 85 metrų ilgio ir 25 metrų pločio bei 6 metrų gylio įduba užpelkėjusiu dugnu. Kai dėl prasmegusio dvaro, tai jo, dabar manoma, ant vadinamojo Čičinsko kalno niekada nebuvo.
Karų su Livonijos ordinu laikais ant Upytės piliakalnio stūksojo gynybinė pilis, vėliau paversta bajorų kalėjimu.
Tik po daugelio metų ir piliakalnis, ir žemės aplinkui jį atiteko Sicinskių giminei.
O pats Čičinskas, tikėtina, daugiausia gyveno Vadaktuose.
Sužlugdė Seimo posėdį
Vladislovas Viktorinas Sicinskis, sulietuvintai Čičinskas, manoma, gimė apie 1615-uosius, mirė veikiausiai 1672 metais.
Vaikų neturėjo, tad dvarus užrašė brolio atžaloms.
Istoriko Petro Juknevičiaus straipsnyje „Nedorėlis“ Vladislovas Sicinskis“ pasakota, kad bajoro biografijoje visada būta baltų dėmių.
Nėra aišku, kur jis baigė mokslus. Manyta, kad tarnavo karališkojoje kariuomenėje, galbūt net dalyvavo kare su Maskva, bet tikslių žinių nerasta.
Aišku tik tiek, kad, be kitų pareigų, buvo Upytės pavieto mokesčių rinkėju, o 1652 metais tenykščiai bajorai išrinko V. Sicinskį pasiuntiniu į Varšuvos Seimą. Dėl šio taip ir išgarsėjo.
Abiejų Tautų Respublikai tai buvo sudėtingas metas. Kaip istoriko minėta, Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva, be to, šaliai grasino Švedija. Respublika buvo nusilpusi, anot P. Juknevičiaus, minėtame Seime turėjo būti svarstomi armijos padalijimo ir mokesčių didinimo klausimai.
Nors išorinė grėsmė buvo didelė, prie vieningos nuomonės Seime neprieita, o V. Sicinskis galutinai viską sužlugdė – pasinaudojo liberum veto teise, ir Seimo posėdis privalėjo būti nutrauktas, bet kokie jo nutarimai – panaikinti.
Gali būti, kad 1615 metais gimęs Vladislovas Viktorinas Sicinskis, dabar Čičinsku vadinamas, irgi lankėsi seniausiame Panevėžio pastate Kranto g.. G. Kartano nuotr.
Ne pirmas ir ne paskutinis
Nors šis faktas vėliau buvo pridėtas prie V. Sicinskio tariamų nuodėmių, kaip tvirtina P. Juknevičius, ir be Upytės pasiuntinio protesto niekas veikiausiai nebūtų pasikeitę.
Be to, išlikę amžininkų pasakojimai rodo, kad tuo laiku Seimo išardymo faktui skirta mažai reikšmės, tad V. Sicinskio žingsnis jokio dramatiško įspūdžio neturėjo padaryti.
Tuo labiau kad 1659 metais jis ir vėl buvo išrinktas į Seimą, kaip šio atstovas V. Sicinskis dalyvavo 1660 metais pasirašant Olyvos taiką su Švedija.
„Tėvynės išdaviku V. Sicinskis buvo apšauktas gerokai vėliau, jau po mirties“, – rašo P. Juknevičius.
Tiesiog žlugus Abiejų Tautų Respublikai, lenkų istoriografijoje didžiausia to kaltininke paskelbta liberum veto teisė, pradėta ieškota galbūt ja piktnaudžiavusių asmenų.
Tada greičiausiai ir pasklido nuomonė, kad šia teise pirmasis pasinaudojo būtent V. Sicinskis. Dabar jau žinoma, kad ir po V. Sicinskio bajorai ne sykį naudojosi liberum veto Seimo darbui paralyžiuoti.
Remiantis P. Juknevičiaus surinkta medžiaga, šiuolaikiniams istorikams nebuvo abejonių ir dėl to, kad V. Sicinskis veto teise pasinaudojo ne savo iniciatyva. Greičiausiai tapo galingųjų Radvilų, ypač Jonušo Radvilos, įrankiu.
Kai nelaikė spintoje, vežiojo po smukles
Dar vienas pretekstas apjuodinti V. Sicinskį galėjo būti jo tikėjimas.
Manoma, kad, kaip ir Radvilos, jis buvo protestantas. Upytė turėjo evangelikų reformatų bažnyčią, pastatytą XVI amžiaus pabaigoje. Tad neatmetama, kad katalikiškame krašte legendos apie nedorėlį, niekinusį Katalikų bažnyčią, nutrenktą perkūno, galėjo gimti ir dėl to, kad tas buvo kitatikis. Be to, piliakalnyje esanti nemenka įduba galėjo duoti peno gandams apie ten prasmegusį Čičinsko dvarą.
Ypač plačiai sklido pasakojimai, kad žemė vis išmesdavusi žiauraus pono balzamuotą kūną, todėl ilgus metus teko jį laikyti bažnyčioje, zakristijos spintoje.
Porinta, neva iš čia mumija būdavo retkarčiais „pasiskolinama“ ir vežiojama po smukles.
P. Juknevičiaus publikacijoje „Nedorėlis“ Vladislovas Sicinskis“ irgi minima, kad būta kūno – visiškai išdžiūvusio vidutinio ūgio blondino nuleistomis rankomis.
Tik niekas jau dabar nebepasakys, ar tikrai bajoro Sicinskio. Tiesa, esama, anot istoriko, vieno „bet“: tik turtingi asmenys galėjo sau leisti balzamavimą. Tokių atvejų būta Radvilų giminėje, kurią Sicinskiai palaikė.
XIX a. pradžioje pasakojimai apie Upytės bažnyčios zakristijos spintoje laikomą bajoro Čičinsko mumiją buvo tokie populiarūs, kad juos spausdino Lenkijos laikraščiai.
Dr. Arūnas Astramskas. „Sekundės“ nuotr.
Liepė palaidoti
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas irgi linkęs manyti, kad V. Sicinskį neigiamu personažu greičiausiai pavertė du faktoriai – religinė ir socialinė atskirtis.
„O dėl to, kad ne katalikas buvo – labiausiai, – mano istorikas. – Reikia turėti omenyje, kad XVII amžiuje religinė tapatybė buvo pati stipriausia, nes tautinė tapatybė dar tik formavosi.“
Apie kažkada Upytės ir jos apylinkės gyventojus šiurpinusią mumiją, anot dr. A. Astramsko, galima pasakyti tiek, kad istoriniai faktai rodo ją buvus. Ir tikrai Upytės bažnyčioje, ir tikrai žmonių vadinta Čičinsku.
„Bet niekas genetiškai juk netikrino“, – teigia dr. A. Astramskas.
Anot jo, išlikęs Žemaičių vyskupijos vyskupo Motiejaus Valančiaus ir caro administracijos susirašinėjimas apie tai, kad kūną būtina palaidoti, tai greičiausiai ir buvo padaryta.
Žmonėse gyvos legendos
Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja, kraštotyrininkė Dalia Greviškienė sako, kad Upytės piliakalnio ir aplinkinės teritorijos kadaise priklausė Sicinskių giminei, tačiau jų dvarvietės ant vadinamojo Čičinsko kalno nebuvo.
„Žmonės klaidingai mano, kad būtent ant kalno buvo dvaro rūmai. Tai – tik graži legenda“, – patikina D. Greviškienė.
Tačiau Upytės krašto žmonių atmintyje legendos apie Čičinską išliko stebėtinai gyvos – dar ir dabar, anot D. Greviškienės, Upytės piliakalnis Čičinsko kalnu dažniau vadinamas. „Tai gyvuojanti tradicija“, – konstatuoja kraštotyrininkė.
Iš tikrųjų Čičinsko kalnu ši vieta pradėta vadinti gerokai vėliau, jau tada, kai Sicinskių giminės nebeliko ir XVIII–XIX amžių sandūroje pradėti kurti padavimai.
Iki tol čia tyvuliavo Vešetos ežeras, jo saloje stovėjo žinoma nuo XIII amžiaus pilis, gynusi kraštą nuo Livonijos ordino.
Tą, D. Greviškienės teigimu, patvirtino ir archeologiniai tyrimai.
Piliai netekus savo reikšmės, kurį laiką čia veikė bajorų kalėjimas, kol galiausiai vietovė buvo apleista ir sunyko.
Istorijos apie net po mirties ramybės nerandantį Čičinską bei jo kūno tąsymą po karčemas, D. Greviškienės žiniomis, labiau išlikusios tik rašytiniuose šaltiniuose.
Tokių aprašymų – ne vienas.
Faktas, sako kraštotyrininkė, kad mumija buvo. Kitaip generalgubernatorius Michailas Muravjovas nebūtų įsakęs vyskupui Motiejui Valančiui palaidoti mumiją, laikytą Upytės bažnyčios spintoje. Bet kieno ji buvo – jau kitas klausimas.
Kur palaidotas tikrasis bajoras V. Sicinskis, nežinoma iki šiol.
Pasak D. Greviškienės, vieni šaltiniai teigia, kad prie Upytės bažnyčios, kiti – Naujamiesčio reformatų kapinėse.
O iki šių dienų tebestūksantis, vietinius smalsuolius ir įspūdžių ieškančius turistus traukiantis, legendomis apipintas Čičinsko kalnas 2007 metais Vyriausybės nutarimu paskelbtas išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu kultūros paveldo objektu.
Kalnas yra netoli Panevėžio, Kėdainių, Naujamiesčio bei Tarnagalos kelių sankryžos, todėl važiuojant neįmanoma nepastebėti vietos, kur, tikima, ir šiandien klaidžioja V. Sicinskio dvasia.
