Pirmasis rudens ir mokslo metų pradžią skelbiantis jaunųjų kūrėjų atlankas… Tik pamanyk – iki kitų metų teliko trys galimybės kopti į savąją tribūną ir tarti: „Aš – kūrėjas!“
Gabrielę Prismakovą iš „Vyturio“ globoja literatų vadovė, bibliotekininkė Raimonda Budnikienė, o Velžio gimnazijos mokytoja Irena Kairevičienė pastebėjo kūrėją Viltę Želnytę.
Gabrielė Prismakova (6 kl.)
„Mėgstu kurti eilėraščius, nes užrašau tai, ką galvoju ir ką matau aplink save. Per eilėraščius išsakau, ką jaučiu ir ką turiu savo širdyje. Man eilėraščiai ir knygos – pats geriausias laisvalaikis.“
* * *
Suoliukas tyliai mąsto,
Kas šiandien ant jo sėdės?
Kviečia suoliukas draugą,
Kuris su juo pasikalbės.
Išgirdo tylų šokį,
Lapai supas pamažu.
Suoliuk, o tu ar moki
Su vėju kilt kartu?
Suoliukas neatsako,
Svajoja tyliai jis,
Kad vieną rudens dieną
Su lapais kils ir skris.
* * *
Atsibudau.
Žvaigždės gurkšnoja kavą.
Lauksiu saulės ateinančios.
Vėjukas rūką prasklaidė.
Vinguriuota saulėtekio upė.
Viltė Želnytė (10 kl.)
„Nors piešimas man visada buvo svarbiausia veikla, lankiau Panevėžio dailės mokyklą, mane visada traukė ir rašymas. Išreikšti mintį per žodį man tokia pati svarbi ir įdomi meno forma kaip tapymas ar piešimas, kuriais užsiimu jau seniai.“
Estetika
Jei gražu – tai ir verta. Mano gyvenimo moto ir visų pasirinkimų priežastis. Kaip gerai atrodyti, gražiai elgtis? Kaip spindėti ramumo ir tobulumo aura? Juk viskas turi būti dėl estetikos. Būti tobulu grožio įsikūnijimu tapo vienintele gyvenimo priežastimi, ir aš nesiruošiu to keisti. Nuo pirmojo supratimo, kas yra puiku šiame pasaulyje, iki paskutinio atodūsio. Noriu būti tas žmogus, į kurį lygiuojasi kiti. Lyg šilkas ar velvetas būti švelni ir prabangi. Estetiška ir lengva. Mirti, gyventi – svarbu, kad gražiai. Estetika, ji ir yra ta paslaptingoji žudikė, kuri privertė sužydėti išorėje ir supūti viduje.
Tobula akimirka
Emocija, vieta, veiksmas ar laikas? Kas sudaro tą tobulą prisiminimą? Lyg ir niekuo neišsiskirianti diena, momentas tampa įvykiu, kurio nebegalėsi išplėšti iš savo atminties, kad ir kaip to norėtum. Tuomet ir supranti, kad svarbiausias tobulo prisiminimo dalyvis yra žmogus. Jei ne tas vienas individas, kuris privertė tave įtempti raumenis veide ir šypsotis, šio atsiminimo net nebūtų per visą tavo egzistavimą šioje Žemėje. Tu juokiesi, tavo organizmas gamina seratoniną, dėl kurio tu dar labiau mėgaujiesi akimirka. Tas jausmas suranda vietą tavo smegenų kertelėje ir apsigyvena ten visam laikui. Bėga dienos, metai, bet mintis apie tą išskirtinį momentą visada sukels šiltą jausmą tavo krūtinėje. Nors jo ir nebepakartosi, tas atsiminimas lieka lyg vienintelis spalvotas lopinėlis tavo pilkame gyvenime. Pradedi jį branginti, nes tai užpildo tavo vidinio pasaulio dalį, be kurios neįsivaizduotum savęs kaip asmenybės, to, kas buvai, esi ir būsi.
Priklausomybė
Tik vienas kartas. Vienas kartas ir to pakanka. Užsikabini. Nesvarbu, ar tai jausmas, ekstazė, meilė ar vaistas. Kai jo paragauji, niekada nebeužteks. Nebūsi pilnas. Priklausomybė. Ji rangosi mano kūne ir mintyse. Ir jai tai patinka. Ji nebeišeis. Ji to nenori, o aš jos ir neverčiu. Per stipriai mėgaujuosi tuo jausmu.