„Jei nusvyra rankos, išskleiskite sparnus ir būkite aukščiau už viską“, – sako Ana Rekašius, jau kone penkerius metus Panevėžį savo namais vadinanti garsi Baltarusijos žolės riedulio žaidėja, ilgametė šalies rinktinės narė ir Lietuvos čempionė.
Ilgą laiką žolės riedulio sportas Panevėžyje buvo nustumtas į paraštes. Paradoksalu ir keista: žolės riedulio uždarų patalpų čempionato rungtynės buvo žaidžiamos Aukštaitijos sostinėje, tačiau be miestą reprezentuojančios komandos.
Šios sporto šakos atgimimas mieste prie Nevėžio prasidėjo prieš penkerius metus, kai sukūrusi šeimą su panevėžiečiu žolės riedulininku, du dešimtmečius žolės riedulio rinktinės marškinėlius vilkėjusiu Lietuvos daugkartiniu čempionu Vytautu Rekašiumi, į Panevėžį atvyko gyventi žinoma Baltarusijos sportininkė, įvairaus amžiaus grupių rinktinės žaidėja, Europos čempionatų, Pasaulio lygos atrankos varžybų dalyvė Ana Rekašius.
Išmoko lietuviškai
Rekašių šeima įsikūrė ramioje Raguvos gyvenvietėje, vos 25 kilometrai nuo Panevėžio.
Atvykusi į Lietuvą, ilgametė reprezentacinės Baltarusijos, Gardino „Ritm“ komandos žaidėja pirmiausia ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos ir dabar jau puikiai kalba lietuviškai.
Nors, prisipažįsta, per 5 tūkst. metų skaičiuojanti viena seniausių pasaulio kalbų – kietas riešutėlis.
„Iš pradžių kalbėjau rusiškai – parduotuvėje, vaistinėje, poliklinikoje. Per metus pramokau lietuviškai. Ir dabar dar daug ko reikia išmokti“, – kuklinasi A. Rekašius.
Mokytis lietuvių kalbos Ana pasiryžo ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, kuriuos ji Panevėžyje treniruoja.
Kai iš pradžių treniruotėse kalbėjo rusiškai, ją suprato vos vienas kitas.
Dabar tarpusavyje trenerė su auklėtiniais bendrauja ir lietuviškai, ir rusiškai, ir angliškai, o universaliausia yra sporto kalba.
A. Rekašius. Asmeninio archyvo nuotr.
Grįžti į gimtinę bijo
Anot A. Rekašius, dėl miesto pasirinkimo jai abejonių nekilo. Panevėžys – jos vyro Vytauto gimtasis miestas, kuriame Ana puikiai pritapo.
„Nenorėjau gyventi didmiestyje, o čia prisitaikyti nebuvo sudėtinga. Panevėžys atnaujintas, gražus, mažas, patogus – viskas šalia. O ir atstumas iki kitų miestų nedidelis“, – privalumus vardija Ana. Jai labai patinka centras, parkai, „Ekrano“ marios, o svarbiausia – labai draugiški panevėžiečiai.
„Per tuos penkerius metus niekada nejutau jokio priešiško nusistatymo. Dėl to visiems esu labai dėkinga“, – sako A. Rekašius.
Dėl politinių priežasčių Ana jau trejus metus nekelia kojos į gimtąją Baltarusiją. Sako, dabar tiesiog negalinti ten grįžti.
„Nors nieko blogo nepadariau, bet nenoriu rizikuoti savo laisve. Labai pasiilgau Gardino, savo šeimos, draugų, komandos“, – atsidūsta A. Rekašius.
Su artimaisiais ir bičiuliais Ana bendrauja kasdien. Per atvykstančius į Lietuvą vieni kitiems perduoda dovanų.
„Labai tikiuosi, kad greitai situacija pagerės“, – viliasi A. Rekašius.
Dar vienas kūdikis
Aną ir Vytautą Rekašius kadaise suvedė abiejų aistra – sportas.
O prieš ketverius metus jiedu Panevėžyje įkūrė žolės riedulio klubą „Perkūnas“. Vytautas tapo jo vadovu, Ana pradėjo treniruoti jaunuosius talentus. Abu šio sporto entuziastai klubą vadina savo bendru vaiku.
„Klubą kūrėme iš visos širdies. Tai mūsų siela, mūsų šeima, kurią labai mylime. Visi mūsų auklėtiniai ir tėvai – visa bendruomenė – yra mūsų šeima“, – sako trenerė.
Ji dėkinga visiems, kurie buvo ir yra kartu su jais.
„Panevėžyje pradėjome viską iš naujo – praktiškai nuo nulio, – pasakoja Ana. – Džiaugiuosi, kad mus šitaip palaikė, mumis tikėjo, suteikė galimybę čia treniruotis. Dirbame, nes norime pateisinti visų pasitikėjimą.“
■ Iš Baltarusijos į Lietuvą atvykusi Ana Panevėžyje atgaivino žolės riedulį. P. Židonio nuotr.
Žolės riedulio ritmu
Karjeros dar nebaigusią sportininkę vos atvykusią į Panevėžį pakvietė žaisti Šiaulių „Gintros“ komanda. Su šiuo klubu gynėjos pozicijoje rungtyniavusi A. Rekašius dukart tapo Lietuvos čempione. Komandoje ji dirbo ir fizinio parengimo trenere.
Šiais metais Ana prisidėjo prie „Širvintų SC- HC INTA“ klubo.
Šiuo metu Panevėžio sporto centre A. Rekašius treniruoja vaikus nuo 7 metų, savo amžiaus grupėse žaidžiančius Lietuvos čempionatuose.
„Nors nieko blogo nepadariau, bet nenoriu rizikuoti savo laisve. Labai pasiilgau Gardino, savo šeimos, draugų, komandos.“
A. Rekašius
Iš viso pas ją sportuoja 35-i jaunieji žolės riedulininkai.
Panevėžyje A. Rekašius – vienintelė žolės riedulio trenerė.
Su savo klubu baltarusė dalyvauja įvairiuose turnyruose, o žiemą pati varžosi žolės riedulio uždarų patalpų moterų čempionate.
Aktyviai sportuoja ne tik Ana, bet ir visa jos šeima.
Sutuoktinis Vytautas perėjo į žolės riedulio veteranų grupę ir sėkmingai dalyvauja įvairiuose turnyruose, o aštuonmetis sūnus iš pirmosios santuokos, regis, pasišovęs sekti mamos pėdomis.
„Mano sūnus Jegoras visada šalia manęs. Jis nuo dvejų metukų vykdavo kartu su manimi į varžybas, kasdien būdavo treniruotėse. Turbūt todėl būdamas šešerių pats pradėjo žaisti žolės riedulį. Jegoras – labai aktyvus vaikas ir visada nori būti geriausiu žaidėju bei gauti pagrindinį prizą“, – šypsosi Ana.
Mamą ypač džiugina tokia atžalos motyvacija.
Jegorui patinka ne tik žolės riedulys – jis lanko baseiną, žaidžia futbolą ar krepšinį.
A. Rekašius juokiasi, kad Lietuvoje, kur krepšinis yra antroji religija, labai sunku jo nemėgti.
„Sūnui dar tik aštuoneri, Tad pažiūrėsime, kas jam ateityje jam labiausiai patiks“, – įvykių neskubina Ana.
Dėl svajonės – į kitą kraštą
A. Rekašius sportuoti pradėjo būdama panašaus amžiaus, kokio dabar jos sūnus.
Ji svarsto, jog pačios gyvenimo istorija, kaip ir visų sportininkų, gana paprasta.
Ana buvo aktyvus vaikas, jai gerai sekėsi mokykloje, lankė zoologijos būrelį, o aštuonerių mergaitė susidomėjo žolės rieduliu – tuomet dar gana neįprastu sportu.
„Tada tai buvo nauja sporto šaka ir man ji labai patiko. Labai norėjau mokytis ir žaisti. Ryte rasdavau laiko treniruotei, mokyklai, o vakare – ir antrai treniruotei“, – pasakoja Ana.
Kiek varžybų A. Rekašiui teko dalyvauti – nesuskaičiuosi. Pergalės ir pralaimėjimai vijo vienas kitą ir taip baltarusė pasiekė aukščiausią sportinį lygį, prasidėjo nuolatinės išvykos.
Būdama vos 13-os, Ana sulaukė pirmojo kvietimo atstovauti Baltarusijai mergaičių žolės riedulio rinktinėje. Vėliau sekė jos pirmasis Europos čempionatas ir pasiruošimas sporto gimnazijai visai kitoje Baltarusijos pusėje nei gimtieji namai.
Būdama šešiolikos Ana pajuto, ką reiškia savarankiškas gyvenimas. Iš gimtosios Oršos perspektyvi sportininkė persikėlė gyventi į Gardiną, pusę tūkstančio kilometrų nutolusį nuo jos gimtinės.
Ana iki šešiolikos vilkėjo gimtosios Oršos komandos „Temp“ marškinėlius, vėliau žaidė Gardino sporto gimnazijos komandoje, o paskui įsitvirtino reprezentaciniame žolės riedulio klube „Ritm“. Atstovavo savo šaliai kartu su įvairaus amžiaus rinktinių komandomis.
„Per 22 metus, kuriuos esu šiame sporte, vyko daugybė varžybų. Visos jos įsimintinos. Vienos – dėl pergalių, kitos – dėl klaidų ir pralaimėjimų“, – sako Ana.
Ryškiausiai ji mena skambias Europos čempionato, Pasaulio lygos etapų, Europos klubų čempionatų pergales.
Anot A. Rekašiaus, tai buvo labai geras laikas.
A. Rekašius nevengia su auklėtiniais išlėkti į aikštę. Aikštelėje ji – Ana, per treniruotes – trenerė. P. Židonio nuotr.
Per kančias į žvaigždes
Nereto sportininko gyvenimas pažymėtas traumomis. Jų neišvengė ir A. Rekašius.
Sulaukus 13-os, riedulininkės gyvenime buvo išties sunkus momentas. Ana riedulio lazda gavo stiprų smūgį į veidą bei dantis, jai buvo prakirsta lūpa.
„Mama, žinoma, uždraudė toliau žaisti. Tai buvo tikras iššūkis. Kai po dviejų savaičių ji pagaliau išėjo į darbą, aš jau bėgau į autobusą, vežusį į treniruotę. Tada mama nusileido. Su mano charakteriu sunku ką nors uždrausti“, – juokiasi Ana.
Mažesnių traumų nuo kamuoliuko, mėlynių ar lūžusių pirštų moteris jau neskaičiuoja.
„Visiems profesionaliems sportininkams tai pažįstama. Neslėpkime, profesionalus sportas – ne kūno kultūros pamoka. Kartais jis skausmingas ir sunkus“, – teigia A. Rekašius.
Dėl tekusių didelių krūvių A. Rekašius kankino ir kelio, kulkšnies traumos. Sportininkės kelią lydėjo ilga reabilitacija, vaistai ir injekcijos.
„Klubo gydytojai ir sporto dispanserio medikai profesionaliai prižiūrėjo mano sveikatą. Dabar man trisdešimt, pati reguliuoju savo krūvius. Viskas gerai, žaidžiu be skausmo, tai labai džiugina“, – šypteli A. Rekašius.
Treneriai herojai
Už tai, jog atgaivino gilias, bet primirštas panevėžietiško žolės riedulio tradicijas ir sėkmingai veda jaunuosius panevėžiečius į pergales, praėjusiais metais A. Rekašius Lietuvos žolės riedulio federacijos apdovanota kaip geriausia metų trenerė.
Garsi Baltarusijos žolės riedulininkė neslepia, jog jai tai – itin svarbus įvertinimas.
„Man tai ketverių metų darbo įvertinimas. Ir, žinoma, motyvacija ateičiai“, – teigia A. Rekašius.
Ana jau įsitikino: su vaikais dirbti nelengva. Jie labai aktyvūs, kartais šiek tiek pritingi.
„Juos visada reikia motyvuoti, paaiškinti, kuo svarbus sportas, ieškoti būdų, kaip sudominti. Bet su meile darbui, o kartu ir tėvų palaikymu, galima labai daug nuveikti, – įsitikinusi trenerė. – Visada sakau, kad pirmasis treneris yra tikrasis herojus. Būtent šie žmonės veda vaiką į tam tikrą sporto šaką, moko, ugdo, motyvuoja ir grūdina charakterį.“
Profesionali sportininkė stengiasi su auklėtiniais bendrauti kaip lygus su lygiu. Su klubo „Perkūnas“ ugdytinėmis pati išbėga į aikštę.
Aikštėje ji – Ana, o per treniruotes – trenerė.
A. Rekašius teigia ypatingos paslapties, kaip sudominti jaunąją kartą, neturinti. Jos sėkmės garantas – tik didžiulis noras, motyvacija, kruopštumas ir meilė savo darbui.
Kelia sparnus
Anot A. Rekašius, užauginti čempioną šiandien nelengva, bet įmanoma.
Du perspektyvūs trenerės auklėtiniai Armandas Šautkulis ir Leonardas Skuja jau pakėlė sparnus į Šiaulius, kur jie gali tobulėti, nes Panevėžyje paprasčiausiai nėra žolės riedulio aikštės.
Armandas yra šių metų šalies U-18 rinktinės kandidatas.
Šiais metais A. Rekašius išpildė dar vieną savo svajonių – ji buvo pakviesta treniruoti Lietuvos merginų iki 18 metų rinktinę.
Tai baltarusei sportininkei – naujas iššūkis ir nauja patirtis. Tiesa, ir parduota vasara.
Trenerė džiaugiasi, kad keturios Panevėžio žolės riedulio klubo „Perkūnas“ auklėtinės yra rinktinės kandidačių sąraše.
„Yra perspektyvių žaidėjų, bet viskas priklauso nuo jų noro realizuoti save. O tam sukurtos visos galimybės“, – tikina Ana.
Skiepija meilę sportui
Visgi trenerė pažymi, kad įsiviešpatavus technologijų erai, vaikai tapo labai priklausomi nuo įvairiausių mobiliųjų įrenginių.
Ir mokykloje vaikams tenka išties didžiulis krūvis, tad jiems žūtbūt reikia judėti.
„Bet koks sportas turi būti vaiko gyvenime. Reikia pratinti jį prie užsiėmimų dar ankstyvoje vaikystėje, pradedant nuo darželio, kad ateityje išvengtų sveikatos bėdų. Sportas yra judėjimas, drausmė, tvirtas charakteris“, – pabrėžia A. Rekašius.
Didelė atsakomybė, anot jos, tenka tėvams.
„Jie turi padėti išlaikyti pusiausvyrą: mokykla, sportas, technologijos. O mes, treneriai, visada pasiruošę padėti realizuoti save tam tikroje sporto šakoje“, – sako Ana.
Ir aikštėje, ir restorane
A. Rekašius dienotvarkė suskaičiuota minutėmis. Ji ne tik kasdien treniruoja įvairaus amžiaus auklėtinius, savaitgaliais keliauja su jais į varžybas, dar Ana pusę dienos dirba viename Panevėžio restoranų.
Sako esanti labai dėkinga kolektyvui, kuris ją taip šiltai priėmė ir palaikė tik ką atvykusią.
Nenuostabu, kad šitaip aktyviai gyvenant, kartais para atrodo per trumpa.
„Stengiuosi viską susiplanuoti ir visur būti laiku. Kartais net turiu laisvų dienų“, – juokiasi Ana.
O laisvą laiką stengiasi išnaudoti mažiems malonumams.
„Gyvename už miesto, ten ramu, graži gamta. Mėgstu pasivaikščiojimus su šunimi, maudynes. Vasarą per atostogas smagu nuvažiuoti prie jūros“, – šypsosi baltarusė.
A. Rekašius – garsi Baltarusijos žolės riedulininkė, kadaise garsinusi savo šalį, o dabar
į pergales vedanti jaunuosius panevėžiečius. Asmeninio archyvo nuotr.
Svajonė miestui
Sportininkė sako niekada nesigailėjusi to, kas nutiko anksčiau. Nors pripažįsta, jog praeityje būta nelengvų dienų.
„Šis žolės riedulio kelias sunkus, bet dovanojo daug gražių akimirkų. Galėjau pamatyti daugybę šalių, žaisti įvairiais lygmenimis, susitikti su skirtingais žmonėmis, susirasti naujų draugų ir visada būti aktyvi“, – sako Ana.
Dabar jos gyvenime – naujas, bet ne ką mažiau malonus etapas.
„Turiu daug svajonių, bet apie jas nekalbėsiu, nes neišsipildys. Tiesiog noriu ir toliau plėsti savo sportą. Didelis mano troškimas – mūsų mieste turėti žolės riedulio aikštę“, – prasitaria A. Rekašius.