Jau geras pusmetis, kai atvykusieji į vienintelį Lietuvoje knygnešių muziejų netoli Krekenavos esančioje Ustronėje į jį patenka pėdindami per Vadakties upelį nutiestu menku liepteliu.
Anksčiau Vadakties krantus jungusio solidaus tilto nebėra.
Dabar Savivaldybės iniciatyva imta projektuoti gerokai didesnį ir tvirtesnį. Jei reikės, juo galės važiuoti ir automobiliai.
Tiltą nuardė muziejininkas
Buvusįjį tiltą pripažįsta nuardęs Knygnešių muziejaus sergėtojas Audrius Daukša.
„Prieš kokį 15-a metų suręstas tiltas nebuvo pastatytas tinkamai, tai buvo iškart matyti. Pats stebėjau jo statybą. Tikėtina, kad pagailėję lėšų samdyti sunkiąją techniką, statybininkai tilto metalines konstrukcijas virino iš dalių. Vėliau jau kiti suvirintojai tokį darbą pavadino prisnarglėjimu“, – pasakojo muziejininkas.
Jis neabejoja, kad dėl blogai atliktų statybos darbų tiltas itin greitai ėmė siūbuoti, o tai pajutę į ekskursijas atvykdavę gausūs mokinių būriai jį dar labiau įsiūbuodavo.
Tiltas ėmė irti, o galiausiai per Vadaktį vedusį tiltą pribaigė liūtys, paplovusios betonines jo konstrukcijas.
„Tiltas tapo ne tik nesaugus, bet ir pavojingas. Pasirūpinau, kad jis būtų apskritai išardytas. Dalį medinių konstrukcijų pritaikėme liepteliui. Juo eiti nepalyginamai saugiau, nei būdavo griūvančiu tiltu“, – patikino A. Daukša.
Dabar į Knygnešių muziejų patenkama laikinu liepteliu. P. Židonio nuotr.
Tiltu važiuos ir automobiliai
Muziejininkas neslėpė, kad jo rūpestis taip užtikrinti muziejaus lankytojų saugumą užrūstino vadovybę – Panevėžio rajono viešosios bibliotekos administracijos atstovus.
„Bet nutiko ir geras dalykas. Per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Knygnešių muziejų aplankė rajono meras Antanas Pocius. Jis irgi atkreipė dėmesį į lieptelį per Vadaktį. Paaiškinau, kodėl nebeliko tilto, o meras ne tik neišsakė priekaištų, bet ir pažadėjo ieškoti galimybių atstatyti“, – tvirtino A. Daukša.
Anot jo, nesunkiai pavyko merui įrodyti, kad tiltas reikalingas toks, kad galėtų eiti ne vien pėstieji, bet prireikus pervažiuotų ir specialiųjų tarnybų pagalbos automobiliai.
„Tiltas tapo ne tik nesaugus, bet ir pavojingas. Pasirūpinau, kad jis būtų apskritai išardytas.“
A. Daukša
Tad sutarta, kad tiltas bus ir tvirtesnis, ir platesnis už ankstesnįjį.
„Dabar į Ustronę galima atvažiuoti ir kitu keliu, bet jis eina kone per arimą. Vasaromis tas kelias dar važiuojamas, tačiau palijus jis tampa nebeišvažiuojama klampyne“, – tikino A. Daukša.
Tikisi ir gero kelio
Meras A. Pocius patvirtino išties neturintis jokių priekaištų dėl nugriauto nesaugaus tilto į Knygnešių muziejų.
Pasak rajono vadovo, vietoje jo bus statomas naujas, tvirtas tiltas.
Panevėžio rajono savivaldybė jau kviečia visuomenę susipažinti su būsimu statiniu ir teikti pasiūlymus. Kokia preliminari šio tilto statybų vertė, A. Pocius teigė nežinantis. Anot jo, su keliais tūkstančiais eurų tikrai nebus išsiversta.
Viešųjų pirkimų konkursą tiltui projektuoti laimėjusios individualios įmonės projektuotojas Remigijus Šutas „Sekundei“ pasakojo, jog laikančioji projektuojamo tilto konstrukcija bus plieninė, o danga ir jo turėklai mediniai. Tilto plotis – pustrečio metro. Krekenavos seniūnui Vaidui Kaušakiui buvo staigmena, kad jo seniūnijos valdose, Ustronėje bus statomas naujas tiltas.
Tačiau seniūnas teigė turintis gerą žinią, jog Knygnešių muziejus jau netolimoje ateityje galbūt bus pasiekiamas asfaltuotu keliu. Dabar ir nuo Krekenavos, ir nuo Naujamiesčio pusės į jį veda žvyrkelis.
„Tasai Naujamiesčio–Krekenavos kelias priklauso Lietuvos kelių direkcijai. Esu užmetęs akį į jos numatytų asfaltuoti kelių sąrašą. Kelias, kuriuo važiuojama į Ustronę, artėja link sąrašo viršaus“, – patikino V. Kaušakys.
Ustronėje esantis vienintelis šalyje Knygnešių muziejus sulaukia lankytojų iš visos Lietuvos. P. Židonio nuotr.
Vienintelis Lietuvoje
Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės teigimu, vienintelis šalyje Ustronės Knygnešių muziejus sulaukia lankytojų iš visos Lietuvos.
Ustronės kaimas, į kurio kelias trobas atvykstama tik vasaroti, yra Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Įspūdingas, Panevėžio kraštui nebūdingas šios vietovės reljefas. Netoli teka Nevėžis, į jį įteka pro pat muziejų vingiuojanti Vadaktis.
Išskirtinės architektūros ir pats muziejaus statinys – šimtametis svirnas, tarp kurio grindų ir rūsio lubų buvusioje ertmėje spaudos draudimo metų knygnešiai slėpė lietuvių kalba leistą literatūrą.
Svirną sau statė čia sodybą turėjusios Vidugirių šeimos vyrai.
O lietuvišką spaudą, spausdintą Rytprūsiuose, sodybos šeimininkui leidus, slėpė lietuviškas maldaknyges, knygas bei kitokius leidinius po Lietuvą nešioję bei platinę garsieji knygnešiai Jurgis Bielinis bei Kazimieras Ūdra.
Kadangi tik už poros kilometrų nuo Ustronės esančioje Vadaktėlių bažnyčioje tuomet kunigavo rašytojas, taip pat ir lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas-Vaižgantas, į knygnešystės darbą šiose vietose buvo įsitraukęs ir jis. Tuomet dar visai jaunas dvasininkas itin mėgęs lankytis Vidugirių sodyboje, jam labai patikęs ir išskirtinės konstrukcijos svirnas.