Kadaise Molainių gatve vadintoje dabartinėje J. Tilvyčio gatvėje Panevėžio vargdieniai rasdavo pagalbą, paguodą ir prieglobstį. Čia veikė ne viena prieglauda, buvo ir vargšų ligoninė. Viena iš to meto gailestingų geradarių – Dievo tarnaite paskelbta ir Pasaulio tautų teisuole pripažinta Marija Rusteikaitė (1892–1949).
Tarp daugiau nei penkių šimtų Panevėžio gatvių yra ir Marijos Rusteikaitės vardu pavadinta. Dar nelabai žinoma – ji tik pradeda savo gyvenimą vakarinėje miesto dalyje, beveik ant pačios sankirtos su rajonu. Ir M. Rusteikaitės, ir gretimų Mykolo Karkos, Antano Belazaro gatvių klestėjimas – dar ateityje.
Bet atėjus laikui ir gatvėms prisipildžius judesio bei šurmulio, naujakuriai, be abejo, žinos, kodėl reikėjo įamžinti tuos su Panevėžiu susijusių žmonių vardus.
Apie vienuolę, medikę, vargšų globėją, gyvybių gelbėtoją M. Rusteikaitę, Panevėžyje gyvenusią nuo 1923 iki 1937 metų, mieste byloja ir daugiau atminimo ženklų.
Marija Rusteikaitė. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
J. Tilvyčio gatvėje, netoli tos vietos, kur M. Rusteikaitė įkūrė Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyną bei jo ligoninę, 2017 metais atidengta atminimo lenta.
Dar vienas atminimo ženklas – įamžinimas ant Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno pastato sienos.
M. Rusteikaitės atminimo puoselėtoja, jos gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja bei žinovė, šiuo metu Romoje studijuojanti Dievo apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė Leonora Kasiulytė daug surinkusi medžiagos, parašiusi įvairių straipsnių apie atminimo ir pagarbos vertą moterį. Vienas jų publikuojamas ir knygoje „Panevėžio medikai“.
Neabejotina, jog būti minima tarp garbingiausių Panevėžio medikų M. Rusteikaitė tikrai nusipelnė.
Plati širdis ir švelnios rankos
„Ji turėjo plačią ir gailestingą širdį ir švelnias rankas vargšams“, – taip apie M. Rusteikaitę kadaise pasakė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, labai vertinęs šios vienuolės veiklą.
Įgijusi medikės bei farmacininkės specialybes, ji visas savo žinias ir jėgas skyrė žmonėms padėti, juos gelbėti.
O L. Kasiulytės nuomone, „norint geriau pažinti kilnią, ir šiuo metu prisimenamą asmenybę, reikia peržvelgti jos gyvenimo kelią, susipažinti su tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, pamatyti tarpukario, prieškario ir II pasaulinio karo visuomenės situaciją, tik tada geriau suvoksime, kodėl ji taip elgėsi, atlikdama savo gailestingą bei dvasingą misiją“.
Ir iš tiesų, M. Rusteikaitei buvo lemta gyventi ne pačiais ramiausiais laikais.
Tuo metu, be jos, senos dvarininkų Rusteikų giminės palikuonės, daugelio neturtingų, sergančių, vargstančių panevėžiečių gyvenimo dienos būtų buvusios dar alkanesnės ir pilkesnės.
Po sužadėtinio žūties
Į Panevėžį M. Rusteikaitė atvyko 1923 metais iš Kražių, po skaudaus nutikimo – sužadėtinio žūties.
Nebenorėdama likti nuolat išgyvenimus primenančioje įprastoje aplinkoje, ji pasirinko tolimesnį miestą ir jame įsikūrė.
„Čia paskyrė savo gyvenimą tik Dievui ir žmonėms, subūrė pasišventusių seserų grupę ir ėmėsi globoti vargšus, paliegėlius, mirštančius ir ligonius“, – primena L. Kasiulytė.
Panevėžyje M. Rusteikaitės veikla buvo susijusi su labdaringa Šv. Vincento Pauliečio draugija. Ji darbavosi draugijos valdyboje, iš pradžių iždininke, vėliau valdybos nare.
Subūrusi apie tris dešimtis netekėjusių panevėžiečių tretininkių būrį, M. Rusteikaitė pakvietė merginas nemokamai dirbti senelių ir vaikų gerovei, gyventi kartu su jais, valgyti tą patį maistą, o atėjus senatvei glaustis toje pačioje prieglaudoje.
Merginos pasivadino Dievo apvaizdos seserija – jų vyresniąja išrinkta M. Rusteikaitė, parašiusi būsimos kongregacijos įstatus. Juos 1930 metais patvirtino vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Pagrindinė seserų gyvenimo kryptis, kaip rašoma statute, „būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“.
Sesuo M. Rusteikaitė ir kitos vienuolės gyvendavo kartu su globojamais vaikais, su vargšais, ligoniais, juos gydė ir slaugė.
Ir ji, ir kitos seserys ne vien vaikų materialiniu gyvenimu, bet ir įvairiapusiu ugdymu rūpinosi. Kiekviename žmoguje siekusios matyti Kristų, seserys globojo ir našlaičius. Berniukai buvo apgyvendinti tuometės Molainių gatvės 18 name, mergaitės – Varnaičių g. 4A name, o patys mažiausieji – vaikų darželyje, veikusiame Ramygalos gatvė 108.
■ Marijos Rusteikatės būstinė Panevėžyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
Ten, kur driekėsi laukai
Istoriniais šaltiniais remdamiesi galime pabandyti sugrįžti šimtmečiu atgal ten, kur triūsdavo M. Rusteikaitė gelbėdama varguolius – į Molainių gatvę. Tik ne į tą, šiuolaikinę, modernią, o į tokiu pat vardu kadaise vadintą dabartinę J. Tilvyčio gatvę.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad vietoje, kur dabar beveik pačiame miesto centre vingiuoja J. Tilvyčio gatvė, anksčiau driekėsi Molainių kaimo rėžiniai laukai.
Tie rėžiai ėjo nuo stačiatikių kapinių iki Skerdyklos gatvės.
„Cariniais laikais Molainių gatvė vadinta Molanskaja“, – sako muziejininkas.
Lietuvai tapus nepriklausomai, dar ilgą laiką ji vadinta Molainių gatve, tačiau 1934-aisiais, neilgai trukus po kunigo, poeto, švietėjo Jurgio Tilvyčio mirties, pavadinta šio dvasininko vardu.
J. Tilvyčio vardą gatvė gavo neatsitiktinai – Švč. Trejybės bažnyčios rektorius nusipelnė tokios pagarbos.
Jis save vadino ubagų karaliumi ir nepaprastai daug dėmesio skyrė labdaringai veiklai. Kunigas pats vežiodavo po miestą vežimėlį ir rinkdavo į jį aukas. Į šį vežimėlį panevėžiečiai galėjo dėti ir jiems nebereikalingus daiktus, ir drabužius, kitus reikmenis.
Pro kunigo akis nepraeidavo nepastebėti nei šventorių, nei gatvių elgetos – kalbindavo juos, padėdavo, kviesdavo į steigiamas prieglaudas. Iš pradžių Panevėžyje buvo tik viena prieglauda, vėliau J. Tilvyčio rūpesčiu jų atsirado daugiau. Tačiau atėjo laikas, kai prieglaudų buvusioje Molainių gatvėje nebeliko.
1940–1944 m. Lietuvai netekus nepriklausomybės, šalyje, taip pat ir Panevėžyje, įvyko daug pokyčių.
„1941 m. birželio 27 d. Panevėžį užėmė nacistinės Vokietijos kariniai daliniai. Prasidėjus nacių okupacijai, vokiečių komendanto Harmo įsakymu įsteigtas Panevėžio žydų getas“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Tas getas ir buvo J. Tilvyčio, Klaipėdos ir kitų aplinkinių gatvių teritorijoje. Sovietiniais laikais gatvė vadinta Zigmo Angariečio vardu, o 1990-aisiais jai grąžintas J. Tilvyčio vardas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
Dėl kitų rizikavo gyvybe
Karo metais M. Rusteikaitė jau nebegyveno Panevėžyje. Vis labiau besiplečianti Dievo Apvaizdos seserų bendruomenė negalėjo čia įsigyti savų patalpų ir kai pažįstama dvarininkė Elena Babianskaitė pasiūlė joms apsigyventi savo dvare, nors ir tolokai nuo Panevėžio, Kelmės rajone, Vaiguvoje, vienuolės sutiko.
Ir M. Rusteikaitė su trisdešimčia seserų išsikėlė į kitą kraštą ir ten toliau užsiėmė labdaringa veikla. Panevėžyje likusios kitos vienuolės čia toliau tęsė pradėtus darbus. Karas ir okupacijos metai vienodai baisūs buvo visoje Lietuvoje.
Ir Panevėžyje likusioms, ir iš jo išvykusioms seserims vienuolėms teko patirti daug skaudžių išgyvenimų ir prasidėjus holokaustui, ir vėliau sugrįžus sovietų valdžiai.
Nors ir kaip buvo sunku, gailestingą M. Rusteikaitės širdį ir jos švelnias rankas Vaiguvos apylinkės žmonės jautė visą laiką. Vietiniai vaiguviečiai žinojo apie M. Rusteikaitės pasiaukojimą gelbstint žydus nuo žūties ir kančių.
Savo prieglaudoje ji slėpė net penkiolika pasmerktųjų.
Tarp jų Dveirą Mesnikienę, jos dukterį Frumą, tris Tatjanos Klibanskajos sūnus – septynmetį Samuilą ir šešiamečius Abramą ir Asafą, Etą Gavronskąją ir kitus.
Moterims ji parūpino fiktyvius pasus, o vaikams – krikšto dokumentus.
„Slėpdama labai rizikavo, už tai valdžios galėjo būti sušaudyta. Su žydų tautybės asmenų gelbėtojais naciai elgėsi labai griežtai. Net už bandymą užtarti žydus grėsė dideli nemalonumai“, – primena L. Kasiulytė.
Pasaulio teisuolė
Dėkingi už išgelbėtas gyvybes žydai vėliau M. Rusteikaitei suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą, jos garbei Izraelyje pasodintas medis, iškaltas lietuvės vardas. Už nuopelnus gelbėjant žydų tautybės asmenis 1992 metais M. Rusteikaitė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 1996 metais Izraelio įvertinta medaliu ir garbės raštu.
2017 metų spalio 27-ąją Panevėžyje buvo iškilmingai atidengta stela M. Rusteikaitei atminti.
Šis paminklas yra pirmasis Lietuvoje, kuriuo pagerbta žydus holokausto metu gelbėjusi Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė, visuomenininkė, medikė, pedagogė.
Ją primena ir L. Kasiulytės rūpesčiu išleista knyga „Teisuolė Marija Rusteikaitė gimnazistų piešiniuose“.
Joje pasakojimai apie M. Rusteikaitės gyvenimą perkelti į Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivių piešinius, sukurtus iš nuotraukų, pasakojimų, istorinių įvykių.
Skaudžiausi išbandymai
O pačios Marijos gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. 1944 metais iš Vaiguvos ji pasitraukė į Vilnių, nes grėsė Sibiro tremtis ir mirtinas pavojus gyvybei. Sovietų okupantai paskelbė, kad Dievo Apvaizdos seserų draugija uždaroma. Jos veikimas neva nesuderinamas su valstybės saugumo interesais.
Nepadėjo jokie aiškinimai, kad ta draugija nedalyvavo politinėje veikloje, o tik užsiėmė vargstančių žmonių, ligonių rėmimu. Daug M. Rusteikaitės artimųjų nukentėjo.
Lietuvą okupavus sovietams, Kaune nužudytas jos pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, žuvo ir nepriklausomos Lietuvos savanoris brolis Henrikas Rusteika, kiti artimieji. Daug jų buvo ištremti į Sibirą.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir pačiai Marijai grėsė areštas. Tuomet, siekdama išvengti persekiojimų, ji persikėlė į Vilnių. Sostinėje priglaudė, gyventi priėmė jos išgelbėti žydai. Vėliau kurį laiką sesuo Marija glaudėsi Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios vienuolyno požeminiame kambarėlyje.
M. Rusteikaitė Vilniuje gyveno įtampoje, nežinioje ir sielojosi dėl paliktos bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų, tad jos sveikata labai pašlijo.
M. Rusteikaitė su tėčiu ir seserimi. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
Insultas pakirto gatvėje
1949 metų gruodžio sekmadienį, grįždama iš Šventosios Dvasios bažnyčios po mišių, pasimeldusi už visus rūpimus žmones ir priėmusi Švenčiausiąjį sakramentą, gatvėje staiga parkrito. Ją ištiko insultas ir netrukus, nors buvo tik 57-erių, M. Rusteikaitė mirė. Gruodžio 14 dieną ji palaidota Vilniuje.
Tačiau, kaip teigia L. Kasiulytė, šios moters šiluma, tikėjimo dvasia ir pasiaukojimas žmonėms neužmiršti.
Prisimenami ir M. Rusteikaitės žodžiai: „Šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile.“
Ir dabar ji seserų vienuolių atmintyje tarsi gyva, o prie jos kapo Vilniuje, Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kapinėse, tikintieji yra patyrę dieviškų malonių, dvasios ramybę ir paguodą.
Dievo tarnaitė
Apie gailestingąją vienuolę visuomenė daugiau sužinojo tada, kai Vatikano Kongregacija šventiesiems skelbti atsiuntė į Lietuvą dokumentą, kuriame sakoma, kad M. Rusteikaitė už herojiškas dorybes, už pasiaukojimą Dievui ir žmonėms paskelbta Dievo tarnaite.
„2011 metai buvo Dievo Apvaizdos kongregacijos seserims ir visiems žmonėms džiaugsmo ir palaimos metai, nes vienuolynas turi danguje užtarėją. Vienuolės Dievo tarnaitės Motinos Marijos Rusteikaitės bylai nagrinėti yra skirta komisija, kuri turi išnagrinėti visą jos gyvenimo istoriją pagal tris Bažnyčios mokymo kryptis: teologinę, istorinę ir kanoninę“, – rašė L. Kasiulytė.
Buvo pradėta M. Rusteikaitės beatifikacijos byla. Šiuo metu, kaip sako Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos generalinė vyresnioji Jūratė Marcinkevičiūtė, procesas vis dar vyksta, ženklesnių pokyčių kol kas jame nėra.
Tai nelengva, bet šventa užduotis ir toliau rinkti istorinius, biografinius, dvasinius duomenis.
Romoje įsteigtas Urboniano universitetas nagrinėti būsimų skelbiamų šventųjų kanonizacijos bylas. Ten teisingai, kryptingai ir nuodugniai studijuojama, kaip vadovauti ir tirti palaimintųjų bei šventųjų bylas.
Nagrinėjant M. Rusteikaitės veiklą Panevėžyje, matyti, jog jos pasirinktas kelias buvo nelengvas ir sudėtingas.
Rūpinimasis ligotais, nelaimingais, vargstančiais žmonėmis visada reikalauja ir ištvermės, ir kantrybės, sveikatos, pasiaukojimo, taip pat ir gebėjimo ieškoti bei surasti galimybių.
