Statistiką gerino ne tik saugų prieglobstį mieste radę karo pabėgėliai, bet ir grįžusieji iš emigracijos ar kitų Lietuvos miestų.
Panevėžį kaip jaukų, kompaktišką, draugišką šeimoms, perspektyvų miestą atranda ir kadaise iš čia išvykę panevėžiečiai, ir iki šiol jo nepažinoję jauni specialistai.
Svarbiausia, kad žmonai gerai
Šiemet studijas baigusių šeimos gydytojų pora – 31-erių Artūras Stancelis ir 28-erių Agnė Stancelienė Panevėžyje įsikūrė tik liepos pabaigoje.
Jiedu tvirtina jau spėję pajusti, kad iki šiol jiems nepažįstamas miestas gali tapti jaukiais namais šeimai.
Kaip pasakojo sutuoktiniai, apsispręsti, kur kurti savo gyvenimą baigus studijas, nebuvo sudėtinga. Iš Biržų kilusi Agnė visuomet vyrui sakydavusi, kad norėtų būti arčiau savo šeimos, o kaunietis Artūras šypsosi: jam svarbiausia, kad žmonai būtų gerai.
Tad Panevėžį pora pasirinko kaip savotišką pusiaukelę tarp Kauno ir Biržų.
Abiem sutuoktiniams buvo pasiūlytos darbo vietos „InMedica“ klinikos padaliniuose Panevėžyje.
„Pamenu, po darbo pokalbio pasivaikščiojome po miestą ir jis padarė labai gerą įspūdį. Tai nebuvo tas Panevėžys, kurį pamenu iš vaikystės, kai su tėvais atvykdavome apsipirkti prieš mokyklą. Kai apsisprendėme dirbti ir įsikurti Panevėžyje, nekantravau, kada pagaliau persikelsime“, – pasakoja A. Stancelienė.
„Kai dar neturi savo namų, ir apsispręsti lengviau. O prie vietų aš neprisirišu, mano namai ten, kur žmona. Tikriausiai vienintelis skirtumas nuo Kauno, kad Panevėžys dar neturi „Akropolio“, – juokiasi A. Stancelis.
Į Panevėžį dirbti ir gyventi atvykę šeimos gydytojai sutuoktiniai Agnė ir Artūras Stanceliai sako čia norintys ir įleisti šaknis, nors iki tol abiem tai buvo nepažįstamas miestas. P. Židonio nuotrauka
Atranda miestą
Jaunieji šeimos gydytojai svarsto, kad mažesniame mieste gerokai daugiau galimybių kilti karjeros laiptais.
Pasak A. Stancelio, didmiesčiuose medikų, tenkančių vienam gyventojui, yra tikrai daugiau.
O užsienis jųdviejų niekuomet neviliojęs, apie galimybę išvykti svetur net nesvarstę.
„Abu esame tokie žmonės, kuriems būtų sunku svetimoje šalyje. Esame prisirišę prie savo kalbos, kultūros, mentaliteto, pagaliau mums beprotiškai trūktų artimų žmonių. Užsienyje smagu keliauti, bet likti gyventi nenorėtume“, – kalbėjo A. Stancelienė.
Sutuoktiniai svarsto, kad norėtų įleisti šaknis Panevėžyje. Nors su miestu vis dar pažindinasi, tačiau jau atrado jaukių vietų pasivaikščiojimams.
Medikų porą labiausiai žavi atsinaujinusi Laisvės aikštė, miesto parkai, Nevėžio pakrantė. Kai tik turi laiko, abu mėgsta dviračiais keliauti po apylinkes.
Nors abiem patinka sukiotis virtuvėje, mielai išbando ir atranda jaukias vietas papietauti mieste. Dirbant tokį darbą tenka daug laiko skirti ir medicinos naujovėms.
„Pastebiu, kad daug žmonių kaip tik sugrįžta į mažesnius miestus, kur gyvenimo tempas ne toks spartus ir greitas, o tai reiškia ir mažiau.“
D. Dervianskaitė
Agnė ir Artūras susipažino studijuodami ketvirtame kurse. Jiedu pasakoja pasirinkę šeimos gydytojo specializaciją, nes tai sritis, kurioje medikas turi išmanyti viską.
„Kai specializuojiesi vienoje srityje, atsiranda rutina, monotonija, nes ligos ir sveikatos sutrikimai kartojasi, labai retai pasitaiko išskirtinių, įdomesnių atvejų. Juk jeigu esi kardiologas, tavo žinios neurologijos ar traumų srityje būna menkos. O dirbant šeimos gydytoju tos įvairovės tikrai daugiau, turi domėtis visomis sritimis“, – pasakoja A. Stancelienė.
Tad nieko nuostabaus, kad ir namuose sutuoktinių kalbos dažniausiai sukasi apie ligas, naujausius jų gydymo būdus ir pacientus.
Naują požiūrį į mediciną atsinešantys gydytojai tvirtina, kad jų darbe labai svarbu ne tik padėti žmogui jam susirgus, bet ir mokyti sveikos gyvensenos, kad ligų būtų išvengta.
„Mūsų planas likti Panevėžyje ir kurti savo ateitį čia. O kartu prisidėti prie to, kad panevėžiečiai būtų sveikesni“, – nusiteikę jaunieji gydytojai.
Antras kartas
Į gimtąjį Panevėžį po daugiau kaip penkiolikos metų gyvenimo sostinėje grįžusi Diana Dervianskaitė svarsto, kad šis žingsnis buvo geriausias sprendimas tiek jai, tiek dukrytei.
Studijuodama Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete, Diana planavo pasilikti Panevėžyje. Visgi baigus studijas meilė paviliojo į Vilnių.
Nors ir sostinėje turėjo mėgstamą darbą, draugų, įsigijo namus, pasak Dianos, vis tiek kirbėjo mintis grįžti.
„Studijuodama svajojau dirbti „Schmitz Cargobull Baltic“, vienoje didžiausių Panevėžio įmonių. Jau gyvendama Vilniuje, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, išsiunčiau CV ir gavau atsakymą, kad esu priimta. Visgi tada sudvejojau. Kažkaip buvo per sunku atsisakyti buvusio darbo, draugų, įprastinės gyvenimo aplinkos, to paties Vilniaus“, – sako sostinėje vadybininke dirbusi D. Dervianskaitė.
Vis dėlto noras sugrįžti į gimtąjį miestą niekur nedingo, tik stiprėjo.
Prieš maždaug ketverius metus pamačiusi, kad ta pati įmonė ieško naujų specialistų, Diana antrą kartą išsiuntė gyvenimo aprašymą. O vėl sulaukusi kvietimo šįkart nebedvejojo. Bendrovėje panevėžietė dirba pardavimų srityje, didžioji dalis jos klientų – vokiškai kalbančios rinkos.
„Baimių ir nerimo būta daug. Labiausiai jaudinausi dėl dukrytės, kaip ji pritaps naujoje vietoje, tuo labiau laukė pirma klasė. Dabar esame labai laimingos, kad išdrįsome žengti šį žingsnį. Manau, mano svajonė išsipildė tiek profesinėje, tiek ir asmeninėje srityje“, – teigė panevėžietė.
Po penkiolikos metų gyvenimo sostinėje į Panevėžį sugrįžusi D. Dervianskaitė sako čia atradusi ir mėgstamą darbą, ir ramybę. P. Židonio nuotrauka.
Kliudo stereotipai
Anot Dianos, visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad didesnis miestas suteikia daugiau galimybių. Ji įsitikino: tai netiesa.
„Pastebiu, kad daug žmonių kaip tik sugrįžta į mažesnius miestus, kur gyvenimo tempas ne toks spartus ir greitas, o tai reiškia ir mažiau streso. Lietuva nėra tokia didelė, gali sėsti į automobilį ir vos per kelias valandas pasiekti bet kurį kampelį, jeigu norisi įvairesnių pramogų. Panevėžys man tikra ramybės oazė“, – kalbėjo D. Dervianskaitė.
Be to, anot moters, vis dar dažnas įsitikinęs, jog didžiuosiuose miestuose didesnės karjeros perspektyvos.
Nors tiesos yra, bet didmiesčiuose, pažymi Diana, ir gerokai didesnė konkurencija.
„Vilniuje turėjau mėgstamą darbą, bet vis galvojau, kad norėtųsi pakilti karjeros laipteliu aukštyn. Surizikavau ir mano atveju rizika atsipirko. Panevėžys laukia jaunų žmonių, čia daug karjeros galimybių ir būdų save realizuoti profesinėje srityje“, – sprendimu grįžti į Panevėžį džiaugiasi D. Dervianskaitė.
O ir gimtasis miestas per tuos penkiolika sostinėje praleistų metų pasikeitė neatpažįstamai. Anot Dianos, nors po truputį keičiasi visi miestai, bet Panevėžyje tas pokytis itin ryškus.
„Iš Vilniaus ar Klaipėdos atvykusius draugus būtinai nusivedu į Kultūros ir poilsio parką, visi būna nustebę, kaip nuostabiai sutvarkytas, kiek daug veiklos vaikams, kaip pritaikyta infrastruktūra pasivaikščiojimams ar kelionėms dviračiais, net piknikams rengti visos sąlygos“, – matydama tokią reakciją šypsosi D. Dervianskaitė.
Skaičiai
Valstybės duomenų agentūra skelbia, kad pernai į Panevėžį atvyko gyventi 3650 žmonių, rajone tokių būta 1829.
2022 m. iš Panevėžio išvyko ar emigravo 2986, iš rajono – 1396 gyventojai.
2022 metai buvo pirmieji, kai atvykusiųjų buvo daugiau nei išvykusiųjų.
2021 m. į miestą atvyko 1906 (tais metais išvyko 2484) gyventojai, rajone atvykusiųjų buvo 1447 (išvykusiųjų – 1157).