Panevėžio vakcinavimo centre beveik tris mėnesius darbavęsi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus savanoriai vieni pirmųjų suprato, kiek daug gali reikšti mažas stiklinis vakcinos buteliukas ir kaip svarbu, kad atsirastų toks, kuris išdrįstų stoti į priešakines mūšio su pandemija linijas.
Laisvės aikštėje įsikūrusiame vakcinavimo centre šiuo metu gerokai tyliau ir tuščiau. Netrukus centras baigs darbą – panevėžiečius skiepys miesto medicinos įstaigos. Tačiau prieš metus jam atvėrus duris ir startavus masiniam skiepijimui, medikams ypač trūko papildomų rankų. Jiems į pagalbą atėjo panevėžiečiai savanoriai. Jie talkino reguliuodami atvykstančiųjų srautus, registruodavo atėjusiuosius, padėdavo užpildyti anketas, laukimo salėje budėdavo stebėdami jau paskiepytuosius.
Tuomet lyg bičių avilyje dūzgusiame vakcinavimo centre sukosi ir panevėžiečiai Kristina Murnikienė bei Raigardas Mičiulis.
Nustebino pozityvumas
Dviejų vaikučių mama K. Murnikienė savanore Panevėžio vakcinavimo centre tapo neplanuotai. Asmeninio archyvo nuotr.
Dviejų vaikučių mama K. Murnikienė savanore tapo visai neplanuotai. Tiesiog pamatė savanoriaujančią draugę ir spontaniškai sumanė prisijungti. Tada Kristina niekur nedirbo, jai norėjosi prasmingos veiklos. Praėjusios vasaros pradžioje užpildžiusi savanorio anketą pradėjo darbą.
„Tuo metu labai trūko savanorių vakcinavimo centre. Buvo pats skiepijimo bumas, ir aš iš karto pradėjau talkininkauti šiame valstybei nelengvame procese. Padėti kitiems – svarbiausias dalykas. Juk geri darbai visada būna atlyginti“, – sako K. Murnikienė.
Nauja patirtis Kristinai buvo naudinga: susipažino su naujais žmonėmis, pakeitė aplinką, praturtėjo dvasiškai.
Savanoriaudama vakcinavimo centre per dieną Kristina sutikdavo daugybę žmonių. Kai kurie mielai pasidalindavo savo pirmojo skiepo patirtimi, papasakodavo, kaip jautėsi, ar tiesiog laukdavo nuraminimo, kad ir šįkart viskas bus gerai.
„Visi, kuriuos sutikau vakcinavimo centre, buvo mandagūs, kantrūs ir draugiškai nusiteikę. Jei atvirai, prieš eidama savanoriauti tikėjausi, kad bus daugiau nepatenkintų, burbančių žmonių, bet klydau. Džiaugiuosi, kad mano spėjimas nepasitvirtino“, – šypteli Kristina.
Skiepijimo įkarštyje
Savanoriaudama K. Murnikienė buvo atsakinga už tvarką, reguliuodavo, kad žmonės laikytųsi atstumų, atsakinėdavo į atėjusiųjų klausimus, padėdavo, jei kam nors pasidarydavo negera.
„Tie, kurie ateidavo skiepytis ne pirmą kartą, į viską reaguodavo daug ramiau. Tie, kurie pirmą kartą, jautėsi sutrikę. Džiugu, kad žmonės norėjo apsaugoti save, savo artimuosius nuo skaudžių šios ligos pasekmių“, – sako Kristina.
K. Murnikienė neslepia, kad vakcinacijos procesas buvo visiškai naujas ir netikėtas dalykas ne tik atėjusiesiems skiepytis, bet ir patiems savanoriams.
„Mūsų organizacijos siekis yra padėti valstybei, padėti žmonėms. Nebuvo lengva tiek laiko išbūti su kauke, prižiūrėti, kad žmonės laikytųsi atstumų, dėvėtų apsaugos priemones“, – prisimena Kristina.
Dažnokai trūkdavo vandens, nes panevėžiečiai po skiepo prisėsdavo palaukti salėje bent 10–15 min. ir norėdavo atsigerti. Laimė, tokias menkas logistines problemas labai greitai pavykdavo išspręsti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Už gera – geru
Savanorystė K. Murnikienei reiškia išties labai daug. Tai veikla, kurioje ji mato prasmę.
Savanorystė – tai darbai, už kuriuos negaunamas joks atlygis. Tačiau pradėjusi savanoriauti K. Murnikienė piniginio atlygio ir nesitikėjo. Geriausia dovana jai – padėka ir šypsena.
„Man užtenka, kad žmonės laimingi, šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu. Tai ir yra pats geriausias atlygis už mano pagalbą ir gerus darbus“, – tvirtina Kristina.
Padėti kitiems K. Murnikienei tikrai nėra sunku. Jos manymu, negalime būti tikri, ar ateityje mums patiems neprireiks pagalbos.
„Man patinka padėti silpnesniems, kuriems pagalbos labai reikia. Jaučiu, kad savanoriaudama einu teisingu keliu. Juk gerumas grįžta gerumu“, – pabrėžia savanorė.
Tinginiauti neleido mama
Vakcinacijos procesas kasdienybe buvo tapęs ir panevėžiečiui Raigardui Mičiuliui. Vos išgirdęs, kad Panevėžyje trūksta pajėgų, jis ištiesė pagalbos ranką.
Savanorystės prasmę Raigardui padėjo atrasti mama. Ji – taip pat Raudonojo Kryžiaus savanorė. Tuo metu Raigardas neturėjo darbo, tad išgirdęs apie galimybę savanoriauti ilgai nedvejojo.
„Galvojau apie tokią galimybę, bet vis numodavau ranka. Tačiau kai vieną dieną atėjo mama ir pasakė, kad užteks tinginiauti, supratau, jog būtina imtis ko nors. Manau, man, kaip ir kiekvienam, kartais reikia šiokio tokio spyrio į užpakalį“, – šypteli Raigardas.
Savanoriauti jis pradėjo kovo mėnesį, kai imta skiepyti pirmąja vakcinos doze.
Iš pradžių buvo sutarta, kad R. Mičiulis vakcinavimo centre padės atėjusiesiems skiepytis lengviau susiorientuoti patalpose. Tačiau labai greitai iniciatyvaus jaunuolio pareigos prasiplėtė.
Ir dabar mieste ar prekybos centre R. Mičiulis sutinka žmonių, kuriems padėjo vakcinavimo centre. Vieni atpažįsta, prieina pasisveikinti, kiti tik nedrąsiai nusišypso. Asmeninio archyvo nuotr.
Ieškojo banko
Pagrindinis Raigardo darbas buvo pasitikti atėjusįjį, įsitikinti, kad jis dezinfekavo rankas, turi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tikrai atėjo jam paskirtą dieną. Po to – temperatūros matavimas, anketų pildymas. Reikėdavo pasirūpinti, kad visi turėtų galimybę atsigerti vandens.
„Neretai reikėdavo įsitikinti, ar žmogus tikrai atėjo skiepytis. Vakcinavimo centras įsikūręs buvusiose banko patalpose, tad labai dažnai užsukdavo kaip į banką“, – prisimena R. Mičiulis.
Savanoriaudamas vakcinavimo centre Raigardas sako labai išdrąsėjęs. Juk ten tekdavo bendrauti su daugybe žmonių, atsakyti į jiems rūpimus klausimus.
Anot Raigardo, vakcinavimo centre, kaip ir gyvenime, jis sutiko įvairių žmonių. Toli gražu ne visi atėjusieji skiepytis būdavo maloniai nusiteikę.
„Dažniausiai taip nutikdavo dėl jų baimės: o kas dabar bus? Tas nerimas atsiranda, kai prisiklausai visokių melų apie skiepus. Mano ir kitų savanorių pareiga būdavo padėti nusiraminti ir lengviau pereiti visą vakcinacimo ratą“, – pasakoja Raigardas.
Ateidavo ir pasikalbėti
Dar ir dabar mieste ar prekybos centre R. Mičiulis sutinka žmonių, kuriems padėjo vakcinavimo centre. Vieni atpažįsta, prieina pasisveikinti, kiti tik nedrąsiai nusišypso.
„Vakcinavimo centre tekdavo pasišnekėti įvairiausiomis temomis, tad supratau, kad labiausiai žmonėms trūko bendravimo, nes tuomet buvo įvesta daug apribojimų“, – pasakoja savanoris.
Anot R. Mičiulio, laikas vakcinavimo centre bėgdavo labai greitai – kol su visais pakalbi, juos išklausai, žiūrėk, dienos ir nebėra.
R. Mičiulio asmeninio albumo nuotr.
Labiausiai Raigardui įsiminė, kai pasiskiepyti atvyko Panevėžio miesto meras. Žinoma, savanoris ir kiti vakcinavimo centro darbuotojai puikiai žinojo, kas jis yra. Tačiau su meru, kaip ir su kitais atėjusiaisiais skiepytis, Raigardas elgėsi įprastai
„Sveiki, dezinfekuokite rankas, paruoškite asmens tapatybės dokumentą“, – merą pasitiko savanoris.
„Aš – žmogus paprastas, tad su visais bendrauju vienodai“, – šypteli Raigardas.
Pasak R. Mičiulio, iš pradžių visiems vakcinavimo centre buvo sunku – nuo savanorio iki mediko, o daugiausia rūpesčių kėlė norinčiųjų pasiskiepyti srautai. Jie buvo labai dideli, o paskelbus apie vakcinaciją be registracijos, prie centro durų tiesiog nusidriekdavo eilės.
Stebina darbas be užmokesčio
R. Mičiulis svarsto, kad savanoriaudamas labai daug naujo sužinojo apie save.
„Išsiugdžiau kitokį vertybių suvokimą, atradau tokių sugebėjimų, kurių net negalvojau turįs“, – džiaugiasi Raigardas.
Dažnai jis sulaukia klausimo: tai kiek čia tau moka? Panevėžietis tokiems tik nusišypso.
„Būna nustebusiųjų, kad savanoriauju už dyką. Bet juk tokia ir yra savanorystė. Tai – tavo skirtas laikas kitiems. Man užtekdavo pamatyti žmogaus šypseną ir išgirsti ačiū, – sako Raigardas.
Jis kiekvieną ragina skirti nors šiek kiek laiko savanorystei, nes tokiame darbe gaunama labai daug teigiamų emocijų, naudingų patirčių, sutinkama daug įdomių žmonių.
