Gyvenimo vertybės – pastovumas, ištikimybė – tai sąvokos, leidžiančios numatyti ir neabejoti, kad viskas sklandžiai pagal planą įvyks. Kitaip tariant, niekada neteks žirklių ieškoti cukrinėje.
Šį kartą kūrybos erdvėje – Pasvalio jaunieji kūrėjai. Juos globoja Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ pirmininkė Regina Grubinskienė.
Perla Maminskaitė (9 kl.)
Perla kuria jau seniai – dar būdama pradinių klasių mokinukė, pelnydavo prizines vietas literatūrinės kūrybos konkursuose. Ją traukia fantastinis pasaulis, kurį vaizduoja pasakose, apsakymuose. Geba ir eiliuoti. Nuo pat vaikystės labai mėgsta skaityti knygas. Lanko Pasvalio muzikos mokyklą, groja saksofonu. Domisi ekologija, biologija – su šia sritimi ketina sieti ir savo ateitį.
Vivamus, morimur
(Leisk mums gyventi, nes turėsime mirti)
Ji mirė. Nepamenu kada. Gal vakar, o gal prieš daugelį metų. Pamenu, kai ją radome, tokią ramią ir gražią, savo mielomis akimis žvelgiančią į melsvą ankstyvo rudens padangę, oras kvepėjo gaivia rasa ir baltiniais obuoliais, o viskas buvo taip neįtikėtinai gražu, kad negalėjai nostalgiškai nepagalvoti apie tą basą vaikystę, kurią taip dažnai lydi baltas sodas.
Pirmą kartą ją išvydau vieną vėsų pavasario vakarą prie upelio. Ji sėdėjo po sena, balta obelimi, vilkėjo ilgą, lengvą šviesios medžiagos suknelę, kurią palaikiau gana senamadiška. Jos plaukai buvo supinti į dvi ilgas kasas, sujuostas raudonais kaspinais. Jos veidas buvo angeliškas, primenantis porcelianinę lėlę savo rausvomis it gėlės lūpomis ir spindinčiomis akutėmis, kurios taip rimtai žiūrėjo į rūpestingai ant kelių laikomą knygą. Šis reginys buvo toks antgamtiškas ir toks viduramžiškas, kad sekundėlę pamaniau, jog žvelgiu į šmėklą, pririštą prie vienos svarbios vietos ir pasmerktą stebėti, kaip ji keičiasi ir gailisi taip greitai praėjusių dienų. Ji kasdieną stengiasi į jas sugrįžti, sugaudyti tas minutes, kai ji dar buvo gyvenimo dalis, o ne blankus prisiminimas ar išblukęs vardas ant akmens.
Tą dieną jos neužkalbinau, tik stebėjau. Mačiau, kaip ji lengvai pakilo, apsidairė ir trumpu keliuku nužygiavo link mažo, žalio namuko. Jai praeinant pamačiau veidą. Jis buvo ramus ir laimingas, lyg ją džiugintų viskas. Ir jau pradėję kristi žiedlapiai, ir bundančios gėlės, ir sena, pražilusi moteris, sėdinti šalia vienintelio į sodą žvelgiančio lango, rankose laikanti mezginį. Moteris jai pamojavo, o ji leidosi bėgti jos link, priartėjusi ėmė kažką čiauškėti, o tada abi dingo namuko verandos tarpduryje.
Kitą dieną išdrįsau prieiti. Ji vėl sėdėjo po obelimi. Prisiartinau prie jos ir ėmiau kalbėti. Prisistačiau, pasakiau, kad dažnai ją matau po obelimi, ir pagyriau suknelę. Ji nusišypsojo ir ėmė man atsakinėti. Jos balsas buvo ramus ir toks pats antgamtiškas kaip ir jos veidas. Kalbėjomės ilgai apie viską. Kai galiausiai išsiskyrėme, saulė jau buvo pradėjusi leistis. Nusprendėme susitikti ir kitą dieną.
Tokie mūsų susitikimai tapo dažni. Susipažinau su mieląja jos mama, padėjau jai tvarkytis sode, ėjome kartu į netoliese esantį miestelį, kartu sėdėdavome po senąja obelimi ir kalbėdavomės valandų valandas. Tapome neišskiriamos. Tai buvo mieliausias mano gyvenimo pavasaris, kvepiantis žiedais ir šviežia žole.
Nepastebimai prasidėjo vidurvasaris. Plaukiojimas upėje, lakstymas po laukus ir karstymasis po medžius. Greitai išryškėjo rausvi žandai ir žvalios akys, išsidraikiusios kasos, supurvinti sijonai. Ir obelis. Vis ta obelis su savo mažais obuoliukais ir neįtikimai žaliais lapais. Tą obelį puikiausiai matydavai pro jos kambario, kuriame mes megzdavome ir skaitydavome knygas, langelį.
Ją ir tą obelį ėmiau matyti kaip vieną būtybę, turinčią vieną širdį ir vieną mistišką grožį. Žavėjausi ta būtybe, ji atrodė man niekam neprilygstanti. Žinojau, kad niekada nebūsiu tokia tobula, tokia neapsakomai žavi, kokia buvo ji.
Bet ir nuostabiausią gėlę sugniuždo liūtis. Liepos pabaigoje miestelyje išplito džiova. Ji neaplenkė ir jos…
Pačioje pradžioje ji tik šiek tiek išbalo, bet vis tiek sugebėjo eiti su manimi į sodą. Vėliau, supratusi savo diagnozę, ji ramiu veidu, bet silpnu balsu manęs maldavo daugiau jos nelankyti, kad neužsikrėsčiau. Aš bandžiau. Tikrai bandžiau negrįžti ir negalvoti apie jos išbalusią odą, pradėjusias dubti akis bei jau per didelę baltąją suknelę, kurią ji taip brangino. Nei apie vargšę, sutrikusią jos motiną. Bet negalėjau. Neįstengiau ir nežinau kodėl. Manau, nors ir nenoriu pripažinti, kad mane pastūmėjo savigrauža – giliai širdyje aš jai pavydėjau. Pavydėjau jos grožio, suknutės, mamos ir obels. Norėjau pamatyti ją kitokią, žemiškesnę, išbalusią, panašesnę į paprastą žmogų, panašesnę į mane…
Nuėjau. Po dviejų ilgų savaičių stovėjau prie baltų namelio durų ir beldžiausi. Duris atidarė jos mama. Ji buvo sulysusi, bet, rodos, nesirgo. Pamačiusi mane, ji nustebo ir norėjo manęs neįleisti, sakydama, kad nenori, jog apsikrėsčiau, bet galiausiai man pavyko ją įtikinti. Įėjus į prieangį, mane pasiekė šleikštus įvairių tepalų kvapas, o, artinantis prie jos kambario, jis stiprėjo. Privedusi mane prie durų senoji ponia mane apkabino per pečius, tada lėtai atidarė duris ir švelniai įstūmė į kambarį.
Kambarys buvo toks pat. Gražus, nedidelis, vienintelis skirtumas – buteliukai su vaistais ant staliuko ir liesa, pageltusi būtybė lovoje. Kelias minutes negalėjau pajudėti, tada sunkiu, nepatikliu, mechaniniu žingsniu priėjau prie lovos. Mano akis užplūdo ašaros. Mergaitė, su kuria praleidau geriausias savo gyvenimo dienas, kuriai pavydėjau, kurią garbinau, dabar buvo nebepanaši į save. Be galo sulysusi, nušiurusiais it šiaudai plaukais. Bet jos akys, kadaise tokios gyvos, dabar įdubusios ir apmirusios, mane pažino ir prisipildė ašarų. Ji vos prakalbėjo. Ir balsas gergždžiantis, sausas. Ji manęs maldavo išeiti, palikti ją, neužsikrėsti, gyventi toliau. Bet jos maldavimai, jos graudus balselis mane suerzino, supykdė. Pajutau jai neapykantą. Kaip net sirgdama ji galėjo būti tokia gera, tokia nepaprastai miela, tokia graži… Lyg mirštanti rožė. Norėjau jai trenkti, nekenčiau jos, norėjau, kad ji mirtų. Tai buvo ta pati būtybė, kurią garbinau. Būtybė, kurios grožis mane užburdavo ir panardindavo į ekstazę. Dabar tai buvo būtybė, kurios grožis mane siutino. Būtybė, kurios agonija buvo tobuliausia iš mano matytų. Ji buvo tobula, net mirdama ji buvo tobula. Ji vis dar maldavo – ėmiau ant jos šaukti. Ėmiau ją purtyti, suėmusi už lieknų pečių. Norėjau, kad ji imtų klykti, kad atbėgtų verkianti jos mama, kad jos grožis dingtų. Bet jis nedingo. Ji žiūrėjo į mane sumišusi, pilnomis ašarų, klausiančiomis akimis, bet jos šviesūs plaukai, ligos nurausvinti, liesi skruostai vis tiek jai teikė žavesio.
Paleidau ją. Ji lengvai susmuko ant lovos. Pradėjau raudoti, dabar laukiau, kol ji prabils, kol mane paguos, bet šįkart ji tylėjo. Jos akys buvo nukreiptos į langą, pro kurį puikiai matėsi mūsų senoji obelaitė. Jos lapai jau nebebuvo tokie žali, bet ji vis tiek nuostabi. Bandžiau vėl kalbėti, bet jos žvilgsnis blanko. Atrodė, kad ji manęs nemato ir negirdi. Atrodė, kad ji klajojo visiškai kitur. Gaivioje pavasario dienoje. Tada ji staiga pabandė atsistoti ir prieiti prie lango, bet susmuko nežengusi nė dviejų žingsnių. Padėjau jai vėl atsigulti. Ji man pagailėjo net vieno žvilgsnio. Nusivylusi grįžau į koridorių ir susiradau ponią M. Prižadėjau jai padėti ir palaikyti. Tada išėjau.
Vasarą pradėjo nuodyti rudens dulksna. Ėmė vysti gėlės, o gaivų vėjelį pradėjo keisti atšiaurūs gūsiai. Džiovos epidemija rimo, bet jos aukos liko.
Kasdien ateidavau į žaliąjį namuką. Vesdavau ponią M. į miestelį, padėdavau jai sode, slaugiau jos dukrą. Prasėdėdavau prie pastarosios valandų valandas, bet nedrįsdavau ilgai į ją žiūrėti. Ji su manimi nekalbėjo, tik svajingu žvilgsniu žiūrėjo pro langą. Ji buvo jau visiškai sulysusi ir, nors ponia M. nenorėjo to pripažinti, sparčiai geso. Imdavo smarkiai kosėti, dusti, spjaudytis krauju.
Vieną rytą, kol jos mama ruošėsi eiti į miestą, vėl sėdėjau šalia jos ir stengiausi impulsyviai ją prakalbinti. Gėda, kad jai pavydžiu, kad trokštu jos mirties, todėl stengiausi išgauti iš jos atleidimą, kol dar nebuvo vėlu… Iš pradžių kalbėjau pašnibždomis. Prašiau, kad man atleistų už tai, kad ją aprėkiau. Jokios reakcijos. Pradėjau kalbėti garsiau. Nieko. Pradėjau ant jos šaukti. Ji tik šypsojosi ir lengvai kikeno. Maniau, kad žiūriu į tobulą angelą, ir tai mane siutino. Jaučiausi už ją prastesnė, menkesnė. Sekundėlę, dėl kurios jaučiu gėdą ir dabar, man atrodė, kad, jeigu ją nužudyčiau, visas jos grožis pereitų man. Stvėriau ją už riešų ir ėmiau smarkiai purtyti ir reikalauti atleidimo. Rodėsi, kad ji Dievas, o aš amorali nusikaltėlė, pagaliau pajutusi kaltę dėl savo nuodėmių.
Staiga jos akys nublanko, atsigręžė į mane. Žvilgsnis jau nebebuvo svajingas ir bukas, o rimtas, klausiantis ir teisiantis. Tada tvirtu, jau ilgą laiką negirdėtu balsu ji man tarė:
– Išeik.
Tai mane visiškai išvedė iš kantrybės. Nustūmiau ją atgal į lovą. Išbariau ją, išvadinau nedėkinga, kvaila, bjauria pabaisa, bet žinojau, kad tai netiesa. Tada pasakiau, kad ji našta, kad ji niekada nebegrįš ir nebesėdės po saugiu obels metamu šešėliu, kad jai mirus tapsiu jos mamos dukra, kad ją visi pamirš, kad ji istorijoje bus tik dulkelė, kurią galiausiai nupūs vėjas. Mintis apie jos mirtį man teikė euforiją. Aš troškau pamatyti, kaip prieš mano akis mirs angelas, antgamtiška, nesunaikinama būtybė. Norėjau pamatyti, kaip ji taps tik paprasta mergina, tik dar viena džiovos auka, tik žmogumi. Ji tylėjo. Jos akys vėl buvo įbestos į obelį, bet dabar jos buvo gailios ir pilnos ašarų. Aš sudaužiau jos pasaulį, sutrypiau jį. Dabar gražūs prisiminimai jai teikė nebe džiaugsmą, bet begalinį liūdesį. Nebegalėjau to ištverti. Išėjau iš jos kambario.
Tą patį rytą su ponia M. išvykome į miestelį. Tądien užtrukome ilgiau nei paprastai, nes senoji ponia nusprendė nupirkti dukrai pirštinaites. Ji man teigė, kad sudžiūvusios pastarosios rankos ją liūdino, ir drebančiu balsu pripažino, kad tai turbūt bus dukrelės pirmos ir paskutinės medvilninės pirštinaitės. Namo grįžome po pietų.
Kai įėjome, viskas buvo taip kaip ir visada. Ponia M., besidžiaugianti savo pirkiniais, paprašė manęs nueiti pas jos dukrą ir parodyti naująsias pirštinaites. Labai nenorėjau eiti, bet sutikau. Prisiartinusi prie durų ilgai save įtikinėjau. Užėjau. Kambaryje šleikštus vaistų kvapas maišėsi su gaiviu vėlyvos vasaros gėlių kvapu. Kambaryje gėlių niekada nebuvo… Šis kvapas ėjo pro plačiai pravertą langą, kurį prieš išvažiuodamos uždarėme. Be kvapo, kambaryje niekas daugiau nebuvo pakitę. Bet… gėlėtas apdangalas gulėjo ant grindų, o lova buvo tuščia ir šalta.
Minutėlę stovėjau apstulbusi. Tada šaukdama išlėkiau iš kambario, perspėjau jos mamą. Ieškojome jos visuose namuose. Motina raudojo. Galiausiai mums šovė į galvą išeiti į sodą. Kiti įvykiai bėgo lyg per sapną. Mes pamatėme prie obels gulintį gležną kūnelį, mama ėmė rėkti. Pribėgome artyn. Oras kvepėjo gaivia rasa ir baltiniais obuoliais. Ir viskas buvo taip neįtikėtinai gražu, bet vis tiek niekas neprilygo jai. Ji gulėjo ant nugaros, rankoje laikė raudoną obuolį, jos plaukai buvo išsidraikę ant neaukštos žolės, juose įsivėlusios kelios gėlės, o nuostabios akys, jau sustingusios, bet tokios pat žavios, žiūrėjo į mėlyną dangų. Ji atrodė it angelas, it Šekspyro Ofelija, tik jos upė buvo aukšta ankstyvo rudens žolė, o Hamletas – nepakartojamas pavasaris. Ji nebekvėpavo, jos širdis nebeplakė. Bet ji mirė laiminga. Ne ankštame kambarėlyje, bet šalia savo obels. Tikėjausi, kad mirtis suteiks jai žmogiškumo, bet dabar ji tapo šventąja. Istorijoje ji gal liko tik dulkelė, bet mano sąmonėje įsirėžė lyg randas, į kurį taip miela, bet kartu ir taip graudu žiūrėti.
Palaidojome ją paskutinę saulėtą rudens dieną. Jos liesas rankas apmovėme baltomis pirštinaitėmis, o į karstą įdėjome obels šakų.
Dabar, sėdėdama savo krėsle, sena ir pražilusi, prisnūstu ir sapnuoju ją. Tą seną obelį, kuri dar ir dabar stovi vieniša lauke, kuriame jau nebėra žalio namuko. Girdžiu upelio čiurlenimą, lapų šnabždesį. Užuodžiu pavasarines gėles ir gaivią rasą. Matau mėlyną žydrynę ir baltą figūrėlę po medžiu. Ji su manimi kalba, man tiesia rankas. Aš jų siekiu, bet paskutiniu momentu ji dingsta, ir aš lieku visiškai viena aptemusiame lauke, po nudžiūvusia obelimi. Kasdien laukiu, kol ji mane pasiims.
Pagaliau paimsiu jos ranką ir galėsiu vėl grįžti į tą mielą, nostalgišką pavasarį, į tą ryškią vasarą. Galėsiu maldauti jos atleidimo ir žavėtis ja amžinai.
