Pievos, žiedai, laukai, jūra, spalvų žaisme susiliejantys vaizdai – Ilonos Žvinakienės drobės dėmesį pritraukia iš karto. Ir tuoj pat kviečia eiti kartu – džiaugtis, žavėtis, tikėti, žinoti ir suprasti, kad nieko nėra svarbiau už galimybę būti čia ir dabar.
„Džiaugiuosi gyvenimu ir kasdien sakau: kaip gerai, kad šiandien gyvenu“, – per parodos atidarymą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje kalbėjo dailininkė. Šiuos žodžius akivaizdžiai patvirtina ir parodoje eksponuojami patys naujausi jos darbai. Kiek kitokie nei gerbėjams įprasti, bet vis tokie pat iloniški – šviesūs, šilti, jaudinantys, gyvenimo meile bei džiaugsmu alsuojantys.
Tapybos darbai parodai „Atodangos“ sukurti neatsitiktinai. Jų įkvėpėja – maža mergaitė, kuri vos dvejų metukų sulaukusi ėmėsi žaisti spalvomis ir, kaip sako močiutė, parodė, kad reikia visai nedaug – nei ilgų mąstymų, nei dvejonių, tiesiog imi ir viską pamiršusi lengvai darai – lieji spalvas ir kuri.
„Ilgą laiką dirbusi dailės mokytoja, staiga tapau mokine. Mokytoja – Adelė Medeina, ketverių metukų mano dukros dukrelė. Ji nuo dvejų metų lengvai, laisvai kuria spalvinius, abstrakčius šedevrus. Užsakiau didelių drobių ir kartu ant jų tapėme. Užmetėm pirmą dažų sluoksnį, džiaugėmės bendryste. Po spalvų sluoksniais paslėpėm savas istorijas, mintis“, – pasakoja I. Žvinakienė.
Iš to bendro darbo „mokinės“ galvoje gimė daug naujų sumanymų, idėjų, sprendimų, išsiliejusių į naujausius darbus, tapusius parodos „Atodangos“ eksponatais.
Prasiveržė moteriškas jausmingumas
Į parodos atidarymą susirinkusiems gausiems jos kūrybos gerbėjams autorė prisipažino, jog šie darbai kitokie, jai nebūdingi – kitaip jausti, kitaip tapyti.
„Atsimenu kai kuriuos ankstesnius savo darbus – žuvėdras, aguonas ir kitus, kurtus ilgai, gal ištisus metus. O šie gimė gerokai greičiau“, – sako autorė.
Anot jos, dailininkas kūryboje yra tarsi dvejopas: vienoks jis, kai visiškai vienas akistatoje su balta drobe pradeda sumanymą ir ilgas valandas jį įgyvendina, kitoks, kai kūrinys baigtas ir parodoje pateikiamas žiūrovų dėmesiui.
Besidomintieji I. Žvinakienės kūryba žino, kad kurdama dailininkė ieško grynumo, tikrumo, siekia išjausti kiekvieną akimirką ir iš visos širdies lieti tikras emocijas.
Nuo vaikystės ji ypač žavisi gamta, paveiksluose stengiasi perteikti spalvų niuansus, šviesos skambesį. Parodos rengėjai atkreipia dėmesį, kad daugiau kaip dvidešimt metų dailininkė kūrė pasteles, o pastaraisiais metais ėmėsi ir aliejinės tapybos.
„I. Žvinakienės kūryboje prasiveržia moteriškasis, jausmingas, romantiškas pradas. Darbuose vyrauja dekoratyvūs augmenijos, gėlių motyvai, lyriškos gamtos nuotaikos“, – teigiama parodos pristatyme.
Išlaisvinta mintis
Parodos atidarymas Vaikų gynimo dienos išvakarėse vyko neatsitiktinai. I. Žvinakienės tikslas atkreipti dėmesį, koks reikšmingas gyvenimo etapas yra vaikystė, kaip svarbu mylėti, neskaudinti, jautriai elgtis su vaikais.
Savąją vaikystę prisiminė ir pati dailininkė, gimusi Plungėje. Jos įsitikinimu, kiekvienas iš mūsų sielos gilumoje vis dar yra tas pats berniukas ar mergaitė, kokie buvo pačioje asmenybės formavimosi pradžioje. Ir kiekvienas iš anų dienų atsineštas skaudulys iki šiol gali slėgti sunkiu akmeniu.
I. Žvinakienė skatino kiekvieną bent retkarčiais vėl pasijusti vaiku, prisiminti, iškapstyti iš atminties gelmių vaikystės svajones, džiaugsmus, mintis, pažadus ir net baimes. Vienais pasidžiaugti, už kitus padėkoti, o trečiais pagaliau atsikratyti.
Dailininkė prisipažino vaikystėje buvusi labai nedrąsi, net šokdama ansamblyje „Suvartukas“ ir kaip viena iš geriausių šokėjų statoma į pirmas eilės, drebėdavo iš baimės, drovėdavosi net akis į žiūrovą pakelti. Ir daugelyje kitų situacijų ta baimė, susivaržymas vertė elgtis kitaip, nei būtų diktavusi širdis.
„Dabar esu kitokia – laisva. Atsikračiusi baimių“, – šypsosi dailininkė ir pateikia vieną savo gyvenimo pavyzdį.
Ilona pasakoja, kad vaikystėje nuvažiavusi su tėvais į Palangą, susižavėjo karusele – spalvingi briedžiai, žirgai, kitokios įspūdingos figūros sukosi ratu, kvietė sėsti ant jų ir skrieti kartu.
Mergaitei buvo nupirktas bilietas ir ji nuėjo prie karuselių. Tačiau baimė, kad briedis, ant jo atsisėdus, gali numesti, o žirgas su mažąja raitele tiesiog nulėkti laukais, vertė mažąją vis stotis į eilės galą ir svarstyti – suktis ar ne. Kai pagaliau ryžosi ir įėjo vidun, visi karuselės gyvūnai jau buvo užimti ir jai teko sėstis tiesiog ant neišvaizdaus suolelio. Buvo skausmingai liūdna.
„Ta baugšti mergaitė, susigūžusi ant suolelio, kai kiti išdidžiai žvelgia iš aukšto ir skrieja įsitvėrę į briedžių ragus ar žirgų karčius, ilgai gyveno manyje“, – prisipažino dailininkė.
Tik po daugybės metų vaikystės svajonė – suktis karuselėje ant žirgo – buvo įgyvendinta. Su drauge Paryžiuje, netoli Eifelio bokšto, pamatė tokią pat spalvingą karuselę. Suaugusi moteris nusipirko bilietą, apkabino žirgo kaklą ir nuskriejo ratu – pro ilgus metus, vaikystės prisiminimus ir nugalėtas baimes.
I. Žvinakienė pataria ir kitiems to, kas neišpildyta, apie ką svajota, ko bijota, nenugrūsti į pačią tolimiausią širdies kertelę, o bandyti iš naujo, nepaisant nei amžiaus, nei jokių kliūčių. Ir pavyks.
„Išsilaisvinimas smagus“, – primena dailininkė.
Birželį – aukštosios diplomas
Apie I. Žvinakienės kūrybą specialistai sako: „Dailininkės kūryba artima impresionizmui. Postmodernioje dabartyje jos lyriškos, romantiškos, bet nė lašo sentimentalumo neturinčios pastelės atskleidžia pasaulį, išpažįstantį vidinę šviesą. Jai žmogus ir gamta – tai Kūrėjo paslaptis, linijų ir spalvų harmonija. Ilona yra viena iš nedaugelio šiandienos žmonių, nesivaikančių mados, vengiančių paviršutiniškumo – jaučianti gyvenimo geismą ir grožį, su džiaugsmu besidalijanti tuo su aplinkiniais.“
I. Žvinakienė yra baigusi Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) dailės fakultetą. Tris dešimtis metų ji dirba pedagoginį darbą, užaugino dvi dukras, tapė, kūrė, aktyviai dalyvavo ir pati organizavo plenerus.
Dalyvavo ir yra surengusi daugybę personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Latvijoje, Pietų Korėjoje, Bulgarijoje, Indijoje. Nuo 1999 metų ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Regis, ko daugiau žmogui reikia – darni šeima, mėgstamas darbas, pripažinimas. Tačiau menininkė žengė dar vieną žingsnį: tapo Vilniaus dailės akademijos studente, pradėjo studijuoti meno terapiją. Ir šį birželį rankose jau laikys meno terapijos specialistės diplomą.
„Tiesiog susiklostė taip, kad laiku sužinojau apie tokią galimybę ir supratau, jog sieksiu jos“, – kuklinasi dailininkė.
Tarsi žvelgtų į veidrodį
Parodos atidaryme darbų autorę užplūdo gausus būrys sveikintojų ir jos gerbėjų. Ne kiekvienas menininkas sulaukia tiek daug žmonių dėmesio ir pagarbos.
Klausydamasi šiltų sveikinimo žodžių, skirtų jai ir kaip dailininkei, ir kaip visų mylimam, šiltam, optimizmu ir gyvenimo meile trykštančiam žmogui, I. Žvinakienė tikino, jog pasitvirtino seniai jos atrasta taisyklė – kalbi apie kitą, kartu kalbi apie save.
„Ką jūs sakote man, patys tokie esate. Žmogaus elgesys yra tarsi jo sielos veidrodis – jeigu kitam sakote šiltus, gerus žodžius, tai ir pats šiltas, geras. Pikti žodžiai, pašaipos, apkalbos tik parodo, koks pats esi.“
Aukštaitijoje gyvenančiai ir kuriančiai žemaitei skambėjo sveikinimai ir gimtąja žemaičių tarme.
O iš kiek atokiau į šventinį parodos atidarymo šurmulį žvelgė dailininkės šviesaus atminimo tėvas – jau penkiolika metų nebesantis šalia. I. Žvinakienės tapytas jo portretas primena jai mylimą žmogų, turėjusį didžiulę įtaką asmenybei ir pasaulėžiūrai.
