Panevėžio apskrities Alfonso Smetonos šaulių 5-oji rinktinė – patriotiškumo, pilietiškumo ir karybos pagrindų židinys. Čia lyg žuvis vandenyje jaučiasi gyvenimą pilna sauja semianti jaunųjų šaulių skyriaus vadė, žvalgė panevėžietė Austėja Šarlauskaitė. Patriotizmas merginai – ne skambus žodis, bet įsipareigojimas meilę tėvynei rodyti realiais darbais.
Juozo Miltinio gimnazijos abiturientė A. Šarlauskaitė sako esanti žmogus, kuriam reikia nuolat kuo nors užsiimti. Ji tiesiog negali sėdėti rankų sudėjusi.
Didžiąją dalį laiko Austėja šiuo metu skiria mokslams – ruošiasi abitūros egzaminams. Bet kiekvieną laisvą minutę stengiasi išnaudoti maksimaliai: sportuoja, groja gitara, fotografuoja. O daugiausia laiko atima pratybos bei paskaitos Jaunųjų šaulių sąjungoje.
„Visi šie pomėgiai gyvenimą nuspalvina įvairiomis spalvomis, atveria naujas galimybes, kuriomis nepraleidžiu progos pasinaudoti“, – šypsosi gimnazistė.
Anot panevėžietės, turbūt daugelis pagalvotų, jog į šį kelią ją pastūmėjo artima aplinka – kelios giminės kartos kariškių, šaulių. Tačiau istorija yra kur kas paprastesnė.
Būdama trylikos A. Šarlauskaitė socialiniuose tinkluose aptiko Lietuvos šaulių sąjungos kvietimą tapti jaunuoju šauliu.
Tuo metu net nežinojusi, jog egzistuoja tokia savanoriška sukarinta organizacija, Austėja pradėjo ja domėtis plačiau: kas tie jaunieji šauliai, ką jie veikia.
Netrukus ir tarp pažįstamų atsirado žmonių, jau įsitraukusių į šią organizaciją. Pasitarusi su tėvais, mergina ir pati davė jaunojo šaulio pasižadėjimą ir priesaiką.
Augina lyderius
Jau penkerius metus patriotiškumą ugdančiai bendruomenei priklausanti A. Šarlauskaitė spėjo tapti skyriaus vade.
Pasak 18-metės, būti jaunąja šaule – didžiulė garbė.
„Džiaugiuosi, jog galiu būti šios organizacijos dalimi. Man tai daug reiškia, – prisipažįsta Austėja. – Didžiuojuosi, kad esu drąsių, motyvuotų žmonių gretose. O būdama jaunųjų šaulių skyriaus vadė galiu perduoti sukauptas žinias, patirtį, patarimus moksleiviams, kurie turi begalinį norą mokytis, tobulėti“, – sako Austėja.
Jai šaulystė – ne tik puiki proga išmokti kariškų dalykų, bet ir susirasti naujų draugų, ugdyti lyderystę, pilietiškumą.
„Žinoma, tai reiškia ir didžiulę atsakomybę, – neslepia Austėja. – Visuomet turiu pasirūpinti savo skyriaus jaunaisiais šauliais, kad jie gautų visą informaciją, atsakyti į jų klausimus, padėti išspręsti kilusias problemas ir vesti juos aukščiausių tikslų link.“
Šiurpuliukais per kūną
Uniformuotų, pasitempusių šaulių gretos traukia akį per valstybines šventes, minėjimus. Austėja sako kiekvienos tokios progos laukianti su dideliu džiaugsmu – jai sunku prisiminti renginį, kurį būtų praleidusi.
„Man valstybinės šventės daug reiškia, – sako jaunoji šaulė. – Priverčia susimąstyti ir prisiminti savo šalies istoriją, pagerbti žmones, kovojusius už Lietuvos laisvę.“
Dar smagiau širdyje Austėjai pasidaro išvydus į tokius renginius ateinančius žmones – pasipuošusius lietuviška atributika, vedinus augančia būsimų Lietuvos patriotų karta.
„Nežinau, ar dažnam tenka patirti tą jausmą, kai giedant himną per kūną pereina šiurpuliukai, bet tuo momentu imi suvokti, jog esi tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, o tėvynės laisvė yra didžiausia vertybė“, – sako A. Šarlauskaitė.
Patriotizmo genas
Paklausta, ar šaulio uniforma įpareigoja, panevėžietė nė nemirkteli: „Tikrai taip!“
Uniforma ne tik išskiria iš minios, bet ir daug ką pasako apie patį šaulį: kuriai rinktinei priklauso, valstybę, užimamas pareigas, pasiekimus.
„Tai įpareigoja būti pavyzdingu, garbingu Lietuvos piliečiu, mylėti ir gerbti savo tėvynę“, – A. Šarlauskaitė pabrėžia, jog kaip tik dėl to nepaprastai geras jausmas vilkėti uniformą: dėl suteiktos garbės ir visai ne dėl to, kad išsiskiri iš kitų.
A. Šarlauskaitės manymu, kiekvienas šaulys, atsidavęs pareigai, dirbantis tėvynės labui, yra patriotas. Tokia ji laiko ir save.
„Man patriotizmas – ne tik žodžiai, bet ir meilę tėvynei įrodantys veiksmai, darbai. Kartais užtenka dalyvauti valstybinėse šventėse, sugiedoti himną ar paprasčiausiai ištiesti pagalbos ranką tam, kam to labiausiai reikia. Tą galime padaryti kiekvienas“, – įsitikinusi Austėja.
Patirčių mokykla
Kiekvieną penktadienį jaunieji Panevėžio šauliai susirenka štabe – gilinti žinių, mokytis rikiuotės. Kad paskui visą tai pritaikytų praktiškai Karaliaus Mindaugo husarų batalione vykstančiose pratybose.
„Pavyzdžiui, per šaudymo pratybas mokomės taiklaus šaudymo principų, saugaus elgesio su ginklu taisyklių, o jas išmokę tobuliname taiklumą pneumatiniais ir mažo kalibro ginklais.
Topografines žinias taikome orientavimosi žygiuose su kompasu ir žemėlapiu tiek dieną, tiek tamsiu paros metu“, – pasakoja Austėja.
Užkurti laužą be degtukų, žiebtuvėlių, tik parankinėmis priemonėmis net ir tada, kai aplinkui šlapia, pasistatyti palapinę ar pastogę tiek laikinai apsistoti, tiek kelioms naktims, išfiltruoti vandenį ar pasirūpinti higiena lauko sąlygomis – gimnazistei tai jau nieko ypatinga.
„Mokomės ir įvairiausių taktinių dalykų, judėjimo būdų, kaip atsitraukti nuo užpuolusio priešo, kaip priartėti, surinkti svarbią informaciją, kaip padaryti pasalą, – vardija šaulė. – Nuolat giliname pirmosios pagalbos įgūdžius: gaivinti žmogų atliekant širdies masažą, pagalbą suteikti užspringusiam, kaip naudoti turniketą, stabdyti kraujavimą, veiksmus perkaitus saulei ar nušalus galūnes.“
A. Šarlauskaitei niekada nebuvo kilusi mintis, jog pasirinko ne tą kelią. Ar kad būti jaunąja šaule – ne jai.
Šis sprendimas, merginos teigimu, pakeitė jos gyvenimą.
„Visa tai, ką išmokstame būdami jaunaisiais šauliais, galime puikiai pritaikyti ne tik pratybose miške, bet ir gyvenimiškose situacijose. Kaip sakoma, ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, – šypteli Austėja.
Iš paukščio skrydžio
Jaunieji šauliai kasmet dalyvauja ir žaidynėse, kur varžosi įvairiose rungtyse: vasaros biatlono, orientavimosi užduoties, šaudymo pneumatiniais ginklais, šaudymo mažo kalibro ginklais, kliūčių ruožo, vandens rungtyje ar rikiuotės pasirodyme. Eina į žygius įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose.
Sulaukę pilnametystės jaunieji šauliai gali dalyvauti parašiutininko stovykloje, kur išmokstama naudotis parašiutu, kokių veiksmų imtis, jei jis netinkamai išsiskleis, kaip panaudoti atsarginį parašiutą, kaip patikrinti jo funkcionalumą ir jį valdyti.
„Po ilgų teorinių paskaitų ir praktikos kylame į padangę ir atliekame šuolį. Tai ne tik adrenalino antplūdis, bet ir nepamirštamos emocijos skraidant ore ir mėgaujantis nuostabiais gamtos vaizdais iš paukščio skrydžio“, – sako A. Šarlauskaitė.
Pasibaigus mokslo metams ir atėjus labiausiai lauktam vasaros sezonui jaunieji šauliai susitinka vasaros stovyklose Pajuostyje.
Išbandymas šalčiu ir adrenalinu
Prieš daugiau nei metus, kai buvo paskelbta atranka į jaunuosius žvalgus, iššūkius ir naujas galimybes ypač mėgstanti panevėžietė gimnazistė irgi nusprendė dalyvauti.
Anot Austėjos, viskas prasidėjo nuo motyvacinio laiško, vėliau laukė psichologinis testas – jai vienas įdomiausių ir netradiciškiausių patikrinimų.
Į testo klausimus atsakyti prireikė ne tik loginio mąstymo: trukdė pašaliniai garsai – televizoriaus skleidžiamas triukšmas, garsi muzika. Galiausiai įpusėjus testą instruktoriai ėmė visus dalyvius po vieną išsivesti iš patalpos.
„Nė vienas nežinojome, kur būsimas jaunasis žvalgas išvedamas, kol neateidavo pačių eilė patirti šiek tiek adrenalino“, – juokiasi dabar Austėja.
Kitas etapas buvo spartusis žygis su pečius slegiančia dešimties kilogramų kuprine. Tą dieną mergina prisimena lyg šiandien.
„Buvo žiema – ledas, slidu. Turėjome ne tik greitai eiti su kuprine, bet ir padėti paslydusiems draugams“, – pasakoja šaulė.
Bene didžiausias kada nors patirtas išbandymas truko net parą.
Susidėję kuprines su visais daiktais, reikalingais išgyventi miške, užsimaskavę, apsirengę taktines liemenes ir su ginklu rankose būsimieji žvalgai buvo išlydėti į visišką nežinomybę.
Garbės ženklas
„Buvome susodinti aklinoje tamsoje ir išvežti į tam tikrą vietą, – įtampos kupinas akimirkas mena A. Šarlauskaitė. – Instruktoriai išlaipino mus, vis dar nieko nematančius, padavė kuprines ir sustatyti į vorą po vieną, laikydamiesi už draugo pečių tiesiog ėjome. Teko vadovautis pojūčiais, kad netyčia neatsitrenktume į medį, nenuslystume nuo griovio ar neužgriūtume ant šalia einančio draugo.“
Viskas, ką Austėja tada jautė, – tik besikeičiantį gruntą po kojomis. Nuo tvirto asfalto iki klampaus upelio, kurį kirtus likusį žygį teko įveikti vandens pilnais auliniais ir šlaputėle uniforma.
Visą dieną ir visą naktį būsimieji žvalgai nuolat gaudavo užduotį po užduoties. O tada laukė paskutinė, suteikusi turbūt didžiausią adrenalino pliūpsnį – žvalgyba.
„Mūsų tikslas buvo skyriais išžvalgyti paskirtas vietoves, surinkti informaciją, kiek yra karių, ką jie veikia, kokia jų ginkluotė. Viskas atrodė paprasta ir aišku, tačiau pasiekus tašką įvyko kontaktas su „priešu“. Vos tik išgirdę ,,Kontaktas!“ ir į mūsų pusę atbėgančius karius, skuodėme kuo toliau į miško gilumą pasislėpti. Kol gulėjome už medžių naktyje, buvo galima be perstojo girdėti šūvius, o vos už kelių metrų ir praeinančius karius“, – pasakoja Austėja.
Ji neslepia: net surežisuotos pratybos privertė visų širdis plakti spartesniu ritmu.
Galiausiai, po metus trukusios atrankos, atėjo ir paskutinis etapas. Įdomiausia tai, jog būsimieji žvalgai nežinojo, kad tai pabaiga, kol į rankas negavo to patvirtinančio ženklo – panamos, kurią gali nešioti tik žvalgai.
Visi lygūs
Kad ne iš kelmo spirta, A. Šarlauskaitė įrodė ne kartą. Bet ar tai atspindi aplinkinių požiūris į merginas šaules ir tuo labiau – žvalges?
Panevėžietės patikinimu, šaulių gretose merginos vertinamos taip pat, kaip ir vaikinai.
„Nors dažnas sako, jog merginos fiziškai silpnesnės, neretai jos lenkia net ir vaikinus, juos motyvuoja, kartais net pamoko“, – sako Austėja.
„Visi dirbame kaip viena komanda, vienas kitam ištiesiame pagalbos ranką. Per sunki kuprinė ir nebegali jos panešti? Ne bėda! Padėsime“, – šypsosi ji.
Tačiau gatvėje sutiktų žmonių nuomonės šiuo klausimu išsiskiria.
„Vieni pasisveikina, pagiria, nepagaili gero žodžio, drąsesni užduoda ir kokį klausimą, – pasakoja pašnekovė. – O kiti išreiškia negatyvų požiūrį: kaip čia tokia jauna mergina gali tarnauti?“
Bet šaulystės metai, anot A. Šarlauskaitės, subrandino ją kaip asmenybę, atskleidė jai pačiai nežinomų gebėjimų ir parodė silpnąsias puses.
„Per visus šiuos penkerius metus išmokau ne tik išgyvenimo, šaudybos, topografijos, medicinos ar taktinių dalykų, bet ir lyderystės, atsakomybės kaip skyriaus vadė, įgavau daugiau drąsos, patirties, pasitikėjimo savimi“, – pliusus vardija šaulė.
Jautrioji pusė
Purvynus, upes, miškus, brastas drąsiai braidanti panevėžietė turi ir kitokią – menišką pusę.
,,Menas yra jausmo įkūnijimas, teigė Hermanas Melvilis, ir aš jam visiškai pritariu, – sako kūrėjos geną turinti Austėja. – Gyvendama savo gyvenimą stengiuosi išbandyti viską – tiek balta, tiek juoda. Toks kelias įkvepia kurti, ieškoti naujų idėjų, išjausti įvairiausias patirtis.“
Kūrybinius gimnazistės sugebėjimus pirmoji pastebėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dalia Vizbarienė. Įžvelgusi auklėtinės talentą rašyti, skatino dalyvauti įvairiausiuose konkursuose.
„Visad žavėjausi jos žiniomis, samprotavimu, gebėjimu sudominti, – sako Austėja. – Taip atėjo suvokimas, jog per kūrybą galima daug ką pasakyti. Tiek apšviesti skaitančiuosius, tiek pačiai išmokti naujų dalykų, rasti atsakymus į keliamus klausimus.“
Visgi ateities su kūryba abiturientė nesieja. Sako vis pasvajojanti Mykolo Romerio universitete studijuoti teisę ir policijos veiklą. Tačiau iki tol dar laukia ilgas ir nelengvas kelias.
„Dabar mane daro laimingą net ir maži dalykai: padėti atsistoti parkritusiam žmogui, pakelti iš rankų iškritusį daiktą, užleisti vietą autobuse vyresniems, apginti žmogų, patiriantį patyčias, ar pakelti ir išmesti gamtoje paliktą šiukšlę. Ateityje noriu išplėsti šią pagalbą rimtesnėms problemoms spręsti“, – sako A. Šarlauskaitė.
