Net aštuoniolika meninės fotografijos kūrėjų Panevėžio fotografijos galerijoje ėmėsi eksperimentuoti.
Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos paroda taip ir pavadinta – „Eksperimentas“.
Pasak prof. dr. Remigijaus Venckaus, nemaža šiuolaikinės fotografijos pavyzdžių, kur eksperimentas vykdomas tyrinėjant pačią fotografijos mediją. Aiškindamiesi jos galimybes, autoriai tarsi išradingai klausia savęs ir žiūrovo: ar toks tikrovės matymas yra aktualus, kiek jis įmanomas, kiek jis perskaitomas, kiek atveriantis naujus simbolinės prasmės horizontus?
Prof. dr. Remigijus VENCKUS
Tapatybės kritika
Algimanto Aleksandravičiaus kūriniuose „Karalius Epidas“ ir „Mintantis mūsų baimėmis“ (abu sukurti 2005–2023 m.) pirmiausia regime, kaip autoriaus žvilgsnis krypsta formos analizės link. Tačiau įsigilinę pastebime, kad pavadinimai sufleruoja mintį, jog per atvaizdą A. Aleksandravičius bando tyrinėti žmogaus baimes, dažnai spontaniškai išreiškiamas ir išsilaisvinimo laukiančias pasąmonės gelmėse.
Nerealistinė fotografuojamo objekto / subjekto forma (kurioje mūsų dėmesį sukausto spalvų žaismas) suponuoja intuityvios, sapnui artimos tikrovės įspūdį. Puikiai subalansuotoje kompozicijoje kontrastas tampa įtampos (tarp organiško ir svetimo) sąlyga. Maža to, galime pažymėti, kad deformuoto veido atvaizdai – tai lyg vizualinė nuoroda į asmens savasties paieškas.
Virginijaus Kinčinaičio kūrinys „Prabudimas“ (2024 m.) gali būti traktuojamas kaip tam tikra kūrybinė refleksija apie asmens tapatumą ir anonimiškumą.
Menininkas mūsų klausia, koks kiekvieno iš mūsų (nuo)savas Aš, ar gyvendami šioje žemėje, jau sugebėjome su savimi susipažinti.
Intrigą sustiprina veidą gaubiančiame audinyje (dėmesį sulaikantis) žalias plyšys.
Jis gali būti suvokiamas lyg savęs pažinimo blyksnis, sąmonės prabudimas, aiškus savimonės ir savisteigos momentas.
Bet tai tik momentas, nes visa kompozicija sufleruoja mintį, kad iš vizualumo lauko yra patrauktas ir (nedemonstruojamas, bet numanomas) veidas.
Būtent jis ženklina visuomenės dehumanizaciją, unikalaus Aš išnykimą masinės tinklaveikos erdvėje, kurios nariai besąlygiškai priima technologijų diktatą. Atrodo, kad svarbiausias lieka padiktuotas bendruomenės vienodas tapatumas, bet ne išsišokantis asmens individualumas ir su juo susijęs kūrybingas bei nepakartojamas ženklų kūrimo ir apsikeitimo aktas.
M. Šileikaitė-Čičirkienė (viduryje). G. Kartano nuotr.
Urbanizuoti būties ženklai
Laiko tėkmės ir amžinybės eroziją ženklina Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų ciklas „Pasivaikščiojimas Prahos gatvėmis“ (2023 m.).
Tikrovės kismą ženklina vizualiniai pėdsakai miesto aplinkoje.
Susidėvėjęs gatvių ženklinimas – tai žmonių atminties ir kultūrinio paveldo trapumo metafora.
Tad šiuo atveju iškyla aktualus klausimas, kas lieka kolektyvinėje sąmonėje pasibaigus žmogaus gyvenimui. Medžių lapai, fragmentiškai klojantys ženklus, suponuoja gamtos ir kultūros ryšį, nenutrūkstamą visa ko atsinaujinimo ciklą, nesąmoningai gimusį meną urbanizuotoje erdvėje.
M. Čičirkienės fotografija yra dokumentas, įrodantis gamtos ir žmogaus sąveiką. Tad kūriniuose urbanistinė erdvė ne tik veikia kaip pasakojimo fonas, bet ir tampa prasmės gamintoja. Per urbanistinius elementus yra paženklinamas ne tik mūsų laikas, bet ir mūsų santykis su juo.
Edita Voverytė. G. Kartano nuotr.
Editos Voverytės nuotraukose („Liverpulis“, 2018 m.) regime miesto kraštovaizdį, kuriame dominuoja kranai ir pilkšvas dangus.
Akivaizdžiai pastebima urbanistinio-industrinio pasaulio nuotaika išduoda esant tam tikrą ribą (arba net laiko pabaigą). Šalia nuotraukų eksponuojamas tekstas statybų aikštelės atvaizdą transformuoja į emocinį ženklą.
E. Voverytė demonstruoja gebėjimą aptikti estetinio pasigėrėjimo objektą ten, kur jis (iš pirmo žvilgsnio) visai nėra įmanomas. Vaizdo poezija slypi šalto betono, metalų ir dūmų fone. Pasitelkusi fotografijos techniką bei tekstą autorė perdirba kasdienybės reiškinius į meninę patirtį ir taip atveria naujus suvokimo bei interpretacijos horizontus.
Ramūnas Danisevičius kūrinyje „Katedra“ (2024 m.) aiškinasi laiko ir erdvės santykį miesto aplinkoje.
Autorius eksperimentuoja su matymo jusle ir suvokimo galimybėmis. Nusidėvėjusio, yrančio vaizdo estetika rodo, kad monumentalaus pastato atvaizdas supriešinamas su atminties ir laikinumo diskursu. Sustabdydamas akimirką Danisevičius bando įveikti laiką, kurio jau absorbuoti daiktai ir ženklai dokumentinėje nuotraukoje gali tapti mūsų nesibaigiančių apmąstymų objektais.
Medijos tyrimas ir atvaizdo anatomija
Dariaus Misiūno fotografijų ciklas „Aukštaitiškas peizažas“ (2024 m.) mums leidžia suvokti, kad autorius tyrinėja atvaizdo anatomiją.
Jis parodoje eksponuoja tamsius, nespalvotus atvaizdus. Čia galime vos įžiūrėti peizažo, o gal ir dangaus motyvą.
Abstrahuotas ir tarytum schematizuotas gamtos atvaizdas – tai autoriaus dėmesio pirmumas pačiai formai (o tik vėliau dėmesys nukreipiamas prasmės link).
Kuo ilgiau ir atidžiau stebime kūrinius, tuo labiau susidaro įspūdis, kad atvaizdo beformėje ir bekūnėje aplinkoje sklando tyla ir migla. O tai ir tampa vizualinio pasakojimo neapibrėžtumo sąlyga, kaip provokuojantis kvietimas žiūrovui pasinerti į regimybę ir per analizuoti savo personalinę laiko, vietos ir būties ribų pajautą.
Žilvinas Kropas. G. Kartano nuotr.
Ne tik formai, bet ir technologijai daug dėmesio skiria Žilvinas Kropas.
Parodoje eksponuojami du menininko kūriniai: „Įkalinti“ (iš serijos „Cianotipija“, 2024 m.) ir „Sujungti“ (iš ciklo „Chemograma“, 2024 m.).
Ž. Kropas demonstruoja, kad atvaizdai gimsta ir iš technologijų išmanymo, ir iš bandymo jas (technologijas) revizuoti bei plėsti meninės raiškos galimybes.
Jau kurį laiką galime pastebėti menininko strategijoje plėtojamą žmogaus ir gamtos kūrybiškumo ribų klausimą.
Neįprasti atvaizdai, sukurti taikant senąsias technologijas, aktualizuoja eroziją, kuri apsėda materijoje esantį laiko įspaudą. Atrodo, kad tikrovėje esantis laikas nuolatos suryja bet kokius praeities atspaudus. Kūriniai, išreikšti per materijos, šviesos ir chemijos sąveiką, ženklina pastovumo (lyg tobulybės) neįmanomą siekį ir vietoj jo mums padovanotą nenutrūkstamą santykį su nepagaunama kaita, kuri nelėtindama tempo skuba užmaršties link.
Liucija Karalienė. G. Kartano nuotr.
Ypač dėmesį į formą sutelkiantys Liucijos Karalienės kūriniai „Merkurijus retrogradas. Galima sustoti ir atsisukti į save“ bei „Stoja paskutinė pilnatis“ (abu sukurti 2024 m.) aktualizuoja organinio pasaulio struktūros subtilią ir gana trapią sandarą.
Nepastebimas mikroskopinis pasaulis apnuoginamas per šviesos ir tekstūros dialogą. Nuotraukos rodo, kad gamtinės struktūros išsiskiria universalia tvarka ir chaoso pusiausvyra. Nuotrauka pasirodo esanti lyg meditacijos sąlyga, veikianti tarp regimo ir nuo žvilgsnio paslėpto pasaulio. Atvaizdai lyg tam tikra priežastis, leidžianti mums pajausti tai, ko negalime tiesiogiai suvokti ir kas nepasiduoda žodžiams bei jų junginiams.
Petras Kaupelis. G. Kartano nuotr.
Petro Kaupelio nuotraukų cikle „Sustabdytų akimirkų miražas“ (2024 m.) regime grafinį ir formalų žaismą, revizuojantį fotografijos prigimtį.
Tai chaoso ir harmonijos samplaika, kurioje vyksta natūralūs procesai. Būtent jų stebėjimas ir smulkmeniškas tyrinėjimas provokuoja svarstyti apie nežinomybę ir tikrovės slėpinius, tamsos ir šviesos pusiausvyrą. Taip per formos tyrimą krypstama prasmės pažinimo link. Aišku viena, kad abstraktūs atvaizdai neimituoja pasaulio tokio, koks jis yra. Menas demaskuoja pasaulio vidinę mechaniką kaip žmogaus ir jį supančios tikrovės buvimo pretekstą.
Mastelio pakeitimas ir techno- natūra
Vaizdingą (ir net romantinį) pasakojimą regime Normantės Ribokaitės fotomanipuliacijose „Tolima šalis“ (2024 m.).
Čia dėmesys sutelkiamas į mastelį, santykio tarp subjektų ir objektų pakeitimą. Išdidinto paukščio santykis su mažoje valtelėje plaukiančiu vyru formuoja klausimą apie žmogaus vietą ekosistemoje.
Vyraujanti migla ir per ją išreiškiama tyla rodo laikinumo jausmą, iš dalies atpažįstamą ir nevisiškai įsisąmonintą žmogaus bei gamtos ryšį. Taip gamta į mus prabyla ir savo didingumu, ir tyliu dialogu. Autorė mums demonstruoja, kad gamtos kalbą galime suvokti tik per meditatyvų estetinį pasigėrėjimą.
Sukeistintus realybės objektus ir pakeistą objektų / subjektų mastelį taip pat regime Alio Balbieriaus kūriniuose „Canis lupus“ ir „Procesija“ (abu sukurti 2024 m.).
Akivaizdu, kad žmogaus kuriamos technologijos tampa ne tik intervencija į gamtą, bet ir naująja technogamta (arba techno- natūra). Tai lyg postapokaliptinio (postžmogaus), kartu košmariško ir smalsumą skatinančio pasaulio vaizdiniai.
Taip A. Balbierius skatina žiūrovą pasinerti į eksperimentus su realybe ir fantazija, apmąstyti žmogaus vietą natūralios gamtos ir technologinės natūros persipinančiose ekosistemose.
Tai kūriniai apie beribes ir galbūt nesustabdomas pasaulio transformacijas. Autoriaus kūriniai yra įrodymas, kad menas, siedamas žmogų su gamta, tampa kritiniu įrankiu, leidžiančiu revizuoti ekologinėse sistemose dalyvaujančiųjų santykius.
Technologiją kaip techno- natūros objekto, keliančio estetinį pasigėrėjimą, klausimą žiūrovui formuluoja Andriaus Repšio fotografija „Stimpankas“ (2024 m.).
Nuotraukoje regimus industrializacijos ir progreso ženklus galima sulyginti su postmodernia poezija, kur dėmesio centre atsiduria šalti ir bedvasiai mechanizmai, kur žmogaus sukurtos mechaninės konstrukcijos kartoja veiksmą, tarsi šitaip imituodamos gyvybę bei pateisindamos savo buvimą. Taip technologijos prisijaukina net žmogaus žvilgsnį.
Čia apnuoginama ir mūsų pačių priklausomybė nuo technologijų. Tad verta svarstyti apie industrijos ir ekologijos jau mūsų pačių būtyje užprogramuotą konfliktą.
Galiausiai aiškėja viena, kad A. Repšio nuotrauka veikia lyg mūsų pačių veidrodis, rodantis, kad neretai veikiame atsiskyrę nuo tikrosios motinos gamtos.
Stanislovas Bagdonavičius. G. Kartano nuotr.
Tikrovės naratyvų kritika ir reprezentacija
Ironija paženklinti Stanislovo Bagdonavičiaus kūriniai: „Buvau pas Stasį, kalbėjomės apie moteris ir kitą Stasį“ ir „Madam, einanti per pupų lauką“ (abu sukurti 2024 m.).
Nuotraukos demonstruoja autoriaus požiūrį į tikrovę.
Čia gausu absurdiškų naratyvų ir paradoksų.
Aišku viena – tikrovės apnuoginimas nėra įmanomas be socialinių normų pašiepimo, be savikritikos. Tiek įamžinti daiktai, tiek kūrinių pavadinimai mums rodo, kad objektai / subjektai ir simboliai keičia savo funkcijas kaip tik tuo metu, kai atsiduria skirtinguose kontekstuose.
Autorius, pažadindamas daiktuose tai, kas yra netikėta, tuo pačiu metu plečia ribas tarp realybės ir vaizduotės.
Arvydas Gudas. G. Kartano nuotr.
Arvydas Gudas kūriniuose „Porto“ ir „Anykščiai“ (abu sukurti 2024 m.) tyrinėja žmogaus ryšį su vandeniu.
Tiek plūduriuojantis, tiek vandenyje sėdintis žmogus tampa neapibrėžtumo ir trapumo reprezentacija. Per vandenį numanomas laikinumas formuoja kontrastą su gamtos amžinumu, sujungia praeitį ir dabartį.
Fotografinis atvaizdas – tai žmogaus ir gamtos dialogas, vedantis link individualios pabaigos, kurią turi sugalvoti pats žiūrovas.
A. Gudo fotografijos transformuoja tai, ką dažniausiai esame linkę suvokti kaip tikra. Iš tikrovės atskeltoje fotografinėje akimirkoje gimsta erdvė mąstymui.
Akimirką taip pat aktualizuoja ir Jonas Staselis kūrinyje „Kaukių balius. Eksperimentas, Palanga“ (1995 m.).
Autorius nagrinėja socialinę įtampą, kuri natūraliai kyla tarp laisvės poreikio ir institucinės kontrolės.
Paplūdimio aplinka veikia lyg laisvės sąlyga, o uniformuoti vyriškiai reprezentuoja taisykles ir primetamą tvarką. Įtampa aštrėja tarp uniformuotų vyrų žvilgsnio ir solidarumą bei kolektyvinę saviraišką simbolizuojančių moterų aprangos. Uniformuotos vyriškos figūros – tai socialinio konteksto simbolis, kontroliuojantis kūnus ir erdvę.
Remigijaus Venckaus fotomontaže „Anatomijos knyga“ (Nr. 5, 2018 m.) kvestionuojamas kūno ir jo vizualinės reprezentacijos santykis.
Svarstoma, kaip kūnas yra suvokiamas kultūroje ir kaip jis virsta komunikacijos ženklu.
Maža to, eksperimentiškai taikydamas fotografijos ir grafikos technikas, R. Venckus revizuoja tradicinio meno požiūrį į kūną ir jo (kūno) dekonstrukciją, atliekamą pasitelkus skaitmeninius įrankius.
Ne tik šis, bet ir kitas parodoje eksponuojamas kūrinys („Gurkšnis“, Nr. 21, 2020 m.), įgyvendintas tyrinėjant medijos galimybes, virsta daugiasluoksniu, vizualiniu tekstu. Taip žiūrovas provokuojamas peržengti kasdienę kūno, erdvės ir laiko sampratą, permąstyti kultūrinę ir asmeninę patirtį.
Eksperimentas per tikrovės atvaizdų formalų žaismą pastebimas ir Stasio Povilaičio nuotraukų cikle „Sapnai“ (2024 m.).
Tik iš pirmo žvilgsnio mums gali atrodyti, kad kūriniai aiškūs ir lengvai suprantami. Tačiau juos vienijantis pavadinimas („Sapnai“) verčia kelti klausimus, apie kokią simbolinę prasmę užsimena vienas ar kitas atvaizdas.
Užšalusios kasdienės tikrovės atvaizdai kelia klausimus apie užmarštį ir atmintį, apie egzistencijos laikinumą ir trapumą. Koloritas, nuotraukos grūdėtumas ir daiktų kontūrų tirpimas sniege ženklina tikrovės susvetimėjimą, subjekto atskirtį, kažkokio kito (galbūt į anonimiškumo zoną panirusio) praradimą arba net mirties pojūtį. Sniegas, dengiantis daiktų / objektų paviršius, yra ne tik kompoziciją vienijantis elementas, bet ir nepasitikėjimo regimąja reprezentacine metafora.
Valentinas Pečininas. G. Kartano nuotr.
Valentino Pečinino kūrinys „Kablys“ (2024 m.) demonstruoja fotografijos galią daiktus paversti gyvais, o gyvuosius – daiktais.
Kablys, pasipuošęs erozija ir dengtas voratinkliais, veikia lyg tarpininkas tarp žmogaus veiklos ir jos rezultato – natūralaus nykimo proceso.
Akivaizdu, kad objektai, prarasdami savąją funkciją, ilgainiui įgauna naują tikrovės reprezentacijos reikšmę.
Koloritas, šviesos srautas ir aiškios tekstūros sustiprina vaizdo dramatiškumą bei rodo, kaip kultūrinė atmintis transformuojama į nykstančią ir iš naujo ženklinamą materiją. Objektas tampa žmogaus interpretacijos pagrindu.
