Pirmą sykį paskelbtas 1896-ųjų gruodį, praėjus kelioms dienoms po švedų chemiko, inžinieriaus, išradėjo, verslininko ir fabrikanto Alfredo Nobelio mirties, dokumentas sukėlė tikrą skandalą.
Nė vienas iš susirinkusiųjų išklausyti testamento nesitikėjo išgirsti to, ką išgirdo:
„Visas mano kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas turi būti mano testamento vykdytojų paverstas likvidžiomis vertybėmis, o tokiu būdu surinktas kapitalas padėtas į patikimą banką. Šios lėšos priklausys fondui, kuris kasmet už dividendus teiks premijas tiems, kas per praėjusius metus padarė svariausią indėlį į mokslą, literatūrą arba taikos pasaulyje siekimą ir kieno veikla atnešė didžiausią naudą žmonijai.“
Priešais paskutinę mokslininko valią pagarsinusį jos vykdytoją Arviną Rozenbliumą susėdusių milijonieriaus giminaičių veiduose sustingo nuostaba. Jie negalėjo patikėti praradę beveik 50 mln. frankų – maždaug 2 mlrd. šiuolaikinių JAV dolerių.
Tapo aišku, kad rūpesčių dėl testamento bus daug…
Nobelio nitroglicerino gamykla Hamburge, Vokietijoje.
Vesterno verta istorija
A. Nobelis, pasirodo, net nebuvo patvirtinęs savo testamento pas notarą – užginčyti jį būtų buvęs juokų darbas.
Tad jei ne mokslininko sūnėnas Emanuelis Nobelis, Nobelių naftos kompanijos „BraNobel“ vadovas, prisiekęs vykdyti dėdės valią, dabar, tikėtina, nebūtų nei jokių premijų, nei netrukus, spalio pradžioje, prasidėsiančių vadinamųjų Nobelio savaičių.
Tačiau juridinės problemos buvo tik ledkalnio viršūnė.
„Mano dinamitas priartins taiką greičiau nei tūkstantis pasaulinių konvencijų. Kai tik žmonės pamatys, kad ištisos armijos gali būti visiškai sunaikintos per akimirksnį, tikrai įsivyraus visiška taika.“
A. Nobelis
Švedijos karalius Oskaras II, sužinojęs apie didžiojo tėvynainio testamentą, kaip reikiant įniršo – jis tikėjosi, kad visos Dinamito karaliaus ginklų gamyklos atiteks valstybei.
Dar principingesnę poziciją užėmė Prancūzija, kur A. Nobelis gyveno ir dirbo ilgus metus. Prancūzai milijonieriaus turtą apkrovė tokiais mokesčiais ir darė tiek kliūčių testamentui įgyvendinti, kad jo vykdytojai buvo priversti imtis žygių.
Galiausiai kapitalą, gautą pardavus A. Nobelio turtą, iš Prancūzijos teko išvežti kone kontrabanda. Advokatas A. Rozenbliumas, apsiginklavęs iki dantų tarsi koks vesterno herojus, lydėjo paprastą karietą, kuria keliavo turtai.
Jo ir E. Nobelio atkaklumas atsipirko. Šių dviejų vyrų nuopelnas, kad kasmet Nobelio premijos laureatai gauna apie 1 mln. eurų, skirtus jiems žmogaus, kadaise sukūrusio milžinišką pramonės imperiją ir susikrovusio pasakiškus lobius iš prekybos sprogmenimis bei amunicija. Tokio sėkmingo verslininko ir tokio nelaimingo asmeniniame gyvenime.
Jaunajam Alfredui Nobeliui sprogmenų gamyba buvo jo meilės chemijai išraiška.
Iš pelenų į turtus
1834-aisiais, kai Alfredas buvo dar kūdikis, sudegė jo tėvo – išradėjo ir inžinieriaus Imanuelio Nobelio namai Stokholme. Liepsnose pražuvo viskas: pinigai, obligacijos, išradimų patentai.
Per vieną naktį pasiturintis komersantas virto varguoliu.
Užtat išsigelbėjo visi namiškiai – tarp jų ir metukų Alfredas.
Nuskurdęs ir slėpdamasis nuo kreditorių, Nobelis vyresnysis nusprendė išbandyti laimę rusijoje. Išvažiavo vienas – šeima turėjo prisijungti, kai jis vėl atsistos ant kojų.
Visą tą laiką I. Nobelio žmona Anrieta, kad sudurtų galus, prekiavo žalumynais nedidelėje krautuvėlėje, o vyresni sūnūs Liudvikas ir Rudolfas tarsi H. K. Anderseno pasakų herojai pardavinėjo gatvėje degtukus.
Laimė, I. Nobeliui sekėsi labiau, nei tikėjosi. Per trejus metus rusijoje jis sugebėjo išmokėti visas skolas, nusipirkti prabangų namą ir pagaliau išsikviesti šeimą. Mat rusai išskėstomis rankomis priėmė visus švedo sumanymus: vandens šildymo sistemą, staklių gamybos žinias ir, žinoma, „parako užtaisą metaliniame korpuse“ – miną.
Tačiau į gyvenimo pabaigą mokslininkas ėmė skausmingai s savo išradimų kainą žmonijai. Tai jį įkvėpė surašyti garsųjį testamentą
Chemikas poeto siela
I. Nobelio liejyklos ir metalurgijos cechai tiekė rusijos imperijai bėgius, ginklus, garo mašinas, garvežius. Ir buvęs padegėlis iš Stokholmo pagaliau galėjo užtikrinti keturiems savo sūnums turtingą gyvenimą ir geriausią išsilavinimą.
Vyresni sūnūs aktyviai įsiliejo į tėvo verslą. Liudvikas ir Rudolfas Nobeliai turėjo įgimtą prekeivio talentą. Būtent jiedu vėliau Baku sukurs milžinišką naftos koncerną „BraNobel“ ir taps rusijoje tuo, kuo Amerikoje buvo Rokfeleriai.
O jaunėlis Alfredas, nuo kūdikystės silpnas ir ligotas, toks ir augo. Nors turėjo akivaizdžių chemiko gabumų, labiau linko į dramaturgiją ir poeziją. Tačiau taip pat nuoširdžiai padėjo tėvui.
Alfredui tebuvo 17 metų, kai išvyko į savo pirmąją trejų metų verslo komandiruotę po Europą ir Ameriką. Tada tvirtai apsisprendė: ateityje užsiims tėvo taip garbinama chemija.
Tačiau pirmoji meilė vos nesužlugdė šių jaunuolio planų.
Nelaiminga meilė kaip katalizatorius
Egzistuoja kelios legendos, kodėl Nobelio premija neteikiama matematikams. Viena jų siejama su tuo pirmuoju dideliu mokslininko susižavėjimu.
Alfredas Nobelis įsimylėjo taip, kaip įsimyli tik dvidešimtmečiai romantikai. Jo mintyse nebeliko vietos net chemijai – jas visas užėmė Ana Dezri.
Bet svajonę apie vestuves neva sužlugdė pati gražuolė, vietoj išblyškusio švedo pasirinkusi stotingą salonų liūtą Francą Lemaržą – austrų pasiuntinio sūnų, būsimą matematiką.
Jų vestuvių dieną Alfredas atgulė į patalą ir tėvas savaitę nesitraukė nuo jo lovos. Kai pagaliau atsigavo, pareiškė ketinantis tapti garsiausiu mokslininku.
Kol jaunasis Alfredas gulėjo ligos patale, tėvas atskleidė jam slapčiausią savo svajonę. Imanuelis Nobelis niekaip negalėjo išmesti iš galvos minčių apie sprogstamąją medžiagą, galingesnę ir pigesnę už juodąjį paraką. Pastarasis buvo labai kaprizingas: nepatogus laikyti, jautrus drėgmei. Todėl žmogus, radęs parako pakaitalą, ne tik amžiams išgarsintų savo vardą, bet ir susikrautų milijonus.
Pagrindą tam naujam mišiniui I. Nobelis jau turėjo – nitrogliceriną. Na tai kas, kad šio išradėjas Askanijus Sobreras naudojo šią medžiagą kaip vaistus širdininkams. Sumaišytas tam tikromis proporcijomis, nitroglicerinas neblogai sprogdavo.
Alfredas tą puikiai žinojo – savo akimis buvo matęs širdies lašų sprogstamąją galią. Tad vos pasveikęs azartiškai ėmėsi darbo. Pirmieji bandymai kanale, specialiai iškastame netoli Nobelio gamyklos, patvirtino jį einant teisingu keliu. Sėkmės pakylėtas išradėjas iškart pasiuntė į patentų biurą paraišką Nobelio nitroglicerinui patentuoti.
Tuo metu Nobelių šeimai sėkme buvo nuodėmė skųstis. Krymo karo metais kompanija „Nobelis ir sūnūs“ susikrovė turtus tiekdama caro armijai amuniciją. Visas pelnas – o jo būta nemenko – investuotas į gamybos plėtrą.
Bet rusams pralaimėjus karą, Nobelių produkcijos paklausa smarkiai sumažėjo ir šeimai vėl iškilo bankroto grėsmė. Todėl 1858 metais Alfredas su tėvu ir motina grįžo į Stokholmą. Liko tik vyresnieji Nobelio sūnūs – Liudviką ir Rudolfą domino naftos radimvietės dabartinio Azerbaidžano teritorijoje.
Aukos mokslui ir verslui
Kol vyresnės Nobelių atžalos traukė iš duobės šeimos verslą, Alfredas tęsė bandymus su Nobelio nitroglicerinu.
Pradinį būsimo milijonieriaus kapitalą tesudarė 100 tūkst. frankų, arba kiek mažiau nei 400 tūkst. dabartinių JAV dolerių. Gamybos procesas nebuvo iki galo sureguliuotas, apie saugumo techniką nė nevertėjo kalbėti. Tačiau Alfredas neketino sustoti ir netrukus Europoje jau veikė kelios nitroglicerino gamyklos. Jis pats buvo ir technologas, ir reklamos agentas, ir buhalteris, ir direktorius.
Pradedančiajam fabrikantui nerimą kėlė tik viena aplinkybė: itin nestabilus, nuo mažiausio sukrėtimo sprogstantis nitroglicerinas nusinešdavo dešimčių žmonių gyvybes.
1864 metų rugsėjo 3-iąją gamykloje Stokholme nugriaudėjo vienas tokių sprogimų. 100 kg nitroglicerino nušlavė nuo žemės paviršiaus pastatą, palaidojo po nuolaužomis visus darbuotojus ir Alfredo jaunesnįjį brolį Emilį, per atostogas atvykusį aplankyti artimųjų.
Žinia apie sūnaus žūtį pakirto senojo Nobelio sveikatą – Imanuelis jau nebepakilo iš patalo iki pat mirties 1872-aisiais.
Mirties pardavėjas
Tragišką brolio žūtį bei tėvo paralyžių sunkiai pakėlė ir pats Alfredas. Gelbėjo tik darbas: Nobelis tapo tikru kosmopolitu, nuolat keliaujančiu iš vieno pasaulio krašto į kitą.
Tačiau sprogimas Stokholmo gamykloje paliko randą ne tik šeimos gyvenime. Švedijos geležinkeliai suspendavo sutartį su A. Nobeliu tiekti „skystus sprogmenis“. O netrukus į orą išlėkė dar ir gamykla Hamburge.
Šimtai žmonių žuvo per sprogimus Niujorke, Sidnėjuje, San Franciske, Liverpulyje… Būtent tuo metu laikraščiai ir prilipdė A. Nobeliui pravardę Mirties pardavėjas.
Vis dėlto nitroglicerino panaudojimo perspektyvos buvo neginčytinos. Tereikėjo jį stabilizuoti, kad taptų mažiau pavojingas.
A. Nobelis dėl to dieną naktį suko galvą. Kol 1867 metais sumanė nitroglicerine išmirkyti sorbento mišinį. Įsigėręs į inertinę medžiagą, nitroglicerinas liovėsi buvęs toks sprogus, o pačiai medžiagai buvo galima presu suteikti bet kokią formą, pavyzdžiui, lazdelės, kurią taip patogu įleisti į išgręžtą angą.
Naujasis išradimas, pavadintas dinamitu, išgelbėjo Nobelių imperiją nuo griūties.
Alfredui ir vėl ėmė sektis: visame pasaulyje dygo viena dinamito gamykla po kitos, ir gyvenimo pabaigoje švedas jų jau turėjo 93 įvairiose šalyse.
Pats A. Nobelis persikėlė gyventi į Paryžių, kur nusipirko prabangią vilą. Apie jį, bene turtingiausią žmogų Europoje, tada jau žinojo visi. Tačiau iš tikrųjų nepažinojo niekas.
Visiems žinomas, bet nepažįstamas
Visuomenė šalinosi tyrinėtojo ir išradėjo. A. Nobelio veikla niekaip neatitiko XIX a. pabaigai būdingo romantiško požiūrio į progresą, kaip laimės žmonijai nešėją. Europiečių akyse švedas buvo turčius, pardavinėjęs tikrą mirtį: dinamitas, priešingai paties išradėjo lūkesčiams, vis aktyviau naudotas karo veiksmuose, o naujausi Alfredo išradimai – įvairūs sprogmenys – jau buvo išskirtinai karinės paskirties.
Kolegos fabrikantai A. Nobelį laikė kone socialistu. Jis rūpinosi savo darbininkų sveikata ir gerove, buvo dosnus šeimininkas – asmeniniam asistentui jo vestuvių dieną padvigubino algą, savo virėjai tokia pačia proga įteikė 40 tūkst. frankų dovaną, dabar prilygstančią 150 tūkst. JAV dolerių.
Apie save mokslininkas rašė taip: „Nobelis – vargšė pusgyvė būtybė. Pranašumai: švarios panagės ir jis niekada nebūna našta kitiems. Trūkumai: neturi šeimos, yra didžiai kantrus, silpnos sveikatos, bet užtat nesiskundžia apetitu. Vienintelis troškimas: nebūti palaidotam gyvam. Didžiausia nuodėmė: nemeilė turtams…“
Mintys apie mirtį jį kamavo nuolat. Būti palaidotam gyvam buvo didžiausia fobija. Taip A. Nobelio testamente, be viso kito, atsirado punktas, reikalaujantis, kad, prieš guldant kūną į karstą, jam būtų perpjautos venos.
Baimės ilgainiui taip išsikerojo, jog mokslininką ėmė kamuoti nemiga. Gydytojai jautėsi bejėgiai – visa, ką jie galėjo patarti pacientui, tai keisti gyvenimo būdą, vesti arba bent susirasti meilužę.
Nepaisant Sofijos Hes neištikimybės, su ja Nobelį siejo ilgiausi santykiai, trukę aštuoniolika metų ir paliudyti šimtais laiškų.
Kompanionė pagal skelbimą
Gydytojų patarimai buvo iš tų, kuriuos lengviau duoti nei įgyvendinti.
Galbūt dėl nelaimingos pirmosios meilės A. Nobelio santykiai su moterimis nesiklostė. Jis mielai grožėdavosi jomis iš tolo, bet žengti pirmojo žingsnio nesiryždavo.
Kurį laiką mokslininkas Paryžiuje susitikinėjo su garsia aktore Sara Bernar. Neaišku, ar tai buvo meilė, ar draugystė, tačiau žinoma, jog maždaug 40-metis Alfredas netrukus parašė laišką motinai: prašė patarimo – verta jam susieti gyvenimą su artiste ar ne.
Atsakymo teko laukti ilgai, o ir tas buvo griežtas: jokiu būdu! Anot Anrietos Nobel, aktoriai – tai sudėtinės asmenybės iš visų personažų, kuriuos kada nors vaidino scenoje, amorfinės būtybės, galinčios priimti bet kokią formą.
„Ne veltui seniau aktorių neleisdavo laidoti kapinėse – jie neturi sielos, sūneli!“ – įspėjo motina.
Ir A. Nobelio santykiai su S. Bernar nutrūko.
Kitas jo poelgis buvo tiesiog skandalingas: 1874-aisiais mokslininkas padavė skelbimą į laikraštį. Tas skambėjo daugmaž taip: „Itin pasiturintis, išsilavinęs, vidutinio amžiaus (41 metų) ponas ieško kelias užsienio kalbas mokančios damos, galinčios dirbti sekretore ir rūpintis namų ūkiu.“
Po trijų savaičių į A. Nobelio skelbimą atsiliepė 33-ejų austrė grafienė Berta Kinski, o po mėnesio šis jai išsiuntė pinigų kelionei į Paryžių.
Neįvykęs tarnybinis romanas
Nuo pat pradžių atrodė, kad jiedu sukurti vienas kitam. Dinamito karaliaus melancholija ir cinizmas dingo it į vandenį – jis juokavo, buvo galantiškas, žavus.
Judviejų su B. Kinski mintys, samprotavimai, mėgstamiausi poetai – viskas sutapo. Bet kai Alfredas galiausiai įsidrąsino užduoti moteriai svarbiausią klausimą, vietoje laukto „taip“ išgirdo muilo operos vertą istoriją.
Pasirodo, madam Kinski, nuskurdusios senos Austrijos aristokratų giminės palikuonė, buvo priversta dirbti guvernante ir… beprotiškai įsimylėjo savo globotinį – baronienės fon Zutner 17-metį sūnų Arturą fon Zutnerą. Jų romanas tęsėsi dvejus metus, kol sužinojo motina.
Kad išvengtų skandalo, guvernantė pabėgo į Paryžių, pas A. Nobelį, tačiau mylimojo nepamiršo.
„Širdies negalima priversti mylėti, taip kaip neįmanoma vien įtikinėjimu priversti skrandį virškinti maistą.“
A. Nobelis
Šis nutikimas vėl atvėrė praeities žaizdas, bet mokslininkas nenutraukė ryšio su B. Kinski. Dar daugiau: kai netrukus sumanė savo vilos rekonstrukciją, tris kambarius joje skyrė sekretorei.
Tačiau kartą parvykęs iš verslo kelionės moters neberado – B. Kinski grįžo į Vieną, kur slapta ištekėjo už savo jaunojo barono.
Įdomu tai, kad jiedu – A. Nobelis ir naujoji ponia fon Zutner – susirašinėjo iki pat jo gyvenimo pabaigos. Dabar manoma, jog austrė tiesiogiai ar netiesiogiai paskatino Nobelį į savo finansuojamų prizų sąrašą įtraukti ir Taikos premiją. 1905-aisiais pati Berta fon Zutner buvo ja apdovanota už savo antikarinę veiklą.
Alfredui Nobeliui visais atžvilgiais ideali pora Berta fon Zutner užuot tapusi jo žmona tapo pirmąja moterimi Nobelio taikos premijos laureate.
Ginklai ir meilė
Praėjus savaitei po sekretorės pabėgimo, A. Nobelis ir pats išvyko į Vieną, kur turėjo nedidelį namuką bei fabriką.
Išradėjas užsirakino laboratorijoje ir netrukus dar kartą parodė pasauliui, ką sugeba. Vien tik per 1875–1876 metus jis patentavo dviratį kaučiukinėmis padangomis, kovines raketas ir „sprogstantį želatiną“.
Paradoksas, kad A. Nobelis ir toliau išradinėjo karo padargus, kai pats vis garsiau skelbė, esą visas pasaulio patrankas reikėtų „pasiųsti velniop“ ar bent jau į muziejų.
„Karas – tai siaubų siaubas, pats baisiausias nusikaltimas… Norėčiau išrasti tokios griaunančios galios medžiagą arba mašiną, kad bet koks karas būtų neįmanomas“, – sakydavo.
Nežinia dar kokius baisius ginklus būtų išradęs A. Nobelis, jei ne vienas įvykis, išviliojęs jį iš laboratorijos.
Visada silpnos sveikatos mokslininkas daug laiko leisdavo kurortuose. Kaip tik viename jų – Badene – tais laikais jau brandaus amžiaus vyras įsimylėjo žavią merginą.
Tai buvo tradicija: per kiekvieną rytinį pasivaikščiojimą A. Nobelis užsukdavo į nedidelę gėlių krautuvėlę nusipirkti puokštelės orchidėjų – jis dievino šias gėles. Bet labai greitai pats suprato, jog labiau nei orchidėjos į krautuvėlę traukia jaunutė pardavėja Sofija Hes.
Jo nepuikioji ledi
Po mėnesio 43 metų A. Nobelis išsivežė bene ketvirčiu amžiaus jaunesnę merginą į Vieną, nupirko nediduką, bet dailų namelį.
Mokslininkas vėl atgavo gyvenimo džiaugsmą – pradėjo susirašinėti su pamirštais draugais, lankytis madinguose salonuose. O kai turėjo grįžti į Paryžių, greta savo vilos įrengė butą, o vėliau ir atskirą vilą gražuolei Sofi.
Toliau viskas klostėsi kaip labai panašaus siužeto operetėje „Mano puikioji ledi“: etiketo pamokos, bendri pasivaikščiojimai ir knygų skaitymai, susižavėjimo kupini laiškai… Liūdna tik, kad koketiškai austrei greitai pabodo melancholiškas intelektualus milijonierius. Tad, naudodamasi jo pinigais, panelė leidosi ieškoti nuotykių.
Iš Dinamito karaliaus aklumo slapta šaipėsi visas Paryžius. Draugai bandė atvesti A. Nobelį į protą. Net tolimojoje rusijoje gyvenantys broliai Liudvikas ir Rudolfas sumojo, kad reikia gelbėti jaunėlį nuo raguočio reputacijos. Bet pats Alfredas pasirinko nieko negirdėti ir nematyti. Į brolių reikalavimus pasiaiškinti, kad jį sieja su „ta pasileidusia mergše“, visada atsakydavo: „Aš tik padedu vargšei merginai.“
S. Hes vyniojo milijonierių aplink pirštą iki 1891 metų. Tada apsireiškė ant jo namų slenksčio nėščia nuo kažkokio dragūnų kapitono. Maldavo atleisti, palaiminti santuokai ir nepalikti be pinigų.
A. Nobelis išlaikė neištikimąją gėlininkę iki pat savo mirties ir net po jos. Testamentu jai iki gyvos galvos buvo palikta metinė pusės milijono kronų, arba 3 mln. šiuolaikinių dolerių, renta.
Nobelio vila Sanreme, kur jis praleido paskutinius penkerius gyvenimo metus. Čia įkurtoje laboratorijoje mokslininkas bandė sintetinti kaučiuką ir dirbtinį šilką. Deja, nespėjo.
Genijaus vienatvė
Ši išdavystė buvo ne vienintelis skausmingas įvykis, aptemdęs paskutinius genialaus išradėjo gyvenimo metus.
9-ojo dešimtmečio viduryje gydytojai diagnozavo A. Nobeliui tuo metu mirtiną ligą – krūtinės anginą, arba stenokardiją.
O čia dar vienas po kito ėmė mirti jo artimieji: 1888-aisiais užgeso vyriausias brolis Liudvikas, dar po metų išėjo motina. Ir tais pačiais 1888 metais Paryžiaus laikraščiai išspausdino nekrologą… pačiam Alfredui Nobeliui.
Laikraštininkai tiesiog supainiojo brolius, tačiau 55-erių mokslininkui buvo šokas patirti, ką apie jį mano žmonės: mirė „kruvinas milijonierius“, „pasaulinio masto piktadarys“…
Staiga A. Nobelis labai aiškiai suvokė, kad nebenusiplaus nekenčiamo mirties pardavėjo žymės.
Reikėjo kažko imtis, juolab kad mokslininkas jautė, jog jam ne tiek daug ir liko. Per tą trumpą laiką reikėjo išspręsti du esminius klausimus: kaip pakeisti žmonijos nuomonę apie save ir kam palikti savo, bevaikio, nesuskaičiuojamus turtus.
Nuo 1889 metų A. Nobelis pradėjo vis aktyviau remti pasaulinį judėjimą už taiką. Taip pat svarstyti sumanymą dalį savo kapitalo skirti premijų fondui, kad būtų galima apdovanoti iškiliausius pasaulio mokslininkus ir visuomenės veikėjus.
1891 metais išradėjas įsikūrė Sanreme. Paskutinius penkerius gyvenimo metus A. Nobelis beveik visus praleido ten, Italijos Rivjeroje.
1896 metų lapkritį A. Nobelį pasiekė žinia apie brolio Rudolfo mirtį. Iš visos gausios Nobelių šeimos, kadaise turėjusios aštuonis vaikus, bet nuo mirties nagų sugebėjusios išsaugoti tik keturis, jis liko vienintelis. Ir žinojo, kad nebeilgam.
Gruodį mokslininko savijauta smarkiai pablogėjo. Jis spėjo dar kartą perrašyti testamentą ir naktį į 10-ąją pasimirė savo viloje Sanreme kraujui išsiliejus į smegenis.
A. Nobelio mirtis buvo tokia pat, kaip ir jo gyvenimas: vienatvėje, su visiškai svetimais žmonėmis greta.
Įdomus faktas
Nors Alfredas Nobelis neturėjo oficialaus vidurinio ir aukštojo išsilavinimo, jis laisvai kalbėjo prancūzų, rusų, anglų, vokiečių, italų kalbomis, kūrė poeziją angliškai.