Iš Čekijoje vykusio tarptautinio vaikų kūrybinių darbų konkurso jaunoji dailininkė panevėžietė Saulė Cechanavičiūtė grįžo ne tuščiomis. Į Aukštaitijos sostinę ji parsivežė laureato medalį. Anot Saulės, šis laimėjimas jai buvo apčiuopiamas įrodymas, kad tai, ką daro, išties yra vertinga.
Saulė Cechanavičiūtė pirmosios, ypatingos akistatos su menu neturėjo – tiesiog užaugo jo supama.
Namuose visuomet skambėdavo muzika, nes merginos tėtis yra muzikantas, vyresnė sesė groja pianinu. Vėliau prie jų prisijungė ir pati Saulė.
Nors muziką pažino pirmiau, dailė S. Cechanavičiūtę vis dėlto sudomino labiau. Tėtis tai puikiai suprato ir nupirko storą, mergaitę kiek gąsdinusią piešimo knygą, pilną nesuprantamų žodžių.
„Paskui daug ilgų vakarų praleidome kartu mokydamiesi iš jos įvairiausių dalykų. Nors dabar šią knygą atsiverčiu kiek rečiau, tačiau ją branginu, ji mane nukreipė piešimo linkme“, – sako jaunoji dailininkė.
Sulaukė įrodymo
Nežinia, ar padėjo pradžią davusi knyga, bet išskirtinio talento S. Cechanavičiūtė už svarius pasiekimus dailės srityje apdovanota kaip viena gabiausių Panevėžio miesto moksleivių. O visai neseniai Čekijoje, Lidice, vykusiame tarptautinio vaikų kūrybinių darbų konkurse panevėžietė įvertinta laureato medaliu – „Lidico rože“. Anot Saulės, šis laimėjimas jai buvo pirmasis kaip dailininkės ir išties labai svarbus bei reikšmingas.
„Juk visi kartais savimi suabejojame ir nebesinori nieko daryti, aplinkinių palaikymas atrodo netikras. Tuomet toks apdovanojimas padeda nuvyti neigiamas mintis, tampa realiu įrodymu, kad pastangos nenueina veltui ir iš tiesų kažką pasiekiau“, – sako jaunoji kūrėja.
Keli S. Cechanavičiūtės darbai jau pabuvojo ekspozicijoje. Kartu su kitų Dailės mokyklos mokinių piešiniais jie puošė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos ir Panevėžio kolegijos sienas.
Nors, Saulės manymu, kūrybiškumas dažnai yra duotybė iš aukščiau, užsispyrus jį galima ir išsiugdyti. Taip nutiko ir jai. Asmeninio albumo nuotr.
Sava meniškoje aplinkoje
S. Cechanavičiūtė yra Panevėžio dailės mokyklos auklėtinė. Metai tokioje meniškoje aplinkoje išties išėjo į naudą, o patirtis ten ji vadina tiesiog puikiomis. Mokytojai nuoširdžiai stengiasi padėti, pademonstruoti, kaip įvairias technikas pritaikyti darbuose. Šios pamokos leido sukonkretinti dailės žinias, suprasti, ko reikia dailėje, kaip pasiekti norimą rezultatą.
„Vien bendras susikaupimas pamokose, matymas, kaip kuria ir siekia savo tikslų kiti, skatina tobulėti ir mane“, – teigia S. Cechanavičiūtė.
Dabar pagrindinė jaunosios menininkės kelrodė žvaigždė yra jos Dailės mokyklos auklėtoja Jolanta Rudokienė. Į ją Saulė visuomet gali drąsiai kreiptis patarimo, pasitarti.
Kasdienybės detalės
Piešimas S. Cechanavičiūtei – galimybė parodyti, ką jaučia, kas jai svarbu, kaip mato ir supranta pasaulį. Kai piešia, dažniausiai užsigalvoja apie su menu visiškai nesusijusius dalykus, prisiminimus ar ateities svajones. Visa tai Saulei tampa savotiška terapija.
Dažniausiai S. Cechanavičiūtės darbai būna realistiniai ar pusiau realistiniai portretai, iliustracijos pieštuku, tušinuku. Nors savo tikslaus braižo dailininkė dar neturi, yra įsitikinusi, jog jam atrasti reikia daug laiko ir eksperimentavimo, tad įvykių neskubina.
Labiausiai ją jaudina kasdienybės tema. Dažniausiai Saulė piešia žmones, iliustracijas. Sako darbuose siekianti realistiškumo, smulkių detalių, tačiau dabar ieško, kaip šiuos piešinius padaryti dar įdomesnius, įtraukti fantastinių, siurrealizmo elementų.
„Mane žavi dailininkų gebėjimas perteikti paprastus, neišskirtinius vaizdus ir jiems „prikabinti“ emocijas. Turiu omenyje tuos paveikslus, kuriuos tiesiog atpažįsti – lyg tai būtų tavo gyvenimas, užfiksuota akimirka tau labai artima, galėtum įvardinti net jos kvapą. Keli to pavyzdžiai būtų Jano Vermejerio ar Marės Kasat darbai“, – sako Saulė.
Išsiskirti iš kitų
S. Cechanavičiūtės manymu, piešimo mene svarbiausia yra nepaskęsti smulkmenose. Lygiai taip pat kaip ir momentiškai pajausti – tai piešiniui suteikia tikrą emociją, gyvybę. Tačiau be turimų žinių tiesiog nebus įmanoma to perteikti.
„Bet jei paskęsti smulkmenose, prarandi didįjį vaizdą ir darbas netenka žavesio. Tai subtilu, bet pasiekti balansą įmanoma“, – tvirtina pašnekovė.
Tapti sėkmingu dailininku, kurio darbais žavėtųsi trokšta kiekvienas kūrėjas. S. Cechanavičiūtė įsitikinusi, jog šį tikslą vargiai pasieksi be originalumo ir darbštumo.
„Manau, jog labai svarbu atrasti tai, kas tavo darbus išskiria iš kitų, kas parodytų žmonėms, kodėl būtent tu vertas jų susidomėjimo. O tam, kad tai įgyvendintum, tenka daugybę valandų dirbti, piešinius koreguoti ir vėl pradėti nuo nulio“, – aiškina pašnekovė.
Palaikymo komanda
Įkvėpimo S. Cechanavičiūtė semiasi tiesiog iš gyvenimo akimirkų. Tai gali būti iš kvailo pokalbio kilusi mintis ar tiesiog vaizdas, kritęs į akį einant iš mokyklos namo.
„Kartais idėjų būna tiek daug, jog nebežinau, kaip jų nepamesti ir visas perkelti ant popieriaus. Tačiau neretai mūza paklysta ir kad ir kaip norėčiau, nieko nesukuriu“, – šypteli Saulė.
Paklausta, ar jos požiūrį į meną kažkuria dalimi formavo gimtasis miestas Panevėžys, S. Cechanavičiūtė sako taip nemananti. Kuklios dailės galerijos jai labiau įrodė, kad dailininkai čia neišgalvoti ir jų darbai realūs.
Kad Saulė eina dailininkės keliu, daugiausiai lėmė šeima.
„Tėvai išsaugojo visus mano dailės „šedevrus“ bei pirmuosius rimtesnius darbų bandymus, kad ir kaip norėjau jais atsikratyti“, – šypteli Saulė.
Seneliai taip pat visada rodo susidomėjimą anūkės darbais, ją vis padrąsina. Didelė Saulės palaikymo komanda yra draugai.
„Jie kiek perdėtai džiaugiasi visais mano piešiniais, iškilmingai jais puošia savo kambario sienas, – juokiasi Saulė. – Tokios šiltos reakcijos į tai, ką sukuriu, man parodo, kad meno reikia.“
Mokėsi kurti
S. Cechanavičiūtė svarsto, jog tiek metai, praleisti Muzikos ar Dailės mokyklose, tiek daugybė papildomų mokymosi valandų kartu su tėčiu išugdė jos mąstymą ir kitokį meno pajautimą.
Nors, Saulės manymu, kūrybiškumas dažnai yra duotybė iš aukščiau, užsispyrus jį galima ir išsiugdyti. Taip nutiko ir jai.
„Jei esi iš prigimties kūrybingas – labai pasisekė. Man, deja, nelabai, tad teko to išmokti. Peržvelgiu eskizų knygelę, kitų dailininkų darbus, panaudoju elementus iš senesnių piešinių ir iš viso to išeinai meno frankenšteinas. Ne visada esu patenkinta rezultatu, tačiau taip treniruoju savo mąstymą“, – pasakoja jaunoji dailininkė.
Asmeninio albumo nuotr.
Išgyveno magišką vaikystę
Vaikystėje S. Cechanavičiūtė paniškai bijodavo žmonių, su niekuo nekalbėdavo ir nesitraukdavo nuo mamos šono. Mėgdavo fantastines istorijas ir jomis šventai tikėdavo. Tuomet namuose, tarp paprastų daiktų, ieškodavo pasislėpusių nykštukų, magiškų veikėjų.
„Turbūt daug vaikų panašiai leisdavo laiką. Ir dabar stengiuosi pastebėti pasislėpusius stebuklus kasdienybėje, tai skatina kurti“, – šypteli Saulė.
Laisvalaikiu ji stengiasi džiaugtis besibaigiančia vaikyste. Dažniausiai tai būna ilgi vakarai su draugais ar gera knyga rankose ir išlepintu katinu šalia. Taip pat ypatingą vietą širdyje užima pasivaikščiojimai greta namų esančiame miške ir neseniai atrasta meilė koncertams.
Dabar, per žiemos atostogas, mokslus S. Cechanavičiūtė atidėjo į šalį, ką tik užbaigė dailės darbus prieš atsiskaitymą, tobulina muzikos kūrimo žinias ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu.
„Šiuo metu mąstau apie tai, kas manęs laukia po mokyklos, kuria meno kryptimi pasukti. Svajoju apie linksmus vakarus, kai nebereikės jaudintis ir dėl šių dalykų“, – šypteli jaunoji dailininkė.
