Kamilės Mockutės, Rositos Šakarnytės, Gintarės Petruokaitės poezijos kūriniai harmoningai įsispraudžia į meilės lyrikos kertelę.
Kamilė Mockutė (11 kl.)
„Mano vienintelė svajonė yra ta, kad Kamilė surastų ir sąmoningai pajustų kasdienes gyvenimo staigmenas. Lyderė, aktyvistė, skautė. Daug siekianti, daug ieškanti. Tereikia tik gyvenimo džiaugsmo angelo, kuris atvertų akis kūrybos paslaptims, mažiems džiaugsmams“, – mokytoja Virginija Milaševičienė.
***
Tobula Netobulybė
Neš kraitį sunkų.
O kodėl jai sunku? Net nekyla idėjos.
Ji – Tobulybė!
Bet sėdi pasislėpusi
spintos kamputyje.
Sėdi ir verkia, ir svarsto,
kaip jai sunku būti tobulai.
Juk pasauliui reikia tobulumo…
Nebus tobulumo, nebus ir gyvenimo.
Sunku susivokti, kodėl taip yra,
Juk nėra tobulo.
Net Tobulybė netobula.
Tai kaip čia yra?
Klausimas, kuris kankina kiekvieną.
***
Pas ką tu eisi, kai liksi vienas.
Pas ką tu eisi, kai širdis suduš.
Pas ką tu eisi, kai nebegalėsi pakęst savęs.
Aš laukiu tavęs dieną ir naktį..
Aš laukiu tavęs, naktį ir dieną.
Aš laukiu tavęs, nors turėčiau laukti kito žmogaus.
Mes kalbam abu apie tavo jausmus.
Mes kalbam abu apie tavo vienatvę.
Mes kalbam abu apie tavo skendimą savy.
Norėčiau nors kartą, kad pamirštum save.
Norėčiau nors kartą kalbėt apie mus.
Norėčiau nors kartą nebežaist šito aklo žaidimo.
Rosita Šakarnytė (11 kl.)
„Praėjusią vasarą nusistačiau sau tikslą sukurti bent vieną spektaklio scenarijų. Tai man labai patiko, patyriau daug gerų emocijų, todėl supratau, kad turiu polinkį į kūrybą. Tikiu, kad kuriantis žmogus paprastuose dalykuose gali įžvelgti žymiai daugiau nei bet kuris kitas.“
Myliu. Noriu
Aš myliu,
Bet nemoku to įrodyt.
Aš noriu apkabinimo,
Tik bijau jo paprašyti.
O kas, jei palaikys kvaila?
O kas, jei pasakys ,,ate“?
Nebenoriu aš bijoti,
Nebenoriu ir kartoti.
Esu tokia, kokia esu,
Vieni priims, kiti paliks.
Aš myliu ir nemoku,
Aš noriu, bet bijau…
Laikinai
Gyvenu svajonių pasauly,
Iš jo išlįsti bijau.
Kodėl negali būti viskas gražu?
Kodėl pasitaiko momentų sunkių?
Viskas bus gerai,
Šitą jau žinau.
Jei priešaky audra,
Regiu, kad greitai giedros dienos.
Nepalūžti sunku,
Iki to lieka menkutė riba.
Ji skiria mane ir tave,
Skiria kiekvieną iš mūsų.
Jei būsiu kantri,
Tai praeis.
O jei ne,
Pasiliks ir kankins dar ilgai.
Gintarė Petruokaitė (10 kl.)
„Rašyti man patinka dėl to, kad galiu sukonstruoti savo mintis kaip noriu, nesitikėdama jokio atsako. Dabarties chaose popierius man padeda rasti atsakymus į klastingus klausimus ir parodo kelią į viltį.“
Pasaulio vaizdas
Kartais saulė nešildo,
Kartais mėnuo nevilioja.
Kartais diena aptemsta,
O naktis nušvinta.
Tiesa dažnai skaudina,
Melas nesukrečia iki gelmių.
Širdies balsas nutyla,
Sąžinė praranda prasmę.
Tada atsiveria tikras pasaulio vaizdas,
Pilkas ir šaltas, lyg širdis Narcizo.
Tada sužeidžia realybės ietis
Ir dingsta liepsnos šiluma.
Šešėliai
Kužda šešėliai, nerimsta,
Juose daug kas slepiasi.
Bet vilioja, traukia giluma,
Tad ko bijoti?
Ten protas ir pamišimas,
Tiesa ir melas.
Bet juokingiausia –
Jog jie vienas ir tas pats.
Aš nugrimzdau į tamsą,
Bet matau šviesą.
Aš galiu ją pasiekti,
Bet ji sudegins mane.