Šančių kaimo (Lapių seniūnija) ūkininkė Zita Maurukienė teturi vos 6 ha ir vadina save mažažeme. Tačiau toks plotas išmaitina keturis vaikus auginančią šeimą ir žiemą leidžia ilsėtis. Verslo sėkmės paslaptis paprasta – moteris pasirinko uogininkystės kryptį ir augina braškes, šilauoges bei avietes.
Ūkininkauti pradėjo gimus dukrai
„Jei Lietuvoje turi mažai žemės, verstis uogininkyste yra pelningiausia. Pirmuosius 20 arų braškėmis užsodinome, kai dukrai buvo dveji metai. Jai dabar aštuoniolika. Mano mintis buvo tokia: auga vaikai, gal pavyks išmokyti juos užsidirbti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Iš tikrųjų vaikai nuo mažų dienų nesiskųsdami priprato talkinti, jie visada turi savo pinigų, išmoko taupyti, vertinti pinigus ir daiktus. Tai buvo pasiteisinusi edukacinė programa. Kiekvienas vaikas gimdamas atnešė ir naują verslo idėją: taip ūkyje atsirado aviečių, šilauogių“, – šypsojosi pašnekovė.
„Turbūt prieš tiek metų Lietuvoje dar niekas žodžio „edukacinė“ nežinojo“, – suabejoju.
(J. Butkutės nuotr.)
„Aš žinojau, – užtikrino moteris. – Esu baigusi tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, dirbau pradinukų mokytoja Lapių pagrindinėje mokykloje. Tačiau šiemet su mokykla teko atsisveikinti, nes niekur nebespėjau, o darbą gerai atlikti norėjosi ir ten, ir čia.“
Ar galima sakyti, kad mokytojavimas nebuvo tikrasis pašaukimas? „O, čia klausimas, į mokyklą tebetraukia, tačiau nebegalėjau savęs padalyti ir dar skriausti šeimos“, – neslėpė moteris.
Skina vėlyviausias
Didžiausią dalį – per 1 ha – ūkyje užima skinamų braškių plotai. Iš vieno ha Maurukai nuraško iki 20 t uogų. Žinoma, derlius priklauso nuo orų sąlygų. Ankstesniais metais, kai vasaros pradžia buvo lietinga, supuvo apie 50 proc. uogų. „Vienas indelis gerų, kitas – blogų, tačiau svarbiausia, kad nuskinti reikia visas“, – sakė Zita.
Šiemet pirmąsias uogas rinko birželio pirmą savaitę. „Šiųmetis braškių sezonas prasidėjo palyginti vėlai. Paprastai prekiauti pradedame gegužės 28 d., o šiemet birželio 8-ąją. Puikiai jaučiame klimato kaitą. Orai kuo toliau, tuo labiau darosi nenuspėjami, nežinai, kas tavęs laukia kiekvieną dieną“, – sakė ūkininkė.
Šiuo metu Šančių kaime skinamas vėlyviausios veislės „Malvina“ derlius.
Dėl skonio nesiginčijama
Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, Z.Maurukienės tvirtinimu, pirkėjai labiausiai mėgsta „Sonatos“ rūšies braškes, mat uogos saldesnės ir turi gardų prieskonį. Tai vidutinio ankstumo veislė. Ankstyviausios ūkyje – „Rumba“. Jos labai išvaizdžios, blizgančios ir iškart patraukia pirkėjų akį. „O juk sakoma: pirmiausia ragaujame akimis. Dažnam vartotojui reikia vaizdo: jei uogos didelės, gražios, tai ir perkamos“, – šypsojosi moteris.
„Elkata“ – trečioji pagal populiarumą rūšis Maurukų uogininkystės ūkyje. Vidutinio ankstyvumo, labai derlinga, skani, tačiau turi minusą – šios rūšies braškes sudėtinga transportuoti. Jei tą pačią dieną parduoti nepavyksta, kitą dieną vežti neverta, nes jos jau nebeturi prekinės išvaizdos.
„Žmonės dažnai klausia, kurios uogos skaniausios. Savo nuomonės neperšame, prašome ragauti ir patiems nuspręsti“, – sakė ūkininkė.
Rinkdamiesi naują veislę uogininkai daug dėmesio skiria ne tik skonio savybėms, derlingumui, bet ir krūmo atsparumui. „Kadangi stengiamės gerai prižiūrėti, ravime tik rankomis, piktžolėms naikinti nenaudojame jokių chemikalų, uogynas tarnauja 6 metus. Pirmaisiais metais derliaus nelaukiame, išskabome visus žiedus, kad sustiprėtų krūmeliai“, – ūkininkavimo principus vardijo moteris.
(J. Butkutės nuotr.)
Šiemet yra kelios eilės braškių, kurios veda jau šeštą derlių: nors lapai atrodo labiau suvargę ir smulkesni, uogos ant senų krūmelių dar gana stambios.
Dėl geresnio derliaus reikia pasistengti
Moteris neslepia, kad tokio gero derliaus – 20 t iš ha – nepavyktų gauti, jei nebūtų dedama nemažai pastangų. Visi braškių plotai žiemą būna uždengti plėvele, kad nenušaltų. Kai lauko temperatūra pasiekia +10 °C, žieminė apsauga nuklojama, ir augalai apdengiami plonesne agroplėvele. Paprastai komfortiškesnes sąlygas braškėms uogininkystės ūkio savininkai sudaro maždaug 40 arų plote ir plėvelę laiko iki žydėjimo.
Žiūri į prognozes, žiūri į debesis, galvoji, kviesti skynėjus ar ne. Tokius galvosūkius tenka spręsti nuolat, – teigia ūkininkė.
„Taip elgiamės, nes norime gauti didesnį derlių, – sakė pašnekovė. – Su žiemos šalčiais jau išmokome kovoti uogakrūmius uždengdami plėvele. Turime ginklą prieš sausrą – kiekvienoje braškių eilėje įrengta vandens juosta. Tačiau kai užeina lietingas sezonas, nieko padaryti negali, skėčio nepastatysi. Pernai 30 arų pasodinome naują braškyną, tačiau liepos lietūs pusę krūmelių sunaikino, nes dėl drėgmės pertekliaus išsivystė pašaknio ligos. Šiemet atsodinome, žiūrėsime, kas iš to išeis.“
Žalos pridaro ne tik lietūs, bet ir paukščiai. Jie ne tik nulesa nemažai šilauogių, bet ir apkapoja braškes. Maurukai patys sugalvojo būdą, kaip baidyti niekdarius: laukuose ant kuolų jie prikabina išvyniotų magnetofonų garsajuosčių juostų. Tačiau kai vėjas stiprus, ši apsauga menkai tegelbsti, nes vėjas nudrasko juostas.
Uogoms laistyti ūkininkai kasdien išleidžia po 50 t vandens: „Laistome saikingai, kad neišdžiūtų. Planuojame išsikasti 100 kub. m tūrio tvenkinį.“
Pirmajam laukui įrengti ūkininkai gavo Europos Sąjungos (ES) paramą. Tuomet pasisamdė meistrus, kad po žeme išvedžiotų laistymo sistemą. „Aš pasižiūrėjau, kaip viskas turi būti, ir dabar apie vamzdžius žinau daugiau, negu reikia. Kituose laukuose šį darbą jau atliko pats vyras“, – pasakojo ūkininkė.
Ar brangu įrengti laistymo sistemą? „Tuo metu, kai rengi, atrodo brangu. Bet vėliau ji atsiperka. Be laistymo sistemos tokiuose plotuose nepavytų nieko išauginti. Prisimenu, kai dar sistemos neturėjome, tik dviem dienoms išvažiavome į Palangą, o grįžę radome džiovintas braškes“, – šypsojosi pašnekovė.
Kaimo jaunimui užtikrina užimtumą
Uogų skynimo metu Maurukai ūkyje įdarbina iki 25 darbuotojų. Daugiausia tai Šančių ir aplinkinių kaimų jaunimas. Per dieną geriausi skynėjai sugeba surinkti iki 120 kg uogų. Šiemet, anot moters, susirinko labai darbšti komanda, net lėčiausi priskina 70 kilogramų.
Vis dėlto derliaus nuėmimas – sunkiausias laikas ūkyje. „Žiūri į prognozes, žiūri į debesis, galvoji, kviesti skynėjus ar ne. Tokius galvosūkius tenka spręsti nuolat“, – sakė pašnekovė.
Uogas Maurukai realizuoja keturiuose taškuose prie prekybos centrų Šilainiuose, Šiaurės prospekte bei Šilainių turguje. Pačias pirmąsias uogas Maurukai pardavinėjo po 5 Eur už 1 kg, atvežtinės tuo metu kainavo 2,8 euro. Nepaisant kainų skirtumo, pirkėjai graibstyte išgraibsto šančiškių produkciją, ūkininkai turi gausų nuolatinių klientų būrį.
Nei apie ūkio plėtrą, nei apie braškių perdirbimą Šančių kaimo ūkininkai nė negalvoja. Tam, Zitos teigimu, reikėtų auginti gerokai didesnius plotus, o šiuo metu nusistovėjusi pusiausvyra – kiek užaugina, tiek ir parduoda. „Buvo kilusi mintis perdirbti avietes, tačiau kol kas ją dar nustūmėme į šalį“, – atskleidė moteris.
Pirkėjus pritraukia gausesnis asortimentas
Maurukai augina aviečių, pradedančių derėti kartu su vėlyviausiomis braškėmis. Pasibaigus joms, nunoksta šilauogės. Pernai Šančių kaimo ūkininkai jas skinti baigė rugsėjo 15 d., o po šios datos, kaip patys sako, jau gali atsipūsti.
Šiemet jie išplėtė šilauogių plotą ir ketina šių uogakrūmių sodinti dar daugiau. Aviečių plantacija teužima 25, o šilauogių – apie 35 arus.
Pernai pirmąsias šilauoges šančiškiai ragavo birželio pradžioje, šiemet nesitiki anksčiau kaip liepos 15 dieną. „Geriausiai sekasi, kai ant prekystalio būna įvairesnis asortimentas, todėl jam paįvairinti sėjame žirnių. Juos gerai perka, be to, žirniai pagerina dirvą – papildo natūraliu azotu“, – sakė pašnekovė.