Milžiniškais šuoliais į viršų šuoliuojanti infliacija grasina ištuštinti ne tik gyventojų pinigines.
Statybų sektorius rėžia esantis nebepajėgus dabartinėmis kainomis užbaigti savivaldybių ar valstybės finansuojamų užsakymų.
Statybininkų spaudžiamoms savivaldybėms biudžetuose teks ieškoti papildomų resursų arba atidėti jau suplanuotus, bet dar nepradėtus darbus.
Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad per metus statybinių medžiagų kainos šoko beveik 20 proc.
Labiausiai brango pagrindinės medžiagos – metalo bei medžio gaminiai, betonas ir gelžbetonio gaminiai, izoliacinės medžiagos.
Kylančios kainos brangina ir statybas.
Daugelis šio sektoriaus įmonių bandydami atkreipti dėmesį į sudėtingą situaciją, praėjusią savaitę pusdieniui buvo nutraukę darbus.
Statybinis šurmulys trumpam buvo nutilęs ir viename didžiausių Panevėžyje įgyvendinamų projektų – Stasio Eidrigevičiaus menų centre.
„Norėjome atkreipti dėmesį į didelę problemą. Su Panevėžio savivaldybe nuolat kalbamės, rašome raštus, tačiau ji mano, kad toks kainų pokytis nėra force majeure. Bet mes taip pat negalime primokėti vien dėl tos garbės, kad Panevėžyje statome S. Eidrigevičiaus menų centrą. Dar sėsime prie bendro derybų stalo, nes jeigu ir toliau būsime priversti dirbti tokiomis sąlygomis, bendrovę įstumsime į nuostolių duobę“, – tvirtino SEMC statančios bendrovės Panevėžio statybos tresto generalinis direktorius Egidijus Urbonas.
Veržia kilpą
PST vadovo teigimu, SEMC rangos darbų sutartis pasirašyta dar tuomet, kai tokio drastiško kainų kilimo nebuvo galima numatyti.
Ši kompanija Panevėžyje stato ne tik SEMC.
Bendrovė laimėjusi ir Senvagės bei Bendruomenių rūmų prieigų sutvarkymo konkursus.
E. Urbono teigimu, pastarieji projektai nėra tokie skausmingi kaip SEMC, mat šiems didžiąją dalį reikalingų medžiagų bendrovei pavyko įsigyti dar prieš jų pabrangimą.
„Iš Panevėžyje vykdomų projektų SEMC pats nuostolingiausias. Vis dėlto darbų sustabdymas ilgesniam laikui būtų kraštutinė priemonė. Tas sustabdymas niekam neduotų naudos. Miestiečiai nesulauktų tokio ambicingo projekto, o mes savo ruožtu patirtume didžiulius nuostolius. Neabejoju, kad ir Panevėžio savivaldybė norėtų, jog objektą baigtume laiku. Tikimės, kad pavyks rasti kompromisą“, – sako E. Urbonas.
Panevėžio projektai nėra išskirtiniai – tokia pati situacija visoje Lietuvoje.
Pasak E. Urbono, su privačiais statytojais ir vystytojais pavyksta lengviau susitarti negu su valstybinėmis institucijomis.
„Šiuo metu perkančiosios organizacijos geriau išleidžia pinigus brangiems teisininkams, kad tik nemokėtų rangovams papildomų pinigų. Bet tai nėra tas kelias, kuriuo turėtume eiti. Karinio konflikto Ukrainoje tikriausiai niekas negalėjo numatyti, dabar reikia geranoriškumo iš abiejų pusių ir sėstis prie derybų stalo. Ir tam reikia labai daug pastangų“, – teigia E. Urbonas.
Sutarčių įkaitai
PST generalinio direktoriaus tvirtinimu, net ir per 2008 m. krizę nebuvo tokio drastiško statybinių medžiagų ir paslaugų brangimo.
Tuo metu statybos masiškai stojo ne dėl augančių kainų, o staiga sprogusio nekilnojamojo turto burbulo.
O dabar statybų bendrovės tapo įkaitais anksčiau pasirašytų sutarčių. Be to, pasak E. Urbono, darosi itin sudėtinga apskaičiuoti ir naujų projektų sąmatas, mat medžiagų tiekėjai ir gamintojai pateikia kainas, kurios galioja vos kelias dienas.
„Esame situacijos įkaitai. Turime įsipareigojimus, bet kainos pasikeitė taip drastiškai, kad nebegalime įgyvendinti prisiimtų projektų. Apie pelnus statybos įmonės net nesvajoja, užduotis dabar sumažinti nuostolius“, – tikina E. Urbonas.
P. Židonio nuotr.
Pavyzdys Skandinavijos šalys
Pasak PST vadovo, Lietuvos bėda, kad nėra bendros sutarties, kuria galėtų naudotis visos perkančiosios organizacijos. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, kur veikia ir PST antrinės įmonės, įstatymuose apibrėžta, kokiais atvejais kainos gali būti indeksuojamos.
Jeigu statybinės medžiagos pabrangsta bent 5 proc., užsakovas be jokių ginčų indeksuoja sutartyje numatytą sumą.
„Pas mus kiekviena perkančioji organizacija perdaro sutartis. Vienose viena kartelė, kitose – kita. Naujose sutartyse jau atsiranda punktas, kad indeksavimas galimas tik tuo atveju, jeigu infliacija perkopia 10 ar net 15 proc. Keičiamos žaidimo taisyklės, nors išeitis iš tokių situacijų ateities perspektyvoje būtų bendros sutartys visiems“, – mano E. Urbonas.
Laukia išaiškinimo
Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna teigė, kad į Savivaldybę su prašymu indeksuoti sutartis ar pakoreguoti kai kuriuos jų punktus kreipėsi beveik visos statybų ir kelių tiesimo įmonės, įgyvendinančios infrastruktūros objektus mieste.
Kai kurie prašymai jau yra patenkinti.
Pasak T. Juknos, jeigu nėra keičiamos sutarties sąlygos ir sutariama dėl indeksavimo tvarkos, tokios sutartys pasirašomos nedelsiant. Tačiau, anot jo, kai prašoma koreguoti tam tikrus sutarties punktus, prašymai atidedami.
„Kol kas laukiame išaiškinimo iš Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) ir Centrinės projektų valdymo agentūros. VPT standartinis paaiškinimas, kad sutartys gali būti keičiamos, bet ne esminės sąlygos, ir kad pati perkančioji organizacija už viską atsako, mūsų netenkina. Norėtume gauti labai konkretų pritarimą iš kontroliuojančių institucijų, kad ateityje nebūtų traktuojama kaip esminis sutarties ar Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas“, – kalbėjo T. Jukna.
Pasak administracijos vadovo, situacija jiems suprantama ir Savivaldybė pasiryžusi indeksuoti projektų darbų likutines vertes proto ribose.
Kiek iš biudžeto tai pareikalaus papildomų lėšų, kol kas nebuvo skaičiuota.
Kiekviename objekte likę labai skirtingai nebaigtų darbų.
Be to, anot jo, vienais atvejais indeksuoti prašoma remiantis metine infliacija, kitais – vidutine metine infliacija.
Skaičiuojama, kad vidutiniškai indeksavimas sieks apie 12 proc.
„Labai skirtingos sutartys, tad ir indeksavimo tvarkos nevienodos. Šiuos sprendimus priimti sudėtinga, nes mes neturime praktikos, kaip tą daryti“, – pripažįsta T. Jukna.
Blogiausio scenarijaus nenori
Administracijos vadovas neslepia, kad tam, jog būtų galima užbaigti jau pradėtus projektus, gali tekti atidėti dar laukiančius savo eilės.
Tačiau, pasak T. Juknos, pirmiausia bus bandoma ieškoti kitų kelių – lėšų pritraukti iš įvairių fondų ar Europos Sąjungos investicinių projektų.
„Jeigu nepavyktų gauti papildomų lėšų, tektų atsisakyti kažkokių projektų, atidėti juos geresniems laikams. Bet kol kas bandysime pirmiausia užsidirbti papildomų pinigų“, – tvirtino T. Jukna.
Anot jo, kuriam laikui stabdyti suplanuotus darbus būtų pats blogiausias scenarijus ne tik miestui, bet ir pačiai statybų rinkai.
Iš privačių investuotojų jau tenka girdėti, kad kai kurie statybos projektai stoja.
Jeigu juos pradėtų stabdyti ir savivaldybės, situacija taptų dar sudėtingesnė: žmonės prarastų darbus, įmonės – pajamas, nesipildytų ir valstybės bei savivaldybių biudžetai.
„Turėtume kritišką situaciją, kokia buvo per 2008 m. krizę. Čia yra lazda su dviem galais ir tą balansą reikia išlaikyti“, – sako T. Jukna.