1996-aisiais metais kalendoriai pasipildė dar viena minėtina data – vasario 2-oji buvo paskelbta Pasauline pelkių diena.
Lietuvoje ji dažniausiai ateina ir praeina nebent specialistų pastebėta, nors esame, pasirodo, šiuo atžvilgiu turtingas kraštas: turime pelkių, priskirtų pasaulinės reikšmės saugomoms vietovėms.
Nežinia, kas kaltas, – folkloras, vaikystėje klausytos pasakos ar kolektyvinė genetinė atmintis, bet daugeliui mūsų pelkės asocijuojasi su niūriomis legendomis ir pavojais, nors iš tikrųjų yra gyvybiškai svarbi ekosistemos dalis.
Apie didžiulę pelkių teikiamą naudą ir bandymus Lietuvoje išsaugoti šiuos paslaptingiausius iš gamtos darinių kalbėjomės su Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vadovu, daktaru Juliumi TAMINSKU.
– Kas yra pelkė? Ir kodėl daugelis jas painioja su durpynais?
– Į pirmąjį klausimą galima atsakyti labai paprastai arba labai sudėtingai. Jeigu labai paprastai, tai pelke laikoma teritorija, kurioje yra nuolatinis arba sezoninis vandens perteklius durpiniame sluoksnyje.
Pati pelkė pelkei nelygu – jų egzistuoja labai didelė įvairovė. Pas mus pelkėmis išties labai dažnai vadinami durpynai, bet tai nėra tas pats, nes pelkė – kaip gyvas organizmas. Ji, jeigu galima taip sakyti, turi „augti“. Pelkėje yra tam tikras sluoksnis durpių ir tas sluoksnis nuolat auga. Jeigu kažką šioje pusiausvyroje pažeidžiame, tarkime, nusausiname ir pradedame kasti durpes, jų sluoksnis nustoja augti ir darinys, kuris anksčiau vadinosi pelke, pradedamas vadinti durpynu.
J. Taminskas.
„Augančios“ pelkės kaip kraštovaizdžio elementai yra labai svarbios, nes durpės formuojasi iš pelkėje augančių augalų. Tie augalai nunyksta ir apyra, pasiekia vandens sluoksnį. Vandens sluoksnyje nėra deguonies ir augalas toliau nebeyra, nebesiskaido arba skaidosi labai lėtai. Šie augalai klojasi pelkėje į tam tikrą sluoksnį ir taip pelkė lyg užkonservuoja dalį anksčiau buvusios augalijos. Jeigu pelkėje iškastume kokio metro šurfą ir paimtume durpių mėginį, tai metro gylyje rastume kelių tūkstančių metų senumo užsikonservavusius augalus.
Kodėl mums svarbios pelkės? Užkonservuodamos tuos augalus, jos užkonservuoja ir CO2 – anglies dioksidą.
Augdamas augalas iš atmosferos paima anglies dioksidą, kuris priskiriamas vadinamosioms šiltnamio dujoms, ir „įkalina“ jas durpėje. Kai durpes iškasame ir išbarstome darže, jos suyra ir užkonservuotas CO2 vėl patenka į atmosferą. Dėl to joje daugėja šiltnamio efektą didinančių dujų – taip pat, kaip būna su anglimis, kitu iškastiniu kuru. Kai jį deginame, jame kartu su prieš šimtus milijonų metų augusiais augalais užkonservuotas anglies dvideginis išsiskiria į aplinką.
Jeigu pelkių plotas mažėja, jas kasame, eksploatuojame durpes, didiname šiltnamio dujų išsiskyrimą ir dar pagreitiname klimato kaitą.
– Bet tai toli gražu ne viskas, kuo reikšmingos pelkės?
– Pelkės svarbios keliais lygmenimis. Šiuo metu, kai kilęs didžiulis šiltnamio efektą keliančių dujų kiekio mažinimo vajus, jos mums gali padėti. Bet vertingos yra ne tik tuo.
Pelkė, pavyzdžiui, gali būti rekreacinis objektas. Kai kuriose teritorijose – kad ir Varėnos rajone, kitur – įrengti pažintiniai takai pelkėse. Labai gerai žinomas Aukštumalos pažintinis takas prie Kuršių marių.
Pelkė yra ir bioįvairovės šaltinis: jos augalija, palyginti su sausų teritorijų, labai specifinė.
Dar viena vertė – durpės. Tai labai brangi medžiaga, naudojama daržininkystėje, šiltnamių ūkyje. Tiesa, pastaruoju metu kalbama, kad nereikėtų įrengti naujų durpynų ir vykdyti kasybos (tiesa, pas mus ir neteko girdėti, kad būtų leidžiama rengti naujus durpynus). O Vakaruose aukštapelkiniuose durpynuose netgi įrengiamos kiminų plantacijos – kad nereikėtų kasti durpių, auginami kiminai. Kasmet kiminų derlius nupjaunamas ir jie naudojami šiltnamių ūkyje kaip terpė, kurioje gali augti augalai.
Apie pelkes būtų galima ilgai kalbėti, nes jos gamtoje labai daug funkcijų atlieka, daug naudos teikia ir pasižymi didžiule biologine įvairove.
– Tačiau daug pelkių buvo negrįžtamai prarasta – jos nusausintos įsisavinant naujas teritorijas. Dabar dalį vėl bandoma atkurti, kaip, tarkime, skambiai Sachara pavadintą pelkę Rokiškio rajone.
– Reikia išlaikyti kuo daugiau natūralių pelkių – tokių, kurios turi sąlygas toliau kaupti užaugusią ten augaliją. Dar prieš kokius keturis dešimtmečius buvo kitas vajus – sausinti kuo daugiau žemių, bet iš tikrųjų viskas prasidėjo anksčiau.
Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo apie pusę visų žemių buvo šlapios – arba kiaurus metus, arba periodiškai, tai yra tam tikrą metų dalį. Tos žemės netiko ūkininkauti. Jose, kaip sakydavo kaime, ką pasodinai, tas supus. O pramonė tarpukario Lietuvoje nebuvo labai stipri. Tad tam, kad šalis galėtų vystytis, pajamas buvo galvojama uždirbti iš žemės ūkio. Taigi padidinti sausinamų žemių plotą – žemių, kuriose galima vystyti rentabilų žemės ūkį, – tapo labai svarbiu uždaviniu.
Masiniai sausinimo darbai pas mus prasidėjo maždaug apie 1930 metus ir tęsėsi apytikriai iki 1990-ųjų. Per tą laiką buvo nusausinti labai dideli plotai, tarp jų ir daug pelkių.
Šiandien kai kurios nusausintos pelkės vis dar eksploatuojamos, jose kasamos durpės, ruošiamas substratas ir panašiai. Bet yra labai daug pelkių, kurios buvo nusausintos ir nėra eksploatuojamos. Faktiškai jos yra neaugančios pelkės arba jų augimas sutrikdytas ir jos jau negali tokiu greičiu kaupti CO2 dujų, kaip galėtų nepažeista natūrali pelkė. Todėl pastaraisiais metais yra įgyvendinama labai daug įvairių projektų, iniciatyvų – ypač saugomose teritorijose, kad būtų atkurtas nusausintų pelkių hidrologinis režimas. Paprasčiau kalbant, siekiama jas apvandeninti, kad toliau augtų durpių sluoksnis, toliau būtų kaupiama nesuirusi augalija ir kartu mažinamas šiltnamio dujų išsiskyrimas į atmosferą. Dėl to dabar aktualus natūralių pelkių saugojimas ir pažeistų pelkių tvarkymas.
P. Židonio nuotr.
– Kiek mes turtingi pelkių, palyginti su kitomis šalimis?
– Jeigu imtume Latviją, netgi Estiją, šiaurinę Lenkiją, vakarinę Baltarusiją, pelkių plotas maždaug panašus. Viskas priklauso nuo gamtinių sąlygų. Pas mus pelkės pradėjo formuotis po paskutinio ledynmečio. Atkeliavęs ledynas lyg koks traktorius nugremžė visą paviršių ir atsitraukdamas suformavo pažemėjimus, poledinius ežerus. Šiuose, kur buvo vandens perteklius, pradėjo kauptis durpės. Per kelis tūkstančius metų tos durpės ir sudarė pelkes.
Iš tikrųjų beveik visos mūsų pelkės, išskyrus pietryčių Lietuvos – ten jas formavo priešpaskutinis ledynmetis, yra paskutinio ledyno padariniai. Kiek jų yra? Jeigu priskaičiuotume visas pelkes arba supelkėjusias žemes, jos apima apie 9 procentus visos Lietuvos teritorijos. Iš tų 9 procentų didesnė dalis yra nusausinta. Tad jos nebeatlieka tos funkcijos, kurias atlieka natūralios pelkės.
Pas kaimynus labai panašiai. Už visus negaliu sakyti, bet Latvijoje pelkės irgi užima tarp 9–10 procentų teritorijos. Į pietus pelkių mažėja – ten aukštapelkės randamos beveik vien kalnuotose teritorijose.
– Klimatas keičiasi. Kelios praėjusios vasaros pasižymėjo didžiuliu karščiu ir sausra, labai nuseko upės. O pelkėms poveikis buvo?
– Pelkėje vanduo truputį kitaip reaguoja į sausras nei upėje. Įsivaizduokite pelkę kaip kempinę. Jeigu ją padėsite ant lėkštės ir pilsite vandenį, iki tam tikro laiko kempinė taps vis šlapesnė, bet lėkštėje nebus nė lašo vandens. Vienu metu, kai kempinė prisipildys, visas vanduo, kurio per daug, jau tekės į lėkštę. Kempinė vandens jau nebekaups, o atiduos į išorę. Pelkė lygiai taip pat. Kai ji išdžiūvusi, kaupia vandenį ir gali jo beveik visai neatiduoti nei į upes, nei į ežerus. Kai persipildo – ypač pavasarį, – kiek vandens į ją patenka, tiek ir išteka.
Tačiau negalima sakyti, kad sausi metai neturėjo įtakos pelkėms. Pelkės tikrai džiūvo ir džiūsta. Kas tuomet joms darosi? Dažniausiai labai nukrenta vandens lygis, prasideda greitesnis viršutinio sluoksnio irimas, didėja šiltnamio dujų emisijos. Kai durpės sausos, dar prasideda pelkės apaugimas. Vienas sausėjančios pelkės požymių yra apaugimas medžiais. Kuomet pelkė apauga, medžių šaknys išplinta. Kuo didesni medžiai, tuo daugiau iš pelkės išgarina vandens ir dar padidina jos sausėjimą. Vienas kitą skatina: sausėjanti pelkė skatina medžių augimą, o medžių augimas greitina pelkių sausėjimą.
– Kokios didžiausios šalies pelkės ir kokių jų turime Panevėžio krašte?
– Paprasčiausias pelkių skirstymas – į aukštapelkes ir žemapelkes. Jeigu nuvažiuotume į žemapelkę, matytume pašlapusią, durpingą žemę, kurioje auga viksvos, kita žolinė augalija, kai kur krūmai, krūmokšniai, karklai, viksviniai kupstai. Aukštapelkėse vaizdas – visiškai kitoks. Jos tarsi duonos kepalo formos – išgaubtos. Pakraščiuose gali augti pavienės pušaitės arba jų grupelės, bet viduryje bus tik kimininė augalija, dengianti pelkę tarsi kilimas.
Smarkiai skiriasi pelkės ir jas sudarančiomis durpėmis. Kas perka jas, žino, kad durpės skirstomos į rūgščias ir mažiau rūgščias. Tai štai žemapelkių durpės yra silpniau rūgščios. Iškastos jos būna tamsiai juodos, žmonių dėl to kartais net vadinamos juodžemiu. O aukštapelkių durpės bus rusvos, su gelsvu atspalviu, visiškai kitokio purumo ir daugiausia naudojamos ne daržininkystėje, o šiltnamių ūkyje.
Panevėžio rajone nėra labai didelių pelkių. Aplink daugiausia vyrauja žemapelkės, bet Pašilių pelkė Krekenavos krašte yra dar aukštapelkė. Ir gana įdomi – joje likę žmogaus mažai paliestų vietų.
Aišku, turite pelkių ir daugiau, bet visgi didieji pelkynai pas mus labiau susitelkę Pietų Lietuvoje: Čepkeliai, Žuvintas, Žemaitijoje – Kamanos, Aukštumala… Žemaitijoje daug nemenkų pelkių. Kad ir Rėkyvos pelkė – ji didžiulė.
Apie Panevėžį pelkių mažiau ir jos truputį kitokio tipo. Čia vyrauja žemapelkės ir dažniausiai – šalia upių vagų. Gal teko matyti einant į paupį dar prieš vagą prasidedančią viksvomis apaugusią teritoriją? Ten – paupinė pelkė.
P. Židonio nuotr.
– O dar pelkės turi nekokią šlovę, dėl ko daugeliui atrodo pavojingos. Jos nuo neatmenamų laikų apipintos legendomis. Tikriausiai visi esame girdėję, kaip kovų su kryžeiviais laikais lietuviai neva pražūtin į pelkes viliodavo sunkiais šarvais vilkinčius riterius…
– Jeigu kalbėtume apie pelkėse skandintus kryžiuočius, tą patvirtinančių faktų nėra – niekas jų nerado. Tad, manyčiau, čia tik mitai, kuriuose prasimanymo daugiau nei realybės.
Bet kad pelkėse randama žmonių palaikų, tai faktas. Pelkių sąlygomis jie irgi užsikonservuoja – išsilaiko praktiškai nesuirę: lieka plaukai, oda tik šiek tiek pasikeičia. Jie taip ir vadinami – pelkių žmonės. Kad tokių būtų rasta Lietuvoje, tiesa, neteko girdėti, bet pasitaikė Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.
Vertinimų, kaip jie ten atsidūrė, yra visokių. Vieni mano, kad taip pelkėse buvo aukojami žmonės, nes dažnai randami surištomis rankomis. Kiti – kad pelkėse skandinti nusikaltėliai ar raganos.
Lietuvoje pelkių žmonių turbūt irgi galėtų būti, bet neturime tokių žinių.
Bloga pelkių reputacija galbūt kilo iš to, kad buvo labai ribotos jų panaudojimo galimybės. Teritorija šlapia, netinkama žemės ūkiui. Miškininkystei – irgi, nes tenykščiai miškai dažniausiai auga nebrandūs. Tad į pelkes buvo žvelgiama kaip į mažai vertingą žemės plotą, be kita ko, dar ir pavojingą. Ypač tiems, kas nežino, kaip jose elgtis. Kai gerai nepažįsti aplinkos, visur matai velnią.